lempų įzanga

Žibalinės lempos kelionė: nuo riebios žuvies iki lemputės

Tarp daugybės mano silpnybių yra ir...žibalinės lempos. Pripažinkime, dauguma jų po šiai dienai atrodo labai dekoratyviai net jeigu yra tik paprastos spingsulės iš lietuviško kaimo. Ką jau kalbėti apie tas prašmatnias, spalvotais gaubtais XIXa. lempas iš Vakarų Europos miestiečių namų ar kokių dvarų, kurios ir dabar gali papuošti bet kurių namų interjerą. Šiandien – apie žibalinių lempų istoriją.

Vietoje aliejaus – riebi žuvis

Dar Antikos laikais žmonės išmoko derva impregnuoti dagčius ir gaminti primityvaus dizaino aliejines lempas. Pavyzdžiui, Pompėjos gyventojai molinį dubenį užpildydavo aliejumi, įmerkdavo į jį knatą ir tokiu būdu turėjo šviesos. Kad knatas nenuskęstų aliejuje, jis buvo prilaikomas specialaus žiedo. Tačiau, net palyginus pigus augalinis aliejus, buvo prieinamas ne visiems. Todėl Šiaurės Europoje buvo įprasta įsriegti dagtį į riebią žuvį, ją išdžiovinti ir tada uždegti: tegyvuoja šviesa!

Tokį ilgai gyvavusį ir pasenusį alyvos lempos dizainą – jei dizainu iš viso galima vadinti – iš esmės pakeitė italų mokslininkas Jeronimas Kardanas 1550m..Jo sugalvotame šviestuve alyvos rezervuaras buvo pastatytas virš degančio knato, todėl liepsna tapo ryškesnė, o lempa jau įgavo kažkokias apibrėžtas formas. Beje, tai nėra vienintelis talentingo italo išradimas. Jis išrado ir automobilių veleninę pakabą, dar vadinamą kardanu. Iki šiol kardano svirtis naudojama įvairioje technikoje, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti teisingą kompasų ir lempų padėtį siūbuojant laivui. Negaliu nenukrypti ir prie dar vieno jo biografijos fakto. Būdamas puikus matematikas, mechanikas, labai domėjosi ir astronomij bei astrologija. Dar jaunystėje sudarė sau horoskopą ir išsipranašavo, kad mirs 45 metų. Taigi laukė mirties ir„nieko rimto nedarė. Ir tik kai horoskopas nepasitvirtino, mokslininkas pakeitė savo gyvenimo būdą ir ėmėsi mokslo. Negana to, sudarė sau antrą horoskopą, kuris mirtį išpranašavo 75 metų ir netgi konkrečią dieną. Atėjo mirties diena, o J.Kardanas vis dar žvalus senukas. Ir štai tada, kad įrodytų, jog astrologijos pranašystės išsipildo, jis paėmė durklą ir įsismeigė sau į širdį. Kita versija byloja, kad jis išgėręs nuodų taurę ir kad ruošęsis mirčiai badaudamas. Bet, čia tiesiog įdomumo dėlei.

 

Dujinis apšvietimas Anglijoje

Kitas svarbus namų apšvietimo žingsnis – dujų panaudojimas. Nenuostabu, kad pirmoji dujinių žibintų gamykla XVIII a. viduryje buvo atidaryta pažangios metalurgijos šalyje Anglijoje. Būtent Anglija pirma  metalų lydymą anglimi pakeitė koksu. Šviečiančios dujos, susidedančios iš metano ir vandenilio, susidaro būtent koksuojant anglį. Tiesa, ilgą laiką dujų degikliai švytėjo labai silpnai ir tik kai 1892 m. vokiečių mokslininkas Karlas Aueris von Velsbachas išrado vamzdžius, padengtus torio ir cezio oksidų mišiniu, degikliai sušvito stipriau. Tačiau pagrindinis dujų apšvietimo trūkumas buvo jo didelė kaina, o vamzdžius montuoti buvo tikra prabanga ir apsimokėjo tik miestuose. Kaip tuomet atnešti šviesą į kaimą?

Naftos nebuvo daug

Atrodytų, kad žibalinė lempa artimas alyvos lempos giminaitis, bet kodėl jis atsirado tik XIX a. viduryje, beveik šimtu metų vėliau nei dujinės lempos? Faktas tas, kad tuo metu paviršinės naftos telkiniai buvo rasti tik Europos pakraščiuose – Vakarų Ukrainoje ir Rumunijoje. Todėl niekam nekilo mintis augalinį aliejų pakeisti žibalu lempose. Be to, augalinės alyvos lempos konstrukcija keičiant ją žemės alyva, reikalavo radikalių pakeitimų, o jų kol kas niekas nesiėmė.

