Iš kelionių galima parsivežti daug ko. O tarp visko ir...KVAPĄ, būdingą tik tai kelionei. Tai antras pojūtis po regėjimo ir turbūt dėl to, kad jis man toks svarbus, aš visada noriu grįžti ten, kur kvepia. Ir Kretą, mano mylimą salą – irgi. Noriu parsivežti dar vieną jos kvapą savo kvapų kolekcijai. Bet kol kas teks mėgautis praeities prisiminimais.
Iš oro uosto pakeliui į viešbutį, stabteliu pakelėje. Būtinai turiu sustoti, nes čia gausiu pirmą salos kvapo gūsį. Senutėlė ūsuota graikė siūlo apelsinus ir medų. Tie jų apelsinai kvepia ne tik apelsinais, kvepia truputį žole, truputį dulkėm, truputį saule. Saulė kvepia? Kretoje – taip. Gal net ir Lietuvoje galima užuosti saulę, kai būna alsinančiai karšta. Dulkėti apelsinai, tokie, sakykim, ne kondiciniai sultingi be proto. Sako, kad graikai nepasidavė ES direktyvoms ir senųjų veislių apelsinmedžių nepakeitė sodinukais, vedančiais vaisius su mažesniu sėklų kiekiu. Na, bet čia nepatikrintais duomenimis… Medus, aišku, kvepia gėlėmis. Ir to, ir to reikia nusipirkti. Puiku – išvėsusiame mašinos salone jau atsiranda kvapas. Kalnų žolynų ir vaisių.
Kelių serpantinai veda toliau, atverdami gražias įlankas, kalnų masyvus, dangų paskendusį jūrose. Pagaliau – Balis. Miestelis, kuriame yra mano mėgstamiausias viešbutis. Ant paties kalno, virš jo jau nieko – tik dangus. Būta ir geresnių, bet būtent šio viešbučio kiemas – ypatingas. Pilnas kažkaip natūraliai susodintų augalų ir nuostabaus aromato. Gegužės pabaigoje šis kiemas dvelkia salsvais sausmedžiais ir mano mylimiausių rožių saldybe. Sako, jei moteriai nepatinka rožių aromatas, ji nelabai ir moteris… Šio testo įžvalgomis aš labai patenkinta, disktriminacijos vyrų neįželgiu. Nebent norėtųsi pridurti, kad jeigu vyrui nepatinka rožėmis kvepianti moteris, jis nelabai ir vyras. Juokauju, matyt, šiandienos aktualijų pasekmė. Viešbučio kiemelyje, perbraukus ranka, nepasibrangina kvapus skleisti bazilikai, savo natą įneša sumedėjusių pelargonijų žiedai, o storalapiai sukulentai didelėse molio amforose iš viso kvepia ypatingai – man tas keistas kvapas ypač patinka. Iš kažkur, gal net iš kito kiemo atplevena levandų aromatai, ir iš kažkur dvelkia jazminaičiais. Atskiriu jų kvapą, bet nematau paties augalo. Gal jis pasislėpęs tarp bugenvilijų. Šių pažiedės „tyli“, už tai moja begaliniai drąsia ryškiai rožine spalva. Aplinkui vanduo, tolumoje – kalnai. Geriu frapė, apelsinų sultis ir valgau graikiškas salotas. Tik čia jos tokios ypatingos, nes pagrindinis ingredientas – Kreta. Alyvuogių rūgštelė kutena nosį, fetos kvapas irgi vos rūgšteli, už tai raudonėliai plaikstosi visa savo kvapų palete. Vakare, leidžiantis saulei ir čirpiant cikadoms, šio kiemo kvapas dar labiau sustiprės. Nesinori niekur važiuoti. Leidžiuos prie jūros. Mėgstu tik jūrą ir…vonią. Jokių kitų vandens telkinių gali ir nebūti.
Sunku pasakyti, kuo kvepia jūra. Druska, gaiva, vėju? O gal daug magiškiau – vidine laisve ir …atostogomis? Kreta – tai nuostabūs paplūdimiai. Kartais akmenuoti, bet labai dažnai smėlėti. Reiktų nuvažiuot į Elafonisi paplūdimį salos pietvakariuose ir pasigrožėti rožinio smėlio juostomis jūros pakrantėje. Reikėtų nuplaukti į Balos lagūna ir pasideginti Gramvusos saloje visą dieną. Vieną kartą turėjau drąsos į Balos važiuoti mašina. Užkyli, o prie vandens jau nusileidi pėščiomis. Ypatingas žvirkelis. Taip, jis tai jau tikrai kvepėjo dulkėmis. Mašina liko be spalvos, tiksliau geltonai raudona nuo to sudžiuvusio molžemio dulkių. Pasitiko ožkos, apsupo ratu, norėjo savo duonos kriaukšlės, o negavusios apsisuko ir vėl sulipo ant seno traktoriaus. Bet kaip tik ten man pati gražiausia vieta prie jūros.ė
Balos lagūna ir Gramvusos sala Jus nokautuos savo grožiu.
O gražiausia vieta be jūros – Samarijos tarpeklis. Labai skirtingą jo atstumą rodo įvairūs šaltiniai, bet bent 14 kilometrų jis turėtų turėti. Nusileidi maždaug pusantro kilometro žemyn laipteliais kalnu ir pirmyn iki jūros siaurėjančiu tarpekliu. Greta – upės vaga, kartais susiaurėjanti, kartais paplatėjanti, vandens joje gegužės pabaigoje dar yra. bet nedaug – nelygu metai sako.. Eini visą laiką žemyn, nesunku, bet yra įtampėlė – reikia spėti į laivą, antraip teks nakvoti nedideliame miesteliukyje gal net už nemažus pinigus. Kitą dieną skauda visus raumenis, net tuos, kurių nemanei turinti. Kvapas Samarijoje kitoks nei kalnuose. Iki kelių metrų susiaurėjęs tarpeklis gaudo drėgmę ir sausas kalnų oras čia yra tarsi su lašu vandens. Pelėsiu to nepavadinsi, bet kažkokia keista nata įsimeta. Taigi kelionė gana nesudėtinga ir net vėsi. O štai kalnai Kretoje kvepia ypatingai. Kai tik pamatau, kad ant jų atsirado daug augmenijos, tokių rutulinių dygliuotų ar kad ir lapuotų pagalvėlių, visada sustoju įkvėpti nepaprasto kalnų aromato. Na, negaliu apsieiti be pasikartojimo – kalnai kvepia saule ir sausra. Paskui čiobreliais ir kažkuo neatpažįstamu. Tai susilieja į kažkokį kvapų medų, galėčiau taip stovėti pusę paros. Bet karšta, pakenčiamai, bet karšta. Lieka pakvėpuoti oleandrų aromatu. Jie prasiskleidžia gegužės viduryje ir žydi vos ne visą vasarą. Pakelėse, kur jų prisodinta labai daug, aromatą įveikia išmetamosios dujos, už tai kur nors kalnuose jie gali labai svaigiai palepinti nosį.
Samarijos tarpeklis žavi vaizdais, kvapais ir palyginus lengva kelione.
Norite senovės kvapo? Griuvėsių Kretoje netrūksta. Galima važiuoti į Knosą, kur ir važiuoja visi. Prieš keturis tūkstančius metų čia buvo Mino civilizacijos sostinė, kuri susikūrė ir tapo europinės civilizacijos lopšiu. Pasak legendos, Knose gyveno mitologinė būtybė Minotauras. Jis buvo pusiau žmogus, pusiau jautis. Daug kas ten restauruota, išblizginta, kvepia sausra, kai kur lyg dažais ar laku, senove – nelabai. Galima keliauti į Festą. Tai garsus Mino civilizacijos prekybos ir religijos centras. Jame yra rūmų kompleksas, čia buvo rastas Festo diskas ir atlikta daugybė istorinių, ir archeologinių tyrinėjimų. Čia – primiršta senovė. Atsisėdi sau ant griuvėsio kampo ir žvelgi toli toli, gal net į Dievų ir mitų pasaulį. Sutirpęs laikas ir fantazijos niekuo nekvepia. Nostalgija kažkam didingam, kažkam išgalvotam, kažkam iš kito pasaulio irgi bekvapė. Tai ilgai ten ir neužsibūnu – faktus paskaitau įvairiuose žinynuose. Dar verta užsukti į Matalos urvus. Maždaug septintajame praeito šimtmečio dešimtmetyje čia apsigyveno spontaniškai susibūrusi hipių bendruomenė. Urvai jiems tapo stogu, bet vietinių susižavėjimo hipiai nesukėlė. Teko skirstytis. Hipių kalnas dabar vilioja turistus, o jo urveliai dvelkia šalčiu ir drėgme. Už tai prie to kalno nuostabus paplūdimys. Ne, ne smėlio, bet gražiausi akmenėliai lauktuvių visada buvo rasti čia, ir bangos čia dažniausiai didelės – Egėjo jūra siautėja. Visada noriu aplankyti Matalą ir vis ką nusiperku iš užsilikusių hipių, į tolį žvelgiančių padūmavusiomis akimis, turbūt pavargusiomis nuo karoliukų vėrimo…. Ir Dzeuso urve man patinka. Prisilietimas prie mitų magijos. Klausai jų ir galvoji, kad tai taip tikroviška, kad negalėjo nebūti… Urvo kvapas šaltas, drėgnas, kažkiek pelėsiuotas. Tekšt – tekšt, tekšt – tekšt – krinta laiko lašai nuo stalaktitų ir norom nenorom pasuki prie išėjimo šviesos. O tada ten, kur kvapas iš tiesų ypatingas.
Knosas ir Festas.
Matalos urvų fragmentas.
Arkadijaus vienuolynas - vienas žymiausių Kretoje.
Nedidukėje XIIIa. bažnytėlėje nuostabios freskos - bizantiškos kultūros palikimas.
Mat labiausiai man kvepia vienuolynai, bažnyčios ir cerkvės. Visokios. Ir mažytės kalnuose ir didelės miestuose. Jų kvapas beveik vienodas: deginamų žvakučių kvapas susilieja su aromatingais aliejais, smilkalais, senų pastatų dvelksmu ir vėsa. Jose galėčiau sėdėti ilgai: ikonos arba senutėlės freskos mane veikia magiškai. Traukia būti ir apie nieką negalvoti. Nemėgstu prašyti, tad tiesiog mėgaujuosiu. Bet mėgstu dėkoti. Todėl išeidama iš maldos namų visada pasakau ačiū. Kažkodėl. Maldos namų Kretoje daug. Visokių amžių. Yra net iš trylikotojo su nuostabių freskų likučiais. Arba štai kad ir Keros vienuolynas, pakeliui į Dzeuso urvą. Jame gali užsidėti grandines ir pasimeldusi sugalvoti norą. Nežinia ar veikia, bet ritualus mes mėgstam. Jo kiemas kvepia rožėmis, ant šulinio stovi šventintos duonos gabalėliai. Dar vertėtų aplankyti Preveli vienuolyną. Sunkėliau privažiuojamas, bet verta. Arkadijaus vienuolynas irgi gražuolis. Visų ir neišvardinsi… Bet ypač jauku kalnų bažnytėlėse. Ramybė ir smilkalų kvapas. Išėjus – saulė ir vėjas, rožės ir levandos. Šį kartą neužsuksiu į keturis pagrindinius Kretos miestus…Be kita ko, jie vis labiau kvepia komercija, o aš nežinau kaip apibūdinti jos kvapą. Tiesa, pamiršau pasakyti, kuo kvepia Kretos žmonės. Man – nuoširdumu. Gal ir todėl ten norisi grįžti.
Keros vienuolynas - pakeliui į Dzeuso olą kvepia rožėmis.
