Bundanti gamta vis dažniau primena, kad greitai ateis laikas, kai savaitgalius ar atostogas norėsime leisti gamtoje, o tai reiškia – sodybose ar vilose. Vasaros išvakarėse drauge su interjero dizainere Nerija Sabaliauskiene žvalgomės po vieną iš jos patarimais remiantis rekonstruotų vilų Kuršių nerijoje. Vilos šeimininkui, žymiam futbolininkui Deividui Šemberui tiko ir patiko dizainerės siūlomi sprendimai, o mus vilos stilistika suviliojo dėl interjere pirmu smuiku grojančių antikvarinių ir vintažinių baldų.
Vila su pagarba gamtai
Pirmiausia vertėtų pastebėti, kad nors tai ir naujos statybos kūrinys, jį projektuojant buvo nepamiršta atsižvelgti į šio krašto pastatų etninę spalvinę gamą, naudojamų medžiagų tradiciškumą. Vila su medine apdaila, nudažyta mėlynai, poros aukštų. Anot dizainerės, pastato dermė su aplinka visada labai svarbi. Ypač vilų arba sodybų, kurias statant verta ir tenka gerbti gamtą, pabrėžti, o neužgožti jos grožį. Kuršių nerijoje – tiesiog išskirtiniame Lietuvos kampelyje, tai ypač svarbu.Bendrąja prasme vilos interjero stilių būtų galima įvardyti kaip jūrinį (marinistinį). Tai labiausia atspindi melsva spalva ir meno kūriniai, bylojantys būtent šio krašto gyventojų kasdienybę. Tačiau šalia šių gana aiškių stilistinių sprendimų viloje yra ir šiam stiliui nebūdingų detalių – antikvarinių ir vintažinių baldų bei aksesuarų. Mat tiek buvęs vilos šeimininkas, tiek ir dabartinis domisi menu ir antikvarinėmis vertybėmis. Viloje netgi liko buvusiojo šeimininko daiktų, kurie irgi puikiai tiko atnaujintame interjere. Rekonstruojant vilą, dalis patalpų liko nepaliesta, erdvės neperplanuotos, tačiau buvo atnaujintas parketas, o aplinką papildė mėgstami Deivido aksesuarai ir pomėgio elementai.
„Man patinka atgaivinti senus daiktus, pritaikyti juos šiuolaikinio gyvenimo interjere. Nesu ir prieš senų baldų perdažymą, bet dažyti gero ir vertingo daikto antikvarine prasme geriau nereikėtų“, – sako dizainerė Nerija Sabaliauskienė. Vienas gražiausių baldų viloje – secesinio stiliaus XIX–XX a. sandūros, greičiausiai riešutmedžio medienos bufetas. Didelė tikimybė, kad jis gali būti pagamintas Latvijos meistrų, kurie buvo labai stiprūs ir XXa. pradžioje tokius baldus gamino serijiniu būdu. Lietuviai dažnai jų įsigydavo būtent Latvijoje.
Vilos interjero ašis – židinys ir foteliai
Kaip atskirą dekoro elementą dizainerė išskiria židinį ir akcentus aplink ji. Pilkšvai mėlyna židinio apdailos spalva parinkta, siekiant harmonijos tarp eksterjero, interjero ir gamtos. O jo apdaila, žvakidės ir veidrodis virš jo – tai tarsi odė klasikiniam stiliui. Tačiau stop: niekas nenori būti pernelyg solidus ir rimtas, o ypač viloje, kurioje ilsimasi. Ir čia į pagalbą ateina ovalo formos krėslai, į vilą atkeliavę is Anglijos. Anglų dizainerio Andrew Martino baldai – išskirtinio dizaino, inspiruoti įvairių laikmečių ir stilių. Ne veltui ir pats dizaineris yra prisipažinęs, kad labiausiai jo kūrybai įtakos turi ne šiuolaikinės tendencijos, o praeitis, tam tikrų vietų stilistika, etniniai motyvai. Būtent tai jam padeda kurti savo baldų formas, tekstūras, parinkti spalvas. Savuosius fotelius Deividas išsirinko dėl jų patogumo ir originalumo, tačiau ir stiliaus prasme šioje erdvėje jie tapo labai svarbūs. Masyvūs, bet drauge gana lengvi, savotiškai futuristiški dėl savo sidabrinės spalvos jie tarsi atsveria klasikinio židinio formų griežtumą ir padaro šią kambario dalį ne tik pačia ryškiausia bei stilingiausia, bet ir pačia jaukiausia vieta. Ši vila yra labai geras pavyzdys, kaip jaukiai ir šiltai galima gyventi pajūryje net ir be Viduržemio jūros klimato. Židinio šiluma ir liepsna kuria romantišką atmosferą, todėl čia patrauklu būti ne tik vasarą, bet ir šaltais žiemos vakarais.
Interjero akcentas – anglų dizainerio Andrew Martino foteliai. Masyvūs ir drauge lengvi, patogūs ir šiek tiek kosminiai, jie erdvei suteikia žaismės, atsveria kitų daiktų prabangą.
Be praeities nebūtų ateities
„Mane pačią labiausia žavi šio namo atmosfera, nes jame tobulai dera praeitis ir dabartis. Labai dažnai žmonės bijo įsigyti antikvarinių ar vintažinių baldų manydami, kad su jais į namus galbūt ateis bloga svetima energija, o aš manau, kad be praeities nebūtų ateities, todėl savo kuriamuose interjeruose mielai derinu senus ir naujus daiktus: vintažinius krėslus, konsoles, stalus, paveikslus, labai dažnai sietynus, kurių antikvariatuose galima rasti labai gražių. Mėgaujuosi jų kompanija, skleidžiama šiluma, jaukumu, tikrumu. Juk sena mediena, gobelenas ar šilkas yra nepakartojami, tokių jaukių medžiagų dabar tiesiog nėra. Be to, visada norisi, kad interjerai turėtų savo charakteį. Man atrodo, kad tobuliausi yra tie, kurie turi „razinų“. O tos „razinos“ susijusios su šeimos praeitimi – galbūt tai senos, rūpestingai įrėmintos nuotraukos, palikimo gautos vazos, indai, paveikslai ar kiti daiktai, primenantys praeities kartų gyvenimą. Todėl visada savo užsakovams patariu tai išsaugoti, tinkamai integruoti į dabartinį gyvenimą. Ir dar labai džiaugiuosi, kai mano ir užsakovų norai, požiūris sutampa. Tada lengva dirbti, o rezultatas visus džiugina. Taip nutiko ir šį kartą – čia niekas nebijojo senų daiktų ir man buvo nesunku pasiūlyti keletą rekonstrukcijos sprendimų“, – sako dizainerė Nerija Sabaliauskienė.
Antikvarinius ir vintažinius daiktus bet kokio stiliaus interjere gebanti priderinti dizainerė primena, kad net modernaus stiliaus interjere tokie daiktai prideda „svorio“ erdvei, jau nekalbant apie jaukumą. O kuriant sodybų ar vilų interjerus, senoviniai daiktai ypač dera, nes ir pastatai dažnai nebūna labai nauji.