Tiesa, toliariagiškų bandymų naudoti naftą apšvietimui būta. 1816 m. druskos kasyklų prie Drohobyčo vadovas Jozefas Gekeris pasiūlė gatvėms ir pastatams apšviesti naudoti rafinuotą žemės aliejų. Gekeriui netgi pavyko susitarti su Prahos magistratu dėl šio miesto gatvių apšvietimo žemės aliejumi. Tačiau atšiauri žiema ir blogi keliai sugriovė naftos transportavimo planus, Gekeris turėjo sumokėti netęsybas ir bankrutavo. Praha liko be žemės alyvos lempų, o žibalinės lempos istorija užstrigo keliems dešimtmečiams.

Šreinerio pageidavimas: spirito!

Pasidairykime jos kitur ir vėliau. Taigi, maždaug XIXa. vidurio istorijoje buvo toks trumpas laikotarpis, kai Galicija staiga tapo pasaulio naftos sostine. Ir nors netrukus ją pradėjo vytis Teksaso, Kaukazo ir Rumunijos naftos telkiniai, vis dėlto, būtent šio Europos pakraščio gyventojams teko garbė išrasti žibalinę lempą, taip mielą daugelio žmonių širdims. Priminsime, kad Galicija – tai istorinis regionas Rytų Europoje, skirtingais laikotarpiais priklausęs Kijevo Rusiai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Lenkijai, Austrijai-Vengrijai, Ukrainos TSR. Šiuo metu regionas padalintas tarp Ukrainos ir Lenkijos. Pagrindinis miestas – Lvovas.

Taigi ši istorija prasidėjo 1852 m. Vieną gražią dieną į Lvovo vaistinę „Po žvaigžde“ atėjo prekybininkas iš Boryslavo Ibragamas Šreineris. Pasisveikinęs jis priešais vaistinės savininką Piotrą Mikolašą padėjo buteliukus su tamsiai aliejingu skysčiu. Svečias pažadėjo tokio skysčio pristatyti daugiau, nes, anot jo, iš jo lengvai galima gauti alkoholio! Tačiau patyręs vaistininkas puikiai žinojo, kad iš šio nemalonaus kvapo skysčio, išgauti geriamo spirito nepavyks.

Bet jam kilo kita mintis: ar iš Boryslavo aliejaus (o prekybininkas atvežė tik žalios naftos pavyzdžių) nepagaminus „rafinuoto akmens aliejaus“ – brangaus medicininio preparato, naudojamo gydyti nuo reumato? Pats vaistininkas ilgą laiką kentėjo nuo šio negalavimo, nepadėjo nei namuose užaugintos žolės, nei burtininkų ir gydytojų sąmokslai. Vaistininkas nurodė savo darbuotojams Janui Zechui ir Ignacui Lukaševičiui perdirbti ir distiliuoti atneštą naftą.

 

Žibalinės lempos gimimas Galicijoje

Dieną šie vaistininko padėjėjai dirbo vaistinėje, o naktį darbavosi si Šreinerio atvežtu klampiu skysčiu. Netrukus jie pastebėjo, kad susidaręs skystis gerai dega. Gal galima juo užpildyti lempas? Iš pradžių lempos smarkiai aprūko, įkaisdavo ir net sprogdavo, bet vaistininko mokinių nuo eksperimentų tai nesustabdė. Netrukus jie padarė išvadą, kad sprogimų bus galima išvengti iš skysčio pašalinus labai degų naftos produktą – benziną, o stiklines lempų talpos pakeitus alavinėmis.

Baigiamąjį žibintų dizainą vaistininkams padėjo sukurti meistras skardininkas Adomas Bratkivskis. Anksčiau ištisas dienas taisęs raukšlėtus puodus ir lopęs senus virdulius, meistras pajuto išradimo džiaugsmą ir su pavydėtina kantrybe ėmėsi tobulinti lempos dizainą.

Ant apvalios skardos talpos su žibalu, alavo rėme atsidūrė stiklas. Iš pradžių stiklas buvo pusapvalis arba plokščias, bet paskui jį pakeitė vientisas stiklo cilindras su išsiplėtimu toje vietoje, kur degė dagtis. Dagtis buvo užfiksuotas specialiu įtaisu, kuris leido pamažu jį pakelti degant. Aukščiau ir žemiau išradėjai padarė skyles, kad sukurtų degimui reikalingą trauką. Vėlesnėse konstrukcijose stiklo cilindras viršuje buvo tiesiog paliktas atviras, o jau išorinis lempų dizainas keitėsi kaip tik kas išmanė jį pagražinti.

 

Skirtingi išradėjų likimai

Vos tik pirmoji žibalo lempa apšvietė vaistinę „Po žvaigžde“, netruko apie tai pasklisti žinia. 1853 m. liepos 31 d. regioninėje Lvovo ligoninėje tokios lempos šviesoje buvo atlikta pirmoji chirurginė operacija. Netrukus nauju apšvietimu susidomėjo Austrijos geležinkelių direkcija, norinčių gyventi šviesiau daugėjo kasdien. Deja, Zechas ir Lukaševičius neužpatentavo lempos išradimo, todėl jų lempas netrukus pradėjo gaminti garsioji Vienos įmonė R. Ditmar.

