Antikvariatuose, sendaikčių parduotuvėse ar turguose vis dar galima aptikti senovinių stalo įrankių. Ir tai ne tik įprasti akiai šakutės, peiliai, šaukštai, šaukšteliai, bet ir įvairūs kitokie stalo įrankiai bei reikmenys. Pastaruosius aptarsime kitą kartą. Parduodami po vieną, poromis ar komplektais stalo įrankiai kainuoja labai skirtingai. Bet ar kaina tikrai visada atspindi tikrąją šių daiktų vertę? Pardavėjai, argumentuodami sumos dydį, neretai teigia, kad įrankiai yra arba pasidabruoti, arba netgi sidabriniai, o jų įmantri forma savaime pirkėjui turėtų sufleruoti, jog tai ne vėlesnio nei XVIII a. gaminys. Tad ką iš tiesų vertėtų žinoti ir ką įmanoma pamatyti plika, o dar geriau - lupa ginkluota akimi, kad į namus parkeliautų jei ir ne tikras lobis, tai bent daiktas vertas pinigų, kuriuos sumokėjome?
Nuodėmingoji šakutė
„Dievo duotas maistas turi būti valgomas Dievo duotomis rankomis!“ – šis bažnyčios teiginys ilgokai stabdė europiečių norą valgyti šakute. Todėl žmonės valgė naudodamiesi šaukštu, peiliu ir sutvėrėjo duotais pirštais.
Vis dėlto, šakutės kaip ir visos nuodėmės, ėmė pamažėl plisti, tad kurį laiką buvo gaminamos tarsi juvelyriniai dirbiniai ir savininkų nešiojamos su savimi specialiuose futliaruose.Pirmą kartą rašytinuose šaltiniuose šakutė minima IX a.. Nedidelės tridantės šakutės atsirado Artimuosiuose Rytuose, Bizantijoje, iš kur per dinastines monarchų vedybas kaip prabangaus kraičio dalis pateko į Italiją. Tačiau Vakarų Europoje jos ilgai negalėjo įsitvirtinti dėl jau minėto draudimo.Šakutės kaip valgymo įrankis plačiau minimos XIV a. istorinėse kronikose. Šakučių naudojimo momentų jau galima pamatyti ir XV a. dailininkų darbuose.Viduramžiais šakutė buvo gana retai aptinkama net ir žymiausių to meto monarchų rūmuose, kuriuose prabangios naujovės paprastai plisdavo sparčiausiai. Tad Prancūzijos karaliaus Liudviko X (1289-1316) žingsnis vienai iš dviejų savo sutuoktinių padovanoti šakutę tuo metu buvo tikras iššūkis.
Į Lietuvą atkeliavo anksti
Vakarų Europoje šakutė tapo populiari Renesanso epochos įtakoje XVI a. antroje pusėje. Tuo metu draugiškas bendravimas prie stalo labai dažnai peraugdavo į ilgesnius intelektualius pokalbius. Didesnis dėmesys imamas kreipti ir į patiekalų pateikimo bei valgymo estetiką. Tad praėjus maždaug šimtmečiui nuo pirmosios servetėlės pasirodymo, apie 1550 m. pamažu pradėjo populiarėti ir šakutė. Italijoje šakutės XVII a. tampa privalomu stalo įrankiu ne tik aukštuomenėje, bet ir tarp miestiečių. Tačiau kitur šiai „itališkai madai“ buvo priešinamasi. Ypač germanų gyvenamose žemėse, kur nuo seno buvo manoma, jog patogiau valgyti ranka ir buvo visiškai įprasta taip daryti.
Lietuvą šakutė pasiekė gan anksti, nes jas išpopuliarino už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1518 m. ištekėjusi italė Bona Sforca (1494 – 1557).Kilusi iš senos ir garsios giminės, ji buvo renesanso kultūros, papročių, etiketo skleidėja ir globėja mūsų kraštuose.
Svarbiausia - senovinių įrankių grožis
Nežinia, kiek laiko nuodėmingoji šakutė dar būtų neišpopuliarėjusi, jei ne praktiškas dalykas. Į madą atėjus didelėms, baltoms gofruotoms apykaklėms, rankomis tapo tiesiog neįmanoma paimti maisto, nesutepant tokio prabangaus drabužio atributo. Todėl mėsai ir kitiems patiekalams valgyti reikėjo šakutės, o sriuboms – šaukšto ilgesniu kotu.
Iš senovinių vaišių aprašymų akivaizdu, kad dažnai ant prabangiai padengtų stalų šalia indų ir lėkščių būdavo dedami tik šaukštai. Svečiai turėdavo patys į vaišes atsinešti savo peilius ir šakutes. Lietuvos ir Lenkijos bajorai nešiojosi su savimi visus valgymo įrankius: šaukštus, peilius ir šakutes. Tam, kad įrankiai visuomet būtų šeimininkui po ranka, juos laikydavo ir veždavosi specialiuose odiniuose futliaruose, išklotuose aksomu. Įrankiams draugiją sudarydavo ir taurelė bei druskinėlė.
Dažnai šie įrankiai buvo žymių auksakalių darbo, puošti raštais ar reljefiniu ornamentu, paauksuoti, su giminių herbais ar šeimininko monograma.
Šakučių metamorfozės
Senovėje šakutės labai skyrėsi savo forma nuo dabartinių – ją sudarė du ilgi, aštrūs plieniniai danteliai, o kotelis buvo trumpas, pagamintas iš medžio, kaulo, rago, sidabro, koralo ar pusbrangių akmenų. Priklausomai nuo šakutes gaminusių meistrų nagingumo, koteliai galėjo būti raižyti ir prabangiai inkrustuoti.
XVII a. pabaigoje šakučių formą imta tobulinti. tad XVIII a. pradžioje jos jau gamintos su trimis trumpesniais, kiek išlenktais danteliais. Danteliai ir kotelis sudarė jau vientisą įrankį, dažniausiai pagamintą iš sidabro, nes tai dar tebebuvo prabangos atributas.
Net ir plonas sidabro sluoksnis apsaugo metalinį gaminį nuo rūdijimo, sumažina trintį, suteikia blizgesio, padidina jo savybę atspindėti šviesą nuo šviestuvų ar židinio ugnies. Todėl kuo daugiau reikėjo šakučių, tuo didesnė pagunda buvo jas gaminti tokias pat spindinčias, bet iš pigesnio metalo.
Pasigrožėkime XVI- XIX a. įrankių meistrų darbais.
Sidabro ir kitų lydinių PRABOS
Nuo pačių seniausių laikų žinota, kad vanduo ilgiau išsilaiko šviežias pasidabruotame inde. Vėliau pastebėta, kad galima gauti tą patį efektą įdėjus į paprastą ąsotį su vandeniu sidabrinį šaukštelį. Antikos laikais Europoje sidabras buvo išgaunamas Ispanijos ir Graikijos rūdynuose. Viduramžiais sidabro gamybos centrai buvo Vokietijoje – Saksonijoje ir Bohemijoje.Atradus Ameriką, svarbiausias sidabro gamybos regionais tapo Meksika ir Peru, o vėliau – JAV ir Kanada. Netgi mūsų laikais daugiausia sidabro pasaulyje sunaudojama papuošalų bei indų ir stalo įrankių gamybai.
Tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Todėl nuo seniausių laikų, siekiant išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų – prabos ženklo (lot. probe – „bandau, įvertinu“).
Tauriųjų metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis, o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro – auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide.
Dirbiniams iš sidabro lydinių – stalo įrankiams ir indams naudojamos tokios prabos: metrinėje sistemoje - 750, 800, 875, 916, 925, 960; zolotnikinėje sistemoje – 875 – 84, 916 – 88; karatinėje sistemoje – 875 – 21; 916 – 88. Ant įrankių radus tokius skaičius, galima manyti, kad jie iš tiesų vertingi.
Kam reikia LUPOS?
Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose – dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje.Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą. Tai papildoma informacija, padedanti nustatyti daikto vertę apskritai arba jo vertę konkrečiai kolekcijai.Tad šįkart pateikiame daug konkrečios informacijos ir rekomenduojame apsiginkluoti didinamuoju stiklu. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje. Prabos ženklais nežymimi tik ordinai, medaliai ir monetos, tačiau jų lydinių praba taip pat griežtai reglamentuota ir kontroliuojama. Taip pat nežymimi labai vertingi senovės meno kūriniai, laboratoriniai indai ir prietaisai. Daugelio pasaulio šalių brangiųjų metalų gaminių prabos skaičius nurodo, kiek dalių (promilių) brangiojo metalo yra 1000 – yje lydinio dalių. Tai – vadinamoji metrinė sistema.
Carinėje Rusijoje veikė zolotnikinė prabų sistema, kurios pagrindu buvo 96 zolotnikai (zolotnikas – senas Rusijos svorio vienetas – 4.266 g) viename rusiškame svare ligatūros. Prabos skaičius reiškė tauriojo metalo zolotnikų kiekį, esantį viename lydinio svare.
JAV, Anglijoje ir Šveicarijoje naudojama karatinė prabų sistema, kurioje tūkstantinė metrinė praba prilygsta 24 sąlyginiams vienetams – karatams. (Nereikia supainioti su karatu – brangakmenių svorio vienetu, kuris lygus 0,2 g.). Brangiojo metalo kiekis ligatūriniame lydinyje nustatomas cheminiais ir pirometalurginiais metodais. Jie yra gana tikslūs.
Dirbiniams iš sidabro lydinių – stalo įrankiams ir indams naudojamos tokios prabos: metrinėje sistemoje – 750, 800, 875, 916, 925, 960; zolotnikinėje sistemoje – 875 – 84, 916 – 88; karatinėje sistemoje – 875 – 21; 916 – 88. Ant įrankių radus tokius skaičius, galima manyti, kad jie iš tiesų vertingi.
Tarpukario Lietuvos žymėjimai
Lietuvos antikvariatuose dar galima aptikti unikalių dirbinių – tarpukario Lietuvos sidabro meistrų pagamintų stalo įrankių. Dažniausiai tai šaukštai ar šaukšteliai, bet galima rasti ir šakučių bei peilių.
1918 m. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis 1922 m. kovo 15 d. pasirašė Steigiamojo seimo priimtą „Prabavimo rūmų “ įstatymą. Dokumentas buvo labai trumpas ir neišsamus. Be to, veiklai plėtoti trūko lėšų, specialistų, įrengimų, patirties. Vėliau buvo stengtasi įstatymą papildyti, buvo pradėtas ruošti naujo įstatymo projektas, tačiau jo taip ir nesuskubta priimti.
Labai svarbus buvo 1922 m. birželio mėn. 8 d. priimtas kitas įstatymas, kuriuo remiantis įvesti lietuviški prabavimo ženklai: aukso dirbiniams – 980, 960, 855, 750, 585; sidabro – 990, 950, 925, 900, 875, 800.
Dokumente taip pat nurodoma, kad auksinių ir sidabrinių dirbinių gamintojai ir pirkliai, kurie turi teisę nustatyti dirbinio prabą, turi įspausti savo inicialus ar monogramą, įregistruotą Prabavimo rūmuose ir paskelbti juos gamintojo ar prekiautojo lėšomis “Vyriausybės žiniose” ir “Lietuvos Aide”.Gamintojams ar prekeiviams likvidavus savo įmonę, jų monogramos buvo naikinamos.Įstatyme nurodomi ir valstybiniai Lietuvos prabos ženklai: auksui – saulutė, trumpais banguotais spinduliais, sidabrui – žvaigždutė ilgais tiesiais spinduliais.Už neteisingą ar nesąžiningą prabavimą buvo numatytos piniginės baudos.Vis dėlto tikslus grafinis žymės vaizdas nebuvo paskelbtas ir patvirtintas (ne taip, kaip Vakarų Europos šalyse ar SSSR), todėl ant brangiųjų metalų dirbinių jis buvo įvairiai ir vaizduojamas: pradžioje – žvaigždutės galėjo būti su skirtingu spindulių skaičiumi, vėliau nusistovi šešių spindulių ženklas, sidabro praba žymima tai 0800, tai 800, meistrų monogramos ne visuomet aiškios ir tikslios, kartais kelių meistrų jos yra tokios pačios.
Maždaug nuo 1938 m. monogramos jau nekinta, nusistovi vienodesnis jų vaizdavimas. Šiuos reikalus buvo stengiamasi sugriežtinti, reglamentuoti. Tuo metu laikinoji sostinė Kaunas sparčiai plėtėsi, didėjo gyventojų skaičius bei jų poreikiai. Todėl auksakaliai stengėsi specializuotis tam tikros rūšies dirbinių gamyboje.
Kauno auksakaliai
M G Grinšteinas Mozė. Sidabrinių daiktų dirbtuvė Kaune, Jonavos g. 13. Gamino sidabrinius stalo įrankius (šaukštus, šaukštelius, peilius, indus).
K F Kenigsbergas Faivušas ir jo brolis Kenigsbergas Borisas. Nuo 1933 m. akcinė bendrovė „Šalina“ (Šveicarijos laikrodžių namai) Kaune, Ukmergės pl. 1. Veikti pradėjo dar iki 1922 m. Turėjo dirbtuvę, gamino šaukštus, šakutes, peilius. Prekiavo aukso, sidabro, nikelio dirbiniais, laikrodžiais bei kitų Kauno auksakalių pagamintais stalo įrankiais.
S L Leibovičius Sijelis. Juvelyrinė dirbtuvė Kaune, Seimo g. 7. Veikė 1934 – 1940 metais. Gamino šaukštus, šaukštelius, peilius, šakutes. 1939 m. gamybai sunaudojo 120 kg sidabro.
H L Lipkovičius Hercas. Auksakalio dirbtuvė Kaune, Nemuno g. 19 (ten ir gyveno). Gamino šaukštus, šaukštelius, šakutes. Veikė 1934 – 1940 metais.
V S Skiras Vulfas Sidabro dirbinių ir galvanotechnikos dirbtuvė Kaune, Miško g. 8.Gamino šaukštus, šaukštelius, peilius ir kt. Veikė 1937 04 26 – 1941 05 12. Dirbinius pardavinėjo firmai „Šalina“.
J Z Zaičikas Jokūbas. Juvelyrinė dirbtuvė Kaune, užregistruota 1923 02 23. Veikė iki 1938 m. Gamino šaukštus, šaukštelius, šakutes.
Z Z Zrelmanas Zimelis . Sidabro dirbinių ir juvelyrinė dirbtuvė ir parduotuvė Kaune, Laisvės al. 15. Veikė 1922 – 1940 metais. Gamino sidabro šaukštus, portsigarus, cukrines, aukso žiedus, auskarus.
Vienintelis sidabro gaminių fabrikas Klaipėdoje
Klaipėdoje nuo 1922 m. veikė vienintelis Lietuvoje sidabro dirbinių fabrikas, garsėjęs ne tik produkcijos kiekiais, bet ir aukšta dirbinių menine kokybe. Jo savininkas Samuelis (Zelmanas) Edelšteinas drauge su kompanionu Maksu Schhatzu, 1939 m. kovą vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, persikėlė į Kauną. Vilijampolėje, Tilžės g., įsigijo buvusio dešrų fabriko patalpas ir su jam būdingu užmoju ėmėsi gamybos.
Fabriko produkcija labai įvairi: stalo įrankių komplektai, įvairūs kitokie stalo reikmenys (peiliai sūriui, samčiai, šakutes konservams, žnyplės gabaliniam cukrui, taurelės kiaušiniams, žiedai servetėlėms, peilių kotai ir kt.). Taip pat didelės, puošnios vazos vaisiams ir saldumynams, sporto prizai, žvakidės, pudrinės, bloknotų viršeliai, originalaus dizaino rankinukai. Juos štampuodavo ir liedavo. Formose ir dekore vyravo akivaizdus vokiškojo sidabro neorokoko ir istorizmo stilių pamėgdžiojimas.
Turėdamas stiprią techninę bazę – 22 įvairius metalo apdirbimo įrenginius, stakles, samdydamas 18 nuolatinių darbininkų, galėjo gaminti kur kas aukštesnio meninio lygio, sudėtingesnių plastinių sprendimų sidabro dirbinius nei dauguma šios srities smulkiųjų amatininkų. Be to, buvo ir daugiau smulkesnių dirbtuvių, kurių savininkai specializavosi stalo įrankių gamyboje.
Žymiausi Europos fabrikų gaminiai
Su sidabro dirbiniais jau nuo XIX a. pirmos pusės ima sėkmingai konkuruoti Vakarų Europoje steigiamos metalo dirbinių įmonės. Jos pradėjo gaminti kur kas pigesnę, tuo pačiu ir paklausesnę produkciją – indus ir stalo įrankius iš vario, žalvario. Gaminius galvanaoplastikos būdu sidabruodavo – paviršių padengdavo sidabro sluoksniu, taip suteikdami jiems tauresnę ir prabangesnę išvaizdą. Į Lietuvą patekdavo dažniausiai kaimyninių šalių – Lenkijos ir Vokietjos garsiausių firmų dirbiniai.
Ir dabar galima matyti antikvariatuose metalo dirbinius ir stalo įrankius su įštampuotais ženklais – FRAGET ar Br. Hanneberg, Vokietijos –WMF, WELLNER. FRAGET (visas pavadinimas Jozef Fraget) – sidabruotų dirbinių fabrikas, įsteigtas 1824 m. Varšuvoje Alfonso ir Jozefo Fraže. Iki 1939 m. gamino stalo įrankius ir indus. Firmos klestėjimo laikai prasideda, kai jai vadovauti imasi Jozefas Frageras (1797 – 1867). Gimęs Prancūzijoje, jis mokėsi Paryžiaus Politechnikos mokykloje, vėliau Vokietijoje. Steigdamas naują fabriką, siekė dirbinių gamyboje pritaikyti naujausias technologijas, mokslo išradimus. Tokių tikslų vedinas 1847 m. keliavo po Europą, aplankydamas naujausias įmones. Paryžiuje jis susipažino su naujausiais Roulto ir Elkingtono galvanoplastikos išradimais ir jų pritaikymu metalinių dirbinių gamyboje, Christoph ir Comp firmoje. J. Fraže nusipirko patentą, kurį pritaikė savo fabrike Varšuvoje. Pradžioje naująjį išradimą pritaikė tik stalo įrankių gamyboje, o vėliau jau ir gaminant indus.
Vienas žymiausių metalo dirbinių fabrikų Lenkijoje – Volės mieste nuo 1857 m. brolių HANNEBERGŲ įsteigta įmonė. Po II Pasaulinio karo žinoma jau Hefra – pavadinimu, kilusiu iš dviejų naujųjų savininkų – Liudviko Hannebergo ir Julijono Frageto. Firmos pavadinimas, kilęs iš jos steigėjų pavardžių, tapo aukšto lygio dirbinių, skirtų iš pradžių vietinei, o paskui ir pasaulinei rinkoms, standartu.