deveti baldai

Dėvėti baldai ir juos gelbstintys žmonių sentimentai

Dėvėtus baldus gelbsti sentimentai - tokią išvadą daro, pristatyčiau, baldų restauratorė Gintarė JURGĖ, bet ji pati kategoriškai prieš tokį savo profesijos įvardijimą ir vadina save tiesiog baldų atnaujintoja. „Baldų restauratoriai Lietuvoje nerengiami, mes jais tampame patys, per patirtį“, – priduria ji, kai susėdame pasikalbėti apie jos darbą ir žmonių poreikius. Šį kartą bandysime apsieiti be praktinės restauracijos pamokos, už tai priminsime, kad senus, bet gražius baldus tikrai verta restauruoti.

„Lietuviškus – ypač. Nes jie – mūsų identiteto dalis. Su jais galime tapti saviti ir įdomūs, susikurti lietuvišką stilių. Ir sovietmetis čia niekuo dėtas – stiliai, tarp jų ir 1970-ųjų modernusis, mus pasiekdavo iš Vakarų Europos “, – primena Gintarė, tokią patriotinę pasaulėžiūrą susiformavusi gyvendama Airijoje. Sako, kad be gyvenimo svetur, gal net nebūtų pradėjusi vertinti mūsų savitumo ir autentikos.
O Airijoje jai teko stebėti daug įvairių interjerų ir įsitikinti, kad būti vienodiems nesunku, o štai būti išskirtiniems reikia žinoti kaip. Be to, anot jos, tautiškumo ženklai baldininkystėje ir šiandien puikiai dera modernioje aplinkoje, tad jų nevertėtų ignoruoti, greičiau paieškoti ir akcentuoti.
Grįžusi iš Airijos ji ir nusprendė savo profesinę ateitį sieti su baldų atnaujinimu. Iki tol baldus buvo naujinusi tik sau, bet jautė, kad tai jai tinka ir patinka, be to, veikla gana nauja, o Gintarei visada patiko naujovės. Gilinimosi į technologijas procesas vyksta iki šiol, visko iš karto neįmanoma išmokti. Vis dėlto ketveri metai praktinio darbo, įvairių projektų – jau nemaža patirtis ir užgyventas klientas.

deveti baldai

Dėvėti baldai - praeities saugotojai

Klientai ir jų norai šiandien labai skirtingi, bet dauguma jų baldus restauruoja dėl sentimentų – nori išsaugoti kažką iš šeimos praeities. Gintarė įsiklauso į žmonių norus ir nors ne visada jiems pritaria, dideliais pamokslavimais neužsiima. Kita vertus, visada pataria, jei žmogus prašo patarimo.
Kokius reikalavimus šiandien kelia užsakovas, palikdamas baldą restauratoriaus rankose? „Dauguma nori tiesiog atgauti tvarkingą ir gražų baldą. Atneša gobeleną, turi savo matymą, žino daug daugiau nei aš – juk nesu mačiusi, nei kaip tas žmogus gyvena, nei koks jo skonis. Mano kriterijai irgi labai paprasti: baldas turi tapti higieniškas, funkcionalus, tvarkingas. Laiko ženklai vertingi tiek, kiek iš tiesų daiktas su jais atrodo įdomesnis. Ne visada juos reikia ir verta saugoti“, – sako pašnekovė.

