Architektas Audrius TAMULIONIS Vokietijoje, Hamburge, gyvena jau 27-erius metus. Išvažiavo dar studijų laikais atlikti praktikos ir pasiliko. Per tuos metus pakeitė ne vieną būstą ir nėra tikras, ar namas, kuriame dabar gyvena, tikrai paskutinis: remontai ir kraustymasis jo niekada nebaugino, greičiau – įkvėpė. Bet kol kas gyventi šiame 1903-aisiais statytame name patinka, jį pritaikė savo poreikiams ir sukūrė pagal savo skonį. Kaip, beje, ir visus namus, kuriuose gyveno. „Bet rašinys gi ne apie mane, o mano namus?“ – duoda suprasti prioritetus Audrius, vėliau pajuokavęs, kad turbūt jau persisėmė hamburgiečių santūrumu ir kuklumu.
Hamburgo žmonės nelinkę girtis turtais ir nedemonstruoja spindesio, gal todėl jų namai santūresni, nei, sakykime, kokiame Leipcige. Audriui patinka toks mentalitetas, toks gyvenimo būdas ir galbūt todėl jokie darbiniai pasiūlymai į kitus miestus, kurių būta ne vienas, jo taip ir nesuviliojo.
Šį namą, kuris tebuvo 104 kv. m, šeima pirko, kaip sakoma, iš pirmų rankų. Moteris pardavė savo tėvo statytą namą, kurio vertė praeito šimtmečio pradžioje buvo 3400 auksinių markių. Ir tada tai buvo didelė suma. Šimtamečio namo būklė buvo tokia, kad kitas būtų greičiau nugriovęs ir pastatęs naują. Bet ne architektas ir ne griauti jis buvo pirktas. Atstatyti, renovuoti, kurti, restauruoti namus – Audriaus kasdienybė. Taigi po kiek laiko prie jo atsirado priestatas ir namas padidėjo iki 220 kv. m. To užteko patenkinti šeimos poreikius, mat dėl priestato namuose atsirado didelė svetainė, sujungta su valgomuoju ir dar – virtuvės patalpa. Už namo pasislėpęs priestatas, kurio ir neįtarsi esant, žiūrint iš fasadinės namo pusės, baigiasi didžiuliais langais, žvelgiančiais į sodelį. Tobulos praeities ir dabarties jungtuvės, visai neskausmingos aplinkai.
Namo viduje, nepaisant didelių permainų ir kapitalinio remonto, buvo išsaugota viskas, ką reikliai įvertino ne tik architekto, bet ir patyrusio restauratoriaus akis. Taip viename kambaryje išliko originalūs ir, beje, labai gražūs gipso lipdiniai. Niekaip neatnaujinti, o tik nuplauti jie atrodo senoviškai ir labai dekoratyviai. Kitame, dabar darbo kambaryje, gipso lipdiniai buvo perdažyti, bet irgi tik originaliomis spalvomis. Išėjo kiek ryškesni, bet su šia paklaida susitvarkys laikas.
„Anksčiau apskritai gipsas dažniausia buvo dažomas, kaip, beje, ir visa kita. Baltos spalvos vengta ne dėl to, kad ji buvo negraži, o praktiniais sumetimais. Namai juk buvo kūrenami krosnimis, suodžių neišvengsi, tad balta spalva buvo tiesiog nepraktiška“, – aiškina Audrius.
Dabar ši problema neegzistuoja, todėl gipso dirbiniai interjere dažniausia būna balti. Kaip ir šiuose namuose. Jų, beje, gausu, jie tarsi sujungia namus į bendrą visumą, o ir namo stilistikos nedarko. Štai svetainėje lengvas augalinių motyvų gipso dekoras puošia beveik visas lubas, puikiai dera su krištolo sietynu, lengvais baldais ir vitrininiais langais. Tai sukuria nuostabų elegancijos pojūtį, gražią vidaus ir kiemo jungtį.
Parketui svetainėje irgi ne viena dešimtis metų. Jis parkeliavęs iš Leipcigo, nugriauti skirto namo. Naujai sudėtas, sugalvota ornamentika, bet mediena sena. Didžioji dauguma šių namų daiktų turi savo nepaprastas atsiradimo istorijas, visų jų nepapasakosi, o šeimininkas to ir nelinkęs sureikšminti, juolab kad tiesioginis architekto ir restauratoriaus darbas visada teikė galimybę prisiliesti prie pačių nuostabiausių ir rečiausių daiktų.
