Kai interjero dizainerė Kristina LUKAUSKIENĖ pasidalino savo naujausio projekto nuotraukomis, supratau, kad atsirado dar vieni „mūsų“ stilistikos namai, į kuriuos būtinai reikia patekti. Kauniečiai Laima ir Algirdas KAZONAI maloniai sutiko praverti savo namų, dar beveik kvepiančių dažais, duris, ir nuo pat slenksčio mus apgaubė ypatinga, tik su antikvariniais daiktais sukuriama, nuotaika.
Su svajone apie dvarelį – naujų namų ieškoti
Šiandien dar patiems šeimininkams reikia priprasti prie savo naujo būsto – negyvenama nei metų ir šiek tiek kitaip, nei bent jau pastaruosius 12 metų, kai šeima gyveno erdviame 250 kvadratinių metrų name su 13 arų sklypu. Parduoti namą ir ieškoti kiek mažesnės erdvės Laima ir Algirdas sugalvojo tuomet, kai iš namų išėjo abu vaikai. „Tarsi juokais priėmėme beveik spontanišką sprendimą, kad tokių didelių namų mums dabar nereikia, išgėrėme šampano ir per dvi savaites to mūsų pačių statyto namo nebeliko. Pradėjome ieškoti naujų ir mažesnių namų. Per 35 – erius mūsų bendro gyvenimo metus tai turėjo būti vienuoliktieji mūsų namai. Kadangi labai mėgstu senovines pilis, dvarus, viską, kas sena ir apgriuvę, tai leidau sau ir apie mažą dvariuką pasvajoti, nes remontai mums niekada nebuvo baisūs, tačiau dvariukas nepasitaikė, o svajonė dar tebesklando kažkur greta; po to dar praradome ir tokį nusižiūrėtą namuką, tad galiausiai mus suviliojo šis butas, o gal tiesiog aukštos jo lubos ir tai, kad jis sename name“, – pasakojimą pradeda Laima.
Su nostalgija levandoms
Trijų kambarių, virš 70 kvadratinių metrų butas yra sename, dar šeštame praeito amžiaus dešimtmetyje statytame pastate, kur kažkada veikė mokykla. Tačiau pastatas neatpažįstamai ir labai kokybiškai rekonstruotas ir dabar čia įrengti patogūs butai su dideliais langais ir terasėlėmis. Šalia yra erdvi aikštelė mašinoms, vidinis kiemelis su fontanu, prie kurio apželdinimo jau prisideda ir Laima su Algirdu. Nedidukė terasa ir kambariniai augalai akivaizdžiai nepatenkina šeimininkės poreikių „draugauti“ su žeme ir jos stipraus saviraiškos poreikio, kurį teikdavo sodininkavimas. Nieko keisto. Prie parduoto namo liko nuostabioji Laimos levandų kolekcija ir daugybė kitų dekoratyvinių augalų. Jau nekalbant apie tai, kad pastačius namą aplinkui buvo pasodinti 252 kadagiai. Tiesa, pastaraisiais metais, jiems kažkas netiko, greičiausiai buvo per riebi žemė ir kadagiai ėmė nykti. Vis dėlto, savo sodininkavimo patirtis ir džiaugsmą šiandien Laima prisimena su nostalgija ir, galima įtarti, net liūdesiu, todėl labai tikėtina, kad šis butas dar tikrai ne paskutinė poros stotelė. Juolab, kad pati prisipažįsta, jog abu su vyru yra veiklos žmonės, anot jos nieko nėra nuostabiau, kaip sugalvoti, padaryti ir eiti toliau – stovėti vietoje ne šios šeimos stilius.
Buto šeimininkė labai mėgsta gamtą, todėl namų vazose dažnai žydi pačios gamtos dovanoti žiedai.
Meilė antikvariatui nepagydoma
Bet nuo meilės gamtai, kurios šeimininkės širdyje labai daug, laikas grįžti prie meilės antikvariatui. Laima ir Algirdas ją atsinešė ne iš savo vaikystės namų. Priešingai, ankstesnieji jų būstai daiktais su praeities istorijomis net nedvelkė. Tai nutiko gal prieš kokius penkiolika metų šeimininko pusbrolio namuose Melnragėje, kur tokių daiktų jau buvo ne vienas. Tačiau net tuomet jie neliko labai susižavėję, bet kažkokia antikvariato sėkla į širdį vis dėlto įkrito ir, matyt, buvo daigi. Šeima net nepajuto kaip pradėjo varstyti antikvariatų duris, lankytis mugėse, o į namus pradėjo plaukti antikvariniai daiktai. Laima juokiasi, kad tas jų atsivertimas beveik iš minimalizmo į antikvariatą jiems su vyru iki šiol yra paslaptis.