Dėvėtų baldų dažymas

G. Jurgė pritaria tarp restauratorių dabar paplitusiai nuomonei, kad žmonės pernelyg dažnai ėmė žavėtis baldų dažymu. Tikrai ne visada jam reikėtų teikti pirmenybę. „Prisimenu atvejį, kai vedžiojau užsakovą tarp baldų, pasakojau apie medžio grožį, o jis pamatė balsvai nudažytą spintelę ir sako: noriu taip. Uždažėme jo ąžuolinę drožinėtą spintutę iki plastmasės įspūdžio. Žinoma, man tikrai būtų nejauku uždažyti gražų riešutmedį ar raudonmedį, taip beatodairiškai kertamą atogrąžų miškuose, juk būtent po restauracijos šios medienos ir sušvistų visu grožiu, atrodytų visai kitaip nei nusidėvėjusios, bet žmonės kartais to net nežino. Medį visais laikais dažydavo tik pigų, brangi mediena dažant tiesiog nuvertinama, o kas to gali norėti, jei galvojama? Žinoma, yra spalvų mados ir bet kurią medieną galima šiek tiek paspalvinti, bet nebūtinai dažant, nes dažų nusidėvėjimas apskritai greičiau matyti. O tikra prabanga turėti geros dekoratyvios medienos baldą. Juk ji turi savas spalvas, raštus, o ir laiko pėdsakai ant jos sunkiau pastebimi“, – pamąstyti kviečia Gintarė.
Pamąstyti mes tikrai turėtume dėl ko. Ypač dabar, vasarą, kai senose senelių sodybose galbūt rasime tikrų, tik mūsų akiai, išlepintai šiandienos sterilumo, sunkiai įžvelgiamų lobių. Gintarės mėgstami 1970-ųjų krėslai irgi gali būti tarp jų. Neatsitiktinai iš visų jos restauruojamų daiktų nuotraukose pateikiame būtent juos. Štai kokie žavingi, stilingi ir elegantiški jie yra po restauracijos. Gaila, bet į komplektą įėjusių to laikmečio sofučių ir staliukų dažniausiai jau nebėra. Sofutės užėmė per daug vietos, kad būtų išsaugotos, staliukai dėl trapumo sulūžo.
„Aš labai mėgstu šio laikmečio fotelius, krėslus, pufus, supamąsias kėdes. Ir dabar gera proga pakalbėti apie gobeleną, kuris labai lemia baldo vaizdą. Taigi galime rinktis ekonominį variantą ir pirkti masinės gamybos gobeleną, galime aplankyti išskirtinių audinių butikus ir ten įsigyti kažką išskirtinio. Antruoju atveju turėsite baldą, kokio neturės niekas. Man kartais gaila, kai pigiu gobelenu gražus daiktas tiesiog suprastinamas, bet tai irgi užsakovo pasirinkimas“, – sako baldų atnaujintoja, prisimindama savo patirtį. Jos feisbuko paskyroje kartais pateikiama iš tiesų žavingų ir labai netikėtų gobelenų pavyzdžių, kartais net tautiško rašto, puikiai derančių prie lakoniškų aptariamų krėsliukų formų.

deveti baldai

Dėvėtų baldų atnaujinimas namuose

Kita Gintarės patirtis susijusi su klientais, bandžiusiais baldus restauruoti namuose. Žinoma, kad tai galima ir apsimoka, jei tik nereikės prisipirkti įrankių, kurie kainuotų brangiau nei restauruoti pas meistrą. Dar viena daroma klaida – skubėjimas. Visi mano, kad viską galima padaryti labai greitai. Išardydami baldą nesigilina į darbo eiliškumą, po to painioja procesus ir ne viskas pavyksta, kaip norėtųsi. Dažymas irgi turi savų niuansų: žmonės įsitikinę, kad gali perdažyti bet kokius paviršius. Iš tiesų rankų darbą reikia naudoti ten, kur reikia, o iš mašinų darbo atiminėti nereikėtų.
„Aš pasižiūriu, kaip daiktas buvo pagamintas, kurio jis laikmečio, ir stengiuosi atkartoti technologiją. Todėl labai dažnai dažus purškiu pulvizatoriumi ir paviršiai išeina daug lygesni nei dažant. Visada reikia gerai apgalvoti, ar baldą restauruoti pačiam, ar kreiptis į meistrą. Pačiam – ne visada pigiau, kaip kad gali pasirodyti“, – sako Gintarė ir priduria, kad nieko neagituoja. Šiandien restauravimo darbų auksarankiai meistrai turi daugiau nei pakankamai. Pati Gintarė jau kuris laikas veda mokymus Vilniuje bendruomeninėse dirbtuvėse gražiu pavadinimu „Padirbtuvės“. Už vienkartinį mokestį ar narystę jose galima naudotis instrumentais, įranga ir atnaujinti savo baldus patiems, mokytojai prižiūrint. Norinčiųjų pasinerti į tokią veiklą ir išbandyti savo gebėjimus visada atsiranda.
„O kur dar savieji lobiai? Juk laikas nuo laiko vis kažką įsigyju ir atnaujinusi planuoju parduoti. Tai kaupiasi į vieną didelį lobį ir vieną didelę mano darbų skolą. Bet su restauravimo darbais nepriskubėsi, tad saviems lobiams kol kas lieka tik laukti“, – juokėsi Gintarė Jurgė, dar niekada nepasigailėjusi, kad štai vieną dieną ji nutarė bičiuliautis su baldais iš praeities.

Comments are closed.