Nepaisant to, įkvėptas savo išradimo sėkmės, J. Zechas metė darbą vaistinėje ir Borislave įkūrė nedidelę aliejaus distiliavimo gamyklą. Jis tiekė savo žibalą į Lvovą, kad apšviestų miesto gatves. Tačiau 1858 m. tylųjį Borislavą sukrėtė siaubingas įvykis. Naftos perdirbimo gamyklos sandėlyje įvyko sprogimas. Nors visa miesto ugniagesių komanda nedelsdama atvyko į įvykio vietą, Zecho žmona ir sesuo žuvo liepsnose. Sielvarto ištiktas išradėjas paliko nesėkmingą verslą ir grįžo prie seno, laiko patikrinto užsiėmimo – darbo vaistinėje.

Antrojo išradėjo I. Lukaševičiaus likimas buvo kitoks. 1856 m. jis organizavo naftos gavybą miškuose netoli Jaslo miesto ir pastatė kelis naftos distiliavimo įrenginius. Likimas buvo jam palankus, o jis pats buvo tipiškas tuomet mišrios Ukrainos, Lenkijos ir Vokietijos Galicijos visuomenės atstovas. Iniciatyvus, išsilavinęs, šiek tiek idealistas, bet kartu ir gabus verslininkas. Verslininkavo jis pažangiai, rūpinosi savo darbuotojais, darbo veteranams steigė pensijas, kas buvo labai retas dalykas, dalyvavo kuriant naftos pramonę ir 1877 m. netgi sukūrė Galicijos naftos draugiją

Antikvarinės XIXa. lempos šiandien yra aukcionų objektas ir dažno jų antikvaro gerbėjo ar kolekcininko taikinys.

O kaip su žibaline lempa?

Žibalinė lempa netruko užkariauti visą pasaulį – ir miestus, ir atokius kaimus. Vien R. Ditmar fabrike jų buvo pagaminta nesuskaičiuojami kiekiai ir įvairiausio dizaino. Ankstyvosios, mažo tiražo ir išskirtinio dizaino šio fabriko lempos šiandien turi didelę paklausą tarp kolekcininkų ir yra tikrai nepigios. Vėliau žibalines lempas, derančias prie laikmečio interjero madų, gamino daug įvairių įmonių visame pasaulyje ir, aišku, Vakarų Europoje.  Kai kurias galima laikyti tikrais meno kūriniais, pagamintais iš brangių medžiagų, su daug rankų darbo. Prastesnės ar puošnesnės jos sušvito kiekvienuose namuose. Nors, žinoma, turėjo savo trūkumų. Teigiama, kad didelis gaisras Čikagoje XIX a. pabaigoje, kilo dėl žibalinio žibinto, kurį tvarte sutriuškino karvė. Bet kas dėl to kaltas: žibintas ar karvė? Aišku, kad neatsakingas žmogus.

Šiandien didelės ir puošnios žibalinės lempos matomos tik muziejuose ar pas kolekcininkus, o mažos…mažos galbūt dar laukia kokiose nors nuošalesnėse vietose atkeliaujančios elektros. Pasaulyje dar tebėra visko. Bet jų išradėjai, nepaisant neapdairumo dėl patentų, į žibalinės lempos istoriją įrašyti visiems laikams ir niekas neišbrauks jų vardų.

Saugokime senas žibalinukes ir mes. Prastesnėmis puoškime sodybas, puošnesnėmis – namus. Dairykimės jų sendaiktynuose ir antikvariatuose, paverskime elektrinėmis, o gal tiesiog imkime ir pamerkime į jas gėlių. Kartais jų spalvoto stiklo gaubtai tikrai nepakartojami. Nauji laikai – naujos funkcijos, bet istorija visada amžina.

 

 

Romantiška praktika

“Vintažo ženklų” skaitytojams jau pažįstama fotomenininkė Ramunė Pigagaitė iš Frankfurto taip pat neabejinga žibalinėms lempoms ir jos namuose jų ne viena. galima sakyti, kad pildosi dar viena kolekcija. Specialiai lempų Ramunė neieško, bet sendaikčių mugėse ar antikvariatuose radusi gražesnę ir įdomesnę visada nusiperka. Ramunei visada patinka keisti daiktų funkciją, ne išimtis ir jos žvilgsnis į lempas. Lempose su metalinėmis aliejaus talpomis merkia gėlių arba komponuoja sudžiovintų augalų puokštes. O lempas su spalvoto stiklo gaubtais dažniausiai stato ant palangių. Spalvotame stikle žaidžia saulės zuikiai, o  interjere atsiranda daug gyvybės. Nuotraukoje su puokšte Ramunės lempa “amerikonė”. Sena, reta ir graži – tkra interjero pažiba.

Straipsnio autorei senovinė lempa tarnauja kaip žvakidė. Deja, jos kilmė visiškai neaiški – jokio ženklo, bet geros medžiagos ir dizainas byloja ją esant seną ir vertingą.

 

Rasa ŽEMAITIENĖ

Įžangoje Ramunės PIGAGAITĖS nuotrauka

Comments are closed.