Iš Kauno į Ameriką prieš penkiolika metų atvykusi Eglė MENDOZA savo namus San Mateo mieste netoli San Francisko apibūdina kaip klasikinius tradicinius, tačiau su gana gausiomis antikvariato, retro ir vintažo detalėmis, be kurių ji jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Maždaug 100 kv.m dviejų aukštų kotedže su dviem miegamaisiais vietos nedidelei šeimai visiškai pakanka, juolab kad yra ir terasa, ir jaukus kiemelis, kuriame galima čirškinti kepsnius, valgyti saulėtus pusryčius ar tiesiog pasimėgauti vaiskia žaluma. Išskirtinis namų akcentas – natūralus židinys, o tai vis rečiau pasitaiko šilumos nestokojančioje Kalifornijoje.
Įkvepianti darbo aplinka
Lietuvaitė Eglė gyventi į JAV atvyko 2003 m., o netrukus sukūrė ir šeimą. Reikėjo savų namų ir nors 2005-ieji buvo palankesni nekilnojamojo turto pardavėjams nei pirkėjams, po ilgų paieškų pavyko rasti būstą, kuriame iki šiol ir gyvenama. Kotedžas nuo jo statybos 1970-aisiais buvo tik kosmetiškai paremontuotas, tad įsikėlus darbuotis teko iš esmės.„Keitėme sienų spalvą, pirmame aukšte dėjome grindis vietoje kiliminės dangos, kuri čia labai populiari, galvojome kaip patobulinti erdvės suskirstymą. Tiesa, šių namų bendruomenės įstatuose reikalaujama, kad kiliminė danga būtų antrame aukšte – dėl triukšmo, tad teko paklusti“, – įkurtuvių pradžią prisimena Eglė. Tų pačių metų rudenį ji pradėjo dirbti San Francisko meno muziejuje (Fine Arts Museums of San Francisco, de Young and Legion of Honor), kuriame dirba iki šiol. Pastaruosius penkerius metus ji dirba su meno kolekcijomis ir yra atsakinga uz parodų rengimą. Taigi menas supa Eglę nuolat ir įkvepia jo ieškoti ir kasdienybėje.
Erdvė ir žurnalai
Šiuose namuose šeima planavo gyventi penkerius metus, bet 2008 m. nekilnojamojo turto krizė vėl pakoregavo planus ir investuoti buvo nuspręsta kitur. „Taip čia iki šiol ir gyvename, namus nuolat tobulindami. O tobulinti vis yra ką, juo labiau kad labai mėgstu keisti savo aplinką. Tiesa, ir naujo būsto idėja dar nėra numirusi, bet, kaip seksis, parodys tik laikas“, – sako Eglė.
Šiandienį namų stilių padiktavo ne tik šeimininkų norai, bet ir vidaus sienų konstrukcija, kurią drastiškai keisti irgi draudžia bendruomenės taisyklės. Todėl vienintelis konstrukcinis pokytis įvyko virtuvėje, kai paaiškėjo, kad užsakytos spintelės, nepaaukštinus virtuvės lubų, kabos nepatogiai žemai. Taigi namų stilių iš esmės ir suformavo tos nepajudinamos sienos ir vos ne kasdien Eglės uoliai vartomi interjero žurnalai. Dar – prigimtinė meilė senoviniams daiktams.
Meilė senienoms – iš vaikystės
„Kiek save prisimenu, mane visada žavėjo senienos, gal dėl to ir pasirinkta profesija – darbas muziejuje. Iki atvykstant į Ameriką dirbau M. K. Čiurlionio Nacionaliniame dailės muziejuje. Gyvendama pas tėvus Kaune, turėjau šiokių tokių mielų senų daikčiukų, bet kaupti daugiau pradėjau tik Amerikoje. Turiu pripažinti, kad antikvarinių ar vintažinių senienų rinkimas, pardavimas ir pirkimas bei derinimas namų interjere čia yra labai populiaru. Ta tematika kuriamos ir TV laidos. Ne veltui jau kuris laikas pastebiu, kad pamažu didėja ir tokių daiktelių kainos. Save galėčiau laikyti nuolatine antikvarinių parduotuvėlių kliente. Lankydamasi Nevados valstijoje, Reno mieste, turiu kelias vietas, kurios yra mano įkvėpimo šaltiniai ir kuriose aš daugiausia ir pagausinu savo asmeninį senų daiktų fondą – nuo paprastų buitiškų iki dekoratyvių, labiau rafinuotų. Kiek rečiau apsilankau Alamida miesto, įsikūrusio rytineje San Francisko įlankos dalyje, sendaikčių turguje, kuris vyksta kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį. Problema, kad reikia anksti keltis ir rasti patogią vietą automobiliui, bet malonumas patiriamas vaikštinėjan nuo prekeivio prie prekeivio – tai atperka. Neseniai atradau dar vieną sendaikčių krautuvėlę netoli savo namų.Nežinau, blogai tai ar gerai, bet manau, kad ten praleisiu nemažai laiko“, – šypsosi Eglė.
Ir netrunka prisipažinti esanti dar ir grafikos mylėtoja. Matyt, tam turėjo įtakos darbas su grafikos fondu muziejuje, kuris yra ypatingai gausus ir turtingas savo kolekcija. Pagal finansines galimybes ji nepraleidžia progos įsigyti senų raižinių, litografijų, o ypač džiaugiasi radusi grafikos darbų su botaniniais motyvais. Galiausiai užsimena turinti ir šiokią tokią idėją verslui, susijusią su šiuo jos pomėgiu. Tačiau kalbėti apie tai dar anksti, tad geriau pasidairykime ir paieškokime įkvėpimo Eglės namuose.