„Teks prisipažinti, kad jaunystėje pirkau kur kas daugiau, daiktai labiau viliojo, nebuvo reiklumo, žinojimo, ko reikia. Dabar daug ko esu ir atsisakęs, į šį namą atvažiavome gerokai mažiau apsikrovę, nors daugeliui galbūt taip ir neatrodys. Su antikvariatu taip jau yra – jis vilioja, visko reikia, viskas gražu“, – nusijuokia pašnekovas.
Kitas namų akcentas, traukte traukiantis akį – krosnys. Ar jos irgi buvo sename name? Pasirodo, ne, bet visos turi savas istorijas ir nė viena iš trijų nėra nauja. Baltoji krosnis yra iš seno Hamburgo pastato, maždaug XX a. pradžios, gana santūri, kaip ir būdinga Hamburgo stiliui; žalia gerokai senesnė – 1885–1890 m., atkeliavusi iš puošniojo Leipcigo, melsva yra iš Halės miesto, jos amžius maždaug 1910 m. Krosnys ir dar senoviniai ornamentuoti radiatoriai namams teikia ypatingo jaukumo, o drauge pabrėžia paties namo amžių.
Klausiu, kiek Audriui apskritai svarbi daikto vertė? Pašnekovas prisipažįsta, kad jam svarbi estetika, kurią galima su daiktais sukurti aplink save ir gyventi taip, kaip norisi; o kai daiktai gražūs, kurti estetiką lengviau; be to, gražūs daiktai paprastai ir vertingi. Tokia filosofiška grandinė. Bet prie daiktų, prisipažįsta, neprisiriša, o ypatingą vertę turi tik tie, kurie – senelių palikimas. Dėl to paties estetikos poreikio visi daiktai namuose naudojami pagal funkciją ir jau tikrai nepadėti bet kaip ir bet kur.
„Daug žmonių apskritai tiesiog nemoka pateikti to, ką turi, ir tuomet tie daiktai negali nei puošti, nei būti pastebėti. Kartais tinkamai pateikus visišką menkniekį jis gali visai kitaip suskambėti. Man netgi Karo muziejaus Kaune be galo gaila – kaip netinkamai ten viskas eksponuojama… Net draugai kartais iš manęs draugiškai pasišaipo: „Atvažiuok, sutvarkysi ir mūsų kolekcijas“, – juokiasi Audrius.
Jo paties kolekcija darbo kambaryje tiesiog preciziškai sudėliota. Nelaikantis savęs labai rimtu kolekcininku, Audrius vis dėlto pripažįsta turintis labai vertingų istorine prasme eksponatų, ką jau kalbėti apie jų pateikimą. Nedidelėje erdvėje tarpusavyje puikiai dera paveikslai, įrėminti medaliai, dokumentai, nuotraukos, skulptūros. Juos vienija bendra Lietuvos istorijos tema. Ši tema pašnekovui artima ir tai atsispindi jo administruojame FB grupėje Narsumo Atspindžiai.
Nedidelėje erdvėje, bet puikiai sutvarkytoje kolekcijoje, tarpusavyje dera paveikslai, įrėminti medaliai, dokumentai, nuotraukos, skulptūros. Juos vienija bendra Lietuvos istorijos tema.
Tačiau toks perfekcionizmas architektui netrukdo tiek savo namus, tiek ir kitus projektus kurti kaip tik visai neplaningai, o gana spontaniškai. Jis prisipažįsta, kad užsakovui jam gana sunku pateikti užbaigtą projektą, nes daugybė idėjų kyla akimirksniu, spontaniškai, jis daug ką gali sugalvoti tiesiog čia ir dabar. Kuriant savus namus, tos kūrybinės laisvės apskritai niekas neriboja – nebent žmona pataria – todėl viskas atsiranda ar įvyksta be didesnio plano ir niekada nestovi vietoje.
Paprašytas pakomentuoti šiandienos interjerų tendencijas Vokietijoje, Audrius sako pastebėjęs, kad tiek senesnė karta, tiek jauni žmonės yra linkę išsaugoti senelių palikimą, o įsigiję senos statybos namus išsaugo tokius architektūrinius elementus kaip langai ar durys. Visa kita tiesiog priklauso nuo žmonių norų – galimybių dabar begalės, tad ir pasirinkimai patys įvairiausi.