Daiktų rinkimosi kriterijus? „Pirmiausiai grožis, – sako Laima, – jei daiktas mums patikdavo mes jį įsigydavome nesigilindami nei į jo istoriškumą, nei į vertę. Kita vertus, tai daiktai, kuriuos gali glostyti, jais grožėtis, kartais galbūt perdaryti, kažką pakeisti, bet jie kažką turi ir man smagu būti toje teritorijoje kur jų yra. Kartais iš viso keista: aš pajuntu, kad tą daiktą tarsi būčiau mačiusi, šalia jo gyvenusi – pažįstamas. Jaukus ir mielas jausmas. Beje, meile gražiems ir mieliems daiktams esame užkrėtę savo sūnų gyvenantį Anglijoje, o štai dukra nepasiduoda – jai patinka modernus minimalistinis stilius“.
Žodžiu, kai šeima antikvariato „liga susirgo“, tai pernelyg ilgai laukti simptomų ir nereikėjo: namas netruko prisikaupti antikvariato. Ir ne tik interjero detalių,bet ir gana masyvių baldų – vietos užteko, tad kiekviena jo kertelė buvo kuriama kaip mizancena: čia staliukas, čia kėdė, čia tinka ir vazytė; čia paveikslas, čia lempa, čia derės skulptūra. Erdvė fantazijai skleistis, atrodė, kad yra begalinė.
Klausimas „Kam būti, o kam nebūti?“ iškilo tuomet, kai 250 namo kvadratų teko pakeisti į 70 naujame bute. Su sukauptais lobiais reikėjo kažką daryti, juolab, kad kilo minčių butą įrenginėti visai kitaip. „Na, gal ir ne minimalistinio stiliaus, bet moderniai. Todėl daug ką suskubome parduoti, o ir nupirkti. Taip šiame bute atsirado naujų daiktų. Vienus pritaikėme, kitų vėliau teko atsisakyti, nes pamatėme, kad atsisveikinimas su antikvariatu greičiausiai bus per skausmingas ir nusprendėme nauja suderinti su sena“, – pasakoja šeimininkė.
Paveikslų kolekcija prasidėjo nuo šio, nežinomo autoriaus paveikslo.
Iššūkis dizainerei – sutalpinti ir suderinti
Užduotis buvo ne iš lengvųjų ir jau tuomet, paaiškėjo, kad reikia profesionalo pagalbos. Ta pagalba ir buvo dizainerė Kristina Lukauskienė, mielai besiimanti tų projektų, kuriuose mato galėsianti prisiliesti prie daiktų iš praeities. „Nemoku kurti minimalistinio ir modernaus interjero, man visuose juose trūksta jaukumo ir yra nuobodu. Todėl pastaruoju metu klientų visada klausiu, koks jų požiūris į sendaikčius, ar sutiktų namus sušildyti bent viena kita senovine detale. Jei sako, kad ne, aš atsisakau – man irgi neįdomu. Šiuo atveju tai buvo mano svajonių projektas“, – sako Kristina.
Tiesa, net ir svajonių projektai nebūna be iššūkių, bet šis Kristinai buvo beveik malonus: sutalpinti ir tarpusavyje suderinti tuos daiktus, kuriuos šeimininkai norėjo turėti ir bute. Pasakyti, kad jų buvo „nemažai“, tai nieko nepasakyti – jų buvo daug, o ypač paveikslų. Beje, paklausus, kas bute labiausiai džiugina patį šeimininką jis atsakė, kad būtent paveikslai. Jų radybos, derinimas, vietos ieškojimas ir namų kitimas, atsiradus naujam meno kūriniui. Paveikslai, galima sakyti, šių namų vizitinė kortelė ir visą interjerą tarpusavyje apjungianti detalė. Jų daug, bet sumaniai sugrupuoti ir skoningai sukabinti, jie džiugina akį ir pernelyg neapsunkina interjero, nors dauguma jų gana tamsaus kolorito, su išraiškingais auksuotais rėmais. Galbūt taip yra todėl, kad interjere, nėra sunkių, masyvių ir pretenzingo dizaino baldų. Juos atstoja klasikinio stiliaus spintos ir vitrinos, gamintos pagal Kristinos projektus iš MDF dažytos plokštės. Vienos jų skirtos drabužiams, kitos knygoms, trečios – interjero detalėms ir indams eksponuoti. Bet būdamos vienos stilistikos ir nudažytos viena spalva jos nedominuoja, o vykdo savo funkciją ir išryškina tai, ką reikia išryškinti – antikvarines interjero datales. Naujiems pirkiniams atstovauja ir pagrindiniai šviestuvai. Būdami pakankamai modernūs ir geometriški, tačiau pagaminti iš žalvario jie puikiai dera prie antikvariato, grakščiai sūpuojasi aukštai palubėje aplinkai teikdami lengvumo ir saugodami nuo perdėto barokinio vaizdo. Taigi kalbant apie seno ir naujo balansą, tai jis išlaikytas labai sumaniai ir skoningai.
Miegamajame pasirinkti gana intensyvios spalvos ir rašto prancūziški tapetai. XIXa. baldai puošnūs, bet lengvi.
