vintažiniai kvepalai

„Paskui nosį“: vintažiniai kvepalai ir jų pasaulio magija

Praeitą šeštadienį Sapiegų parko „Miesto laboratorija“ (Vilnius) prakvipo tiesiogine ta žodžio prasme, mat čia nuo ryto šurmuliavo Kvepalų diena žavingu pavadinimu „Paskui nosį“. Ant improvizuotų prekystalių rikiavosi ne tik atpažįstami kvepalų buteliukai, bet ir daugybė jau negaminamų ir netgi kolekcinių raritetų.

vintažiniai kvepalai
vintažiniai kvepalai

Kalbintų dalyvių paskatos dalyvauti šiame renginyje labai skirtingos. Vieni pardavinėjo savo kolekcijų kvepalus, kiti pristatė nedidelių parduotuvyčių ar nišinių kvepalų asortimentą, treti tiesiog nusprendė atnaujinti savo kvepalų atsargas ir prekiavo savo naudotais kvepalais. Pirkėjai irgi rinkosi pagal savo skonį: vieni norėjo papildyti savo kolekcijas, kiti įsigyti mėgstamą bet jau negaminamą kvapą, treti ieškojo ypatingų, nenusibodusių, išskirtinių aromatų.
Pirmą kartą savo botaninius kvepalus ir „Unda Prisca“ vardą čia pristatė kvapų kultūros puoselėtoja bei pradininkė Lietuvoje Laimė Kiškūnė. Jos kuriamus odekolonus palankiai įvertino pasaulinio garso parfumerijos žinovas, rašytojas Luca Turinas, įtraukęs jų apžvalgą ir į savo naujausią, neįtikėtino populiarumo sulaukusią, bestseleriu tapusią knygą „Perfumes: The Guide 2018“. Daug kam gerai pažįstamas kvepalų gamintojas „FUM par FUM“ ir jo siela Aistis Mickevičius, neseniai pristatęs tarpukario Lietuvos prezidentų kvepalų seriją (beje, šiuo metu jau visiškai išparduotą ir nebeprieinamą net susipažinti), Kvepalų dienoje dalyvavo su savo naujausia kolekcija „Alchemist Botanist“. Joje pirmu smuiku groja ir netikėčiausiomis kompozicijomis stebina kvapieji augalai.
Trečią kartą vykusi Kvepalų diena „Paskui nosį“ pirmasis ir kol kas vienintelis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje. Vakarų Europoje parfumeriniai turgeliai jau kelis dešimtmečius nieko nebestebina ir yra mėgstami tiek turistų, tiek vietinių bendruomenių, tuo tarpu Lietuvoje tai vis dar gana neįprasta ir daug ką stebinanti naujovė.

vintažiniai kvepalai Eglė Bertašienė

Eglė Bertašienė: „Metų laikai priverčia keisti ne tik batelius, bet ir kvepalus“

Mes šia proga plačiau pakalbinome Kvepalų dienos sumanytoją, parfumerijos entuziastę ir žinovę Eglė Bertašienę. Profesionali muzikologė pripažįsta, kad šiandien jos gyvenime parfumerija užima didelę ir svarbią dalį kasdienybės. Jau daugiau nei dešimtmetį Eglė domisi parfumerijos istorija, o dabar dar subūrė ir parfumerinį klubą, į kurį susirenka tie, kam norisi nuodugnesnės pažinties su aromatais. Praeitą pavasarį ji pirmą kartą pakvietė į kvepalų blusturgį „Paskui nosį“. Yra malonių įtarimų, kad jis augs, gyvuos ir taps dar viena bundančio vintažinio pasaulio Lietuvoje tradicija.

Darote jau trečią „Paskui nosį“ renginį. Kaip jis kinta? Daugėja pardavėjų, pirkėjų, prekių, žodžiu, ar perspektyvi Jūsų idėja, ar tokių turgelių Lietuvoje reikia? Kokie kvepalai juose dominuoja?

Mano pradinė svajonė išties buvo padaryti išskirtinai vintažinių kvepalų turgelį, į kurį suvažiuotų kolekcininkai, istorinių retenybių mėgėjai ir pan. Tokie blusturgiai yra įprasti Vakarų Europoje. Tačiau kadangi parfumerijos mylėtojų bendruomenę pažįstu „iš vidaus“, tai mačiau, jog tokia idėja yra tiesiog utopinė. Lietuvoje paprasčiausiai nėra tiek kolekcininkų, kurių turimais resursais pavyktų reguliariai organizuoti tokius renginius. Tad teko savo idėją koreguoti, kad realybėje pavyktų įgyvendinti bent jos dalį. Taip atsirado „mišraus“ renginio koncepcija. Jos kvintesencija – tai vintažinės kