Antikvariatas daugeliui žmonių (be jo gerbėjų) iki šių dienų yra sunkiai įmenama paslaptis. Dauguma mano, kad jis labai brangus ir dėl to prabangos prekė, dalis – kad labai senamadiškas ir sunkiai pritaikomas šiandien, treti jį tiesiog ignoruoja kaip kažką, ko tiesiog nepažįsta ir nepripažįsta. Nepamiršiu vienos moters pasakojimo, kai ji džiaugėsi per antro aukšto langą uošvių namuose išmėčiusi sunkias tamsias, drožinėtas spintas, kurias vyras vėliau sukapojo malkoms ir senovinių lovų šonines drožinėtas lentas, iš kurių ji pasidarė paaukštintų lysvių kraštus. Miegamojo komplektą jie pirko naują, šviesų, iš drožlių, Lenkijoje. Nėra ko pridurti, be to, kad nuo kvailumo vaistų nėra, jau vien dėl to, kad visus senovinius baldus šiandien galima parduoti, o jeigu apie tai šį tą nutuoki, tai dar ir ne už visai mažus pinigus. Na, o tai, kad tokie baldai, indai ar interjero detalės gali tapti ir puikiu palikimu ateities kartoms – dar kita kalba. Bet šiandien tiesiog pabandysime išgelbėti jūsų paveldėtus baldus, laikrodžius, skulptūrėles ir kitus dekoro elementus nuo „smurtinės mirties“ ir patarsime, į ką atkreipti dėmesį, norint integruoti juos į savo šiuolaikinį, gal net visai paprastą interjerą ir taip pratęsti jų gyvenimą. Čia patarimai ne tiems, kurie namus šiandien kuria pagal praeities stilistikas: art deco, mid-century ar kad ir klasiką ir ne tiems, kurie be jokių agitacijų myli antikvariatą.
Kontrastingi žaidimai
Vienas iš būdų, padėsiančių šiuolaikiniame bute pritaikyti istoriją turinčius baldus, yra kontrasto principas, kuriant interjerą. Sakykim, sukūrėte visiškai minimalistinę virtuvę, kurioje viskas pakankamai santūru. Toks ramus fonas – puiki galimybė senovinio baldo iš močiutės palėpės „invazijai“. Ir štai atkeliauja senas, didžiulis, ąžuolinis, pernelyg nepretenzingų formų, lengvai padrožinėtomis kojomis stalas iš maždaug XX a. vidurio. Laikas dailiai nugludinęs visus jo paviršius, vietomis nusitrynę dažai ar lakas, bet neverta dėl to labai rūpintis. Jis jaukus savo spalva ir medžiagiškumu. Aplinkui rikiuojasi modernios metalinio tinklo kėdės, dar labiau sustiprinančios stalo ir viso kito, esančio virtuvėje kontrastą. Jeigu kėdės būtų to paties stiliaus, virtuvė taptų pernelyg užgriozdinta ir kontrastas „pasimestų“ – atsirastų seno ir naujo konkurencinė kova. Dabar gi stalas nieko negali nugalėti – jis tiesiog puošia modernų interjerą. Stalui laikmečio kompaniją palaiko tik ant jo stovinčios žvakidės ir truputį – vintažinis šviestuvas. Daugiau šioje aplinkoje nėra nieko jam draugiško. Ir vis dėlto galutinis vaizdas „suskamba“ tiesiog puikiai.
Lygiai taip pat moderniame miegamajame gali atsirasti nutriušusi, žavingu gobelenu banketė ar fotelis, o visiškai minimalistinę svetainę sušildyti krištolinis šimto metų šviestuvas, ar geras šilkinis rytietiškas kilimas.
Dėmesio centre
Dažnai diskutuojama, kas iš viso yra antikvariatas. Ar visada užtenka apibrėžimo, kad tai vyresni nei 50 metų daiktai? Tikrai ne. Jeigu jie bus nuobodžios fabrikinės gamybos, prastų medžiagų ir visiškai neatspindės savojo laikmečio stiliaus tendencijų, jie bus tiesiog sendaikčiai, kartais visai beverčiai. Antikvariniai baldai, netgi jeigu jie tik senovinių ar istorinių baldų kopijos, o taip ir būna dažniausiai, turi būti gaminti gerų meistrų iš gerų medžiagų. Savo laiku jie diktavo madą ir buvo tikros „žvaigždės“. Nesvarbu, kad jie mus pasiekia sulūžę ar suplyšę. Kitas momentas. Yra antikvariniai baldai ir „labai antikvariniai“ arba istoriniai. Pastarieji yra kaip etalonai. Juos kažkada kažkas sukūrė pirmą kartą, panaudodamas originalias technologijas ar dizainą. Tokius tikrai vargu ar įpirktume, tai tikrasis antikvariatas, paprastai labai mažo tiražo, o gal ir vienetinis. Tačiau vėliau pasipila tokių baldų kopijos. Jos irgi labai gražios ir dėl savo amžiaus laikytinos antikvariatu, bet ne tokiu vertingu kaip, sakykim, originalas. Pavyzdžiui, dažname antikvariate jums gali pasiūlyti „buliuką“. Kas šiek tiek nusimano apie baldus, supras, kad kalba eina apie Andre Šarlio Bulio (André-Charles Boulle), kūrusio XVII a. Prancūzijoje, stilistikos dublikatus. Mat puošnią jo baldų gaminimo manierą perėmė daug gamintojų ir daug puošnių ir vertingų baldų buvo prigaminta. Bet tikraisiais A. Š. Bulio dirbtuvių šedevrais tegali pasigirti garsūs pasaulio muziejai ir kolekcininkai, kuriems itin pasisekė. Šiuo metu tikrųjų šio menininko gaminių netgi neleidžiama išvežti iš Prancūzijos. Kitas pavyzdys Michaelio Thoneto XIX a. sukurtos ir labai išpopuliarėjusios kėdės. Jos buvo skirtos masėms, jų jau paties Tchoneto fabrike buvo pagaminta labai daug, bet jeigu jas rasime su originaliais to fabriko spaudais ir kitais ženklais, ji bus kur kas vertingesnė nei tos, kurios pagamintos jau kituose fabrikuose Thonetą tiesiog kopijuojant. Tiesa, abi kėdės atrodys beveik vienodai, bet orginalioji turės visai kitą vertę – tikrojo antikvariato.
Ilga įžanga į tai, kad šiandien geras ir vertingas, gal net istorinis antikvarinis daiktas šiuolaikiniame interjere galėtų vaidinti meno objekto vaidmenį. Įsigijus tokį daiktą jam reikėtų labai apgalvotai parinkti vietą ir padaryti pagrindiniu kambario akcentu. Kitas variantas: keli mažesni daiktai, tokie kaip vaza, paveikslas, šviestuvas, žvakidė, tekstilė – taip pat gali tapti bet kokios stilistikos erdvės puošybos elementais. Todėl neišsaugoti pavelėtų daiktų – tiesiog nusikaltimas, o jau pirkti juos ar ne kaip ateities investiciją – kiekvieno reikalas.
Pakeiskite stilistiką
Dar vienas būdas naudoti interjere antikvarinius, tik šiuo atveju norisi rašyti senus baldus – tai pakeisti jų vaizdą, o drauge ir stilistiką, baldus tiesiog perdažant. Nors šiuo atveju yra apie ką pagalvoti. Jeigu baldas yra vertingas, tai jį nudažyti reiškia sugadinti ir kažkada neparduoti už tokią sumą, kokios jis vertas. Jei daiktas ypatingos vertės neturi, galima su juo ir paeksperimentuoti. Prieš keletą metų baldai tiesiog masiškai buvo perdažomi baltai, jų išliekamąja verte nelabai ir rūpinantis. Šiandien jie galbūt perdažomi mėlynai, o po daugelio metų koks protingas restauratorius po keliais dažų sluoksniais vėl ras riešutmedį ir džiaugsis baldo autentiškumu. Bet kaip jau minėjau, mažiau vertingus baldus galima dažyti kaip tik patinka ir savo interjere turėti tokį „popantikvariatą“ tiesiog dėl patikusios baldo formos ar funkcijos. Gal tai geriau nei tiesiog sukapoti.
Daugiau oro, daugiau drąsos
Dar vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį, įsigyjant ar paveldėjus antikvarinį baldą yra patalpos erdvė. Antikvariniams baldams labai reikia oro. Jeigu antikavariato neužkrausite nereikalingais daiktais, o kaip tik leisite jam kvėpuoti, tai jis ir taps tuo unikaliu dalyku, kuris puoš kambarį. Vienas vienintelis baldas gali atsidurti bet kokios stilistikos interjere.
Žinoma, jei butas kaip aukštųjų technologijų laboratorija, arba pabrėžtinai minimalistinis, tai kam tas antikvariatas, o ir vargu ar jo norės tokio interjero šeimininkai. Bet jei interjeras skandinaviškas, rytietiškas, Viduržemio jūros stilistikos, tai jis kuo puikiausiai susidraugaus su sena komoda, sekreteru, indauja, foteliu ar pufu. Ir nebijokite išsaugoti visiškai neatrestauruotą senelių palikimą: seną skrynią, stalą, spintą – laikmečio ženklų protingi žmonės neslepia, o kaip tik saugo drauge su prisiminimais apie ankstesnius jų savininkus. Kam seną skrynią padaryti kaip naują? Juk naują galima nusipirkti. Ką jau kalbėti apie tai, kad toks baldas bus tik pas jus ir prisidės prie jūsų individualaus stiliaus.
Beje, atkreipkite dėmesį į apšvietimą – į patalpą turi prasiskverbti kuo daugiau natūralios šviesos, kuri išryškins retus baldus ir detales. Ir dar prie antikvariato labi tinka tinka dideli augalai. Na, kaip tik tai, kas dabar be galo madinga.
Parengė Rasa Žemaitienė