Pagal klasikinio interjero kanonus
O visas interjeras kurtas, prisilaikant klasikinio interjero kūrimo taisyklių. Grindys – sendinto ąžuolo eglute kloto parketo, sienų apdailai naudoti kokybiški, pakankamai ryškūs, bet klasikinių raštų bei siužetų tapetai. Draugiškai sutardami su šiuolaikiniais šviestuvais, lubas puošia gipso apvadai – moldingai. Tai stipri ir puošni klasikinio interjero detalė. Jos dėka sukuriamas individualus lubų reljefas, atsiranda galimybė papildomiems apšvietimo sprendimams, kas ir yra padaryta svetainėje. Šeimininkė sakė, kad būtent jie labiausiai ją džiugina šiandieniniame interjere, o gipso elementų ji netgi norėjusi daugiau.
Dar vienas klasikinio interjero akcentas – tekstilė. Kad tai namai, kuriuose ji labai mylima, išduoda jau holas, kuriame net dvi drapiruotos užuolaidos iš storo prabangaus gobeleninio audinio, puošto kutais. Šeimininkė prasitarė, jog jei būtų įmanoma galėtų gyventi ir visai be durų – puošnios, erdves skiriančios draperijos jai ypač gražu.
Virtuvės erdvėje ir vonioje – ta pati puošni stilistika
Atskiro dėmesio nusipelno su svetaine sujunga ir tik sala atskirta virtuvė. Vietoje įprastinių kabančių spintelių eilės, ją puošia veidrodis masyviuose auksuotuose rėmuose ir senovinių paveikslų – portretų eilė. Šeimininkė juos žaismingai pristato, kaip šios mokyklos mokytojus. Juokaujame, kad tai būtų nuostabu, bet tuomet mokykai tektų būti statytai bent jau XIXa., o gal ir anksčiau. Iš tiesų, tai portretai šiandien beveik drąsus pasirinkimas. Žmonės, antikvarų pastebėjimu, drąsiau renkasi peizažus ar natiurmortus, portretų kažkodėl linkę privengti. Šių namų šeimininkus, atrodo, tai kaip tik žavi. Laima stabteli prie pirmojo savo pirkinio koridoriuje – dviejų senolių portretas iš tiesų skleidžia ypatingą energiją – tiesiog švyti. O štai svetainėje dar ir lengvumu dvelkianti graviūrų kolekcija – lengva atsvara tapybai. Taigi taip „nevirtuviškai“ dekoruota maisto gaminimo erdvė yra visiškai identiška visam namų stiliui ir įrodo tai, kad norint viską įmanoma suderinti. Šitą pačią mintį norėtųsi pakartoti ir vonios kambaryje, kuriame taip pat netrūksta antikvarinių detalių, šviestuvų ir tekstilės jaukumo. Besidairydama joje, aš pagalvoju, kad tai galima sukurti tik iš didelės meilės. Šeimininkė nusišypso: „Galbūt ir truputį dėl to, kad mes su vyru mėgstame „žaisti namus“.
Vonios kambarys puošnumu nenusileidžia visiems namams.
Šalia specialisto – lengviau ir drąsiau
„Su šeimininkais lengvai radome bendrą kalbą, nes mums patinka tie patys dalykai. Nebuvo jokių didesnių ginčų, be to, jie dažnai patys gerai žinojo, ko nori, turi puikų daiktų komponavimo pojūtį, todėl ir jų pačių indėlis į interjero kūrimą labai didžiulis. Kai žmonės myli namų kūrimo procesą ir jiems ne tas pats kaip jie gyvens, dirbti būna visada labai įdomu: kažką patari, atmeti ar priimi ir rezultatas nudžiugina. Ir dabar retsykiais čia užsukdama dėl kai ko pasitarti, matau, kaip migruoja paveikslai, kaip kažkas vis patobulina ir suskamba naujai“, – sakė Kristina.
„O man buvo ramu todėl, kad su Kristina galėjau pasitikrinti visus savo sprendimus ir gavau daugybę jos patarimų bei idėjų. Kartais ir pats gali kažką sugalvoti, bet nebūdamas specialistas imi abejoti dėl sprendimo, todėl Kristina buvo ta žvitri akis, kuri neleido mums klysti, pernelyg ilgai ir neracionaliai kažko ieškoti ar ginčytis“, – sakė buto šeimininkė.
Panašu, kad šių pasitarimų dar bus ne vienas. Antikvariniai interjerai tuo ir yra žavūs, kad negali stovėti vietoje ir yra amžinoje kitimo kelionėje. Juk jų šeimininkai, vienaip ar kitaip įkūrę savo namus, antikvariatų durų po to niekada neuždaro ir būtinai kažką už jų randa. Šie namai taip pat dar laukia savo kilimų, keleto šviestuvų, turėtų atsirasti ir dar vienas klasikinio interjero elementas – židinys. Bet tai jau suplanuoti paskutinieji pirkiniai, o šalia jų Laima ir Algirdas greičiausiai irgi nesustos ir namų „ekspozicija“ visada keisis. Dar daugiau, aš pajutau užuominą, kad gali keistis ir pačių namų vieta: bent jau kol kas šeimininkė niekaip negali pamiršti savo levandų, o šeimininkui, susidaro įspūdis, kad vis dar nekelia problemų keisti namus ir juos kurti iš naujo. Kas žino, gal taip ir atsitiks, gal mes būsime pakviesti į dar vienų namų įkurtuves, o kol kas pasimėgaukime šiais – iš tiesų ypatingais.