Skulptūrėlė iš Šveicarijos. „Daiktus atsirenku pagal jų formas, medžiagas, stilių ar pagal įdomią tematiką. Štai darbo reikalais nuvažiavusi į Šveicariją, Winterthur miestą, ir turėdama labai mažai laiko pirmiausia užsukau į mažytę antikvariato parduotuvėlę. Mane suviliojo vitrinoje stovėjusi maža bronzinė skulptūrėlė, nors įėjus vidun akys apraibo nuo gausybės daiktų. Prisipažinsiu, jei būčiau čia atvykusi nuosava mašina, mano bagažas būtų gerokai pakrautas. Dabar teko tenkintis skulptūrėle. Bandau išsiaiškinti, kieno darbas tai galėtų būti“, – viešnagę Šveicarijoje prisimena Eglė.
Majų skulptūrėlė.Namuose yra du daiktai, kuriuos būtų galima priskirti tikrojo antikvariato kategorijai. Vienas iš jų – tai majų (meksikietiška) skulptūrėlė, kurią už 900 dolerių šeima įsigijo vienoje parodoje-pardavime San Franciske. Mat figūrėlė vaizdavo sėdintį ir ranka pasirėmusį žmogų, šiek tiek primenantį skulptoriaus Rodeno „Mąstytoją”. Būtent tokioje pozoje tą vasarą šeimai buvo gimęs sūnus, tad skulptūrėlės įsigijimo proga labai prasminga. Kitas daiktas – tai priešistorinio laikotarpio krokodilo iltys, išsilaikiusios suakmenėjusiame grunte. Šį objektą Eglė įsigijo vietiniame antikvariate ir padovanojo vyrui gimtadienio proga. Jis tuomet buvo įnikęs į įvairias laidas apie panašius kasinėjimus ir susidomėjęs šiomis temomis.
Vintažiniuose namuose - kėdžių kolekcija
Kėdė su mėlynu gobelenu su auksiniais ornamentais – vienas pirmųjų Eglės pirkinių antikvariate. Tiesa, teko keisti originalų gobeleną, nes senasis buvo gerokai nušiuręs, be to, spalva neatitiko kedės formos – matyt buvo keistas anksčiau. XIXa. pabaigos – XX a. pradžios kėdė su geltonu gobelenu, kaip Eglei paaiškino antikvariate, damų buvo naudojama maunantis ir segantis kojines. Dėl to ji žemesnė nei įprasta. Kėdes metalinėmis kojoms Eglė pamatė viename Reno miesto antikvariate. Nenusipirko, bet nepamiršo. Jai patiko 70-ųjų moderno stilius, metalo rėmai, net ir pablukusi gobeleno spalva. Tuo metu ji jau labai domėjosi įvairių stilių kėdėmis ir kaip matome jau turėjo keletą įsigijusi. Vieną išmestą parsitempė tiesiog iš gatvės. Po kurio laiko atsidūrusi tame pat antikvariate kėdžių nepamiršo. Tiesa, jų etiketės nieko ypatingo nesakė, bet Eglė kažkodėl nusprendė, kad greičiausiai jos buvo naudotos kazino. Per naktį dar pagalvojusi, ryte nusipirko. Pamatęs kėdes, prie daugybės keistų Eglės pirkinių pratęs vyras, nežinojo ką ir sakyti: į mašiną jos tilpo sunkiai. Dabar kėdės stovi miegamajame. Buvo minčių keisti jų gobeleną, bet galiausiai prie jų priderino miegamojo interjerą. Vintažo įtaka ir magija nenuspėjama. „Budos ranka” – šiuolaiknis medžio kūrinys, kuris Eglei tiesiog patiko ir taip pat papildė kolekciją.
Žemėlapių kolekcija
„Mano žemėlapių kolekcija nėra gausi, bet man ji miela. Iš pradžių žemėlapis mane žavėjo kaip tam tikras galbūt net meno objektas. Vartydama interjero dizaino žurnalus pastebėdavau, kad juos, įrėmintus kaip meno kūrinius, labai gražiai pritaiko ir interjeruose. Atsitiktinai užtikau vieną interneto puslapį, kuriame nuolat būna pristatomi ir parduodami įvairūs grafikos darbai, tarp jų ir žemėlapiai. Pradėjau labiau jais domėtis, o netrukus aptikau ir tokių, kuriuose minimas ir Lietuvos vardas. Mane tai labai sudomino, tuo labiau kad dauguma jų iš XVII–XVIII a. Taip ir prasidėjo žemėlapių „medžioklė”. Ne itin agresyvi, bet nuolatinė. Dabar, aptikusi seną žemėlapį, kuriame yra minimas Lietuvos vardas, stengiuosi jį įsigyti. Pasitaiko tai retai, bet jau turiu keletą retesnių žemėlapių, susijusių su Lietuvos vardu: Gordon 1744 m., Emanuel Bowen 1756 m., Le Rouge 1748 m. žemėlapiuose yra Lietuva, Georgo Brauno (1541-1622) Gardino vedutos (miesto vaizdas) raižinys. Keletą iš jų reikės patikėti restauratoriui. Dabar, gyvenant toli nuo Lietuvos, šie žemėlapiai įgijo kur kas gilesnę prasmę, o be to, labai įdomu juose analizuoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ribų kaitą“, – savo kolekciją pristatė Eglė.
