Viskas prasidėjo nuo žibalinių lempų (tekstas publikuotas prieš kelias dienas) ir mano prašymo, kad Ramunė PIGAGAITĖ – daugeliui jau pažįstama fotomenininkė ir „Vintažo ženklų“ bendraautorė - nufotografuotų saviškes. Žodis po žodžio ir paaiškėjo, kad Ramunė visai šalia tos vietos Frankfurte, kur gyvena, turi dar ir sodo namelį, o namelyje – keista būtų jeigu būtų kitaip – „ramunišką“ interjerą. Kas seka www.vintazozenklai.lt gal žino, kad Ramunė ne tik fotografuoja, bet yra aistringa sendaikčių ir antikvarinių daiktų kolekcininkė. Jokio kičo, jokio falšo – pas Ramunę patenka tik ypač įdomūs, seni ir net...keisti daiktai. Daug daiktų! Ir kai jie jau netelpa jos namuose, telpa jos sodo namelyje.
Namelyje dar tebegyvena Kalėdų ženklai. Ramunė mėgsta pasimėgauti švenčių dekoracijomis kuo ilgiau.
Sodas su nameliu
Namelis stovi miestui priklausančioje žemėje, kurią Ramunė išsinuomavusi. Sakytum toks truputį kitoks kolektyvinio sodo variantas: daryti jame šeimininkas gali ką nori, tik neapleisti. Meniškos prigimties Ramunei gamtos visada reikėjo tiesiog verkiant ir štai dabar ji turi savą jos „gabaliuką“ Vieta, tiesa, gana judri, prie važiuojamo kelio ir pėščiųjų takų, bet konkrečiai Ramunės sode tokia tyla ir ramybė, kad daugelis nustemba ir netrunka šią tylos oazę įsimylėti. Per septynis šeimininkavimo metus gerai čia padirbėjo ir nauja šeimininkė. Ir nors sklype tebenokina rausvašonius obuolius sena obelis, o joštos krūmas (serbento ir agrasto hibridas) vis dar apsipila didžiulėmis juodomis uogomis, visa kita jau Ramunės nuopelnas. Tas nuopelnas tai keli puikūs vaismedžiai, daržovės, braškių lysvė, daugybė įvairiausių gėlių bei dekoratyvinių krūmų, bet svarbiausiai ypatinga atmosfera, kuri paperka visus čia užsukusius: jaukumas ir romantinka, tyla ir ramybė. Ir tai dar tik namelio prieigos.
Mistiška mažyčio namelio magija
Ramunė prisimena, kai pirmą kartą atvėrė 15 m kvardartų namelio duris, atplapojo langines,pradėjo daryti tvarką iki paskutinio daiktelio ir matyti savo viziją. Ir tik kai jau nieko neliko, padvelkė švara ir tvarka, atėjo laikas naujiems gyventojams – sendaikčiams. Kas namus apstato daiktais iš antikvariatų, žino, kad per vieną kartą tai nenutinka, tad ir jos interjeras kūrėsi kaip dėlionė. Po baldą, po detalę, po smulkmeną. Bet šiandien Ramunė jau gali pasakyti, kad šis namelis tai JOS VIDUS, IŠVERSTAS Į IŠORĘ. Gražiau nepasakysi, tiksliau nesuformuluosi. Žinoma, kad jis – sendaikčių karalystė. Su lova, stalu, komoda, durimis- veidrodžiu daugybe detalių, puokščių, dekoracijų ir net lapės iškamša. Panašu, kad didieji baldai čia įkurdinti ilgam, o štai su detalėmis Ramunė žaidžia: stato ir perstato dėlioja ir kompanuoja. Jai patinka ta daiktų „savitarpio“ muzika, patinka juose atrasti ir pamatyti kažką naujo, dar – keisti funkcijas, pritaikyti ne pagal paskirtį ir, žinoma, fotografuoti. Savo namelyje vasarą Ramunė leidžia nemažai laiko, nes sode niekada netrūksta darbo, bet neapleidžia jo ir žiemą – Kalėdoms papuošia eglutę, užsuka pasimėgauti gamtos grožiu ir išgerti kavos puodelį. Šioje magiškai mistiškoje vietoje jai tiesiog gera pabūti su savimi, patinka ir jos draugams, viena menininkė netgi ketina sugrįžti kažką filmuoti.
Čigonams turtai nepatiko
O štai vagys jos turtais nesusižavėjo. Pasakysiu atvirai, Ramunės pasakojimas apie čigonus, du kartaus įsilaužusius į jos namelį ir nieko nepaėmusius name prijuokino iki ašarų. „Gal juos atbaidė šventas paveikslas ant sienos, gal lapės iškamša, o gal aš tiesiog neturiu skonio“, – rimtai svarstė Ramunė, man nuoširdžiai besikvatojant. „Bet jie nepasivaišino nei šokoladu, nei riešutais, nei gėrimais, kurie buvo komodoje – niekuo. Sudaužė vieną žvakidę, bet, matyt netyčia, nes šukes gražiai sudėjo ant stalo ir daugiau niekada neatėjo. Pernai iš sodų išsivežė visą priekabą daiktų, o iš manęs nieko“.
Žinoma, nuo tokio čigonų išrankumo, o gal skleidžiamų savotiškos aplinkos burtų nameliui, o ir Ramunei tik geriau. Juk nei vieno daikto neperkam tam, kad apsidžiaugtume jį kažkam pavogus. Juolab, taip nesielgtų Ramunė. Daiktus, kuriuos ji perka, tiesiog įsimyli ir jau turguje ar parduotuvėje žino, kur jie jai pravers. O ir kaip kitaip: fotomenininkės akis fiksuoja kaip objektyvas ir labai retai apsirinka.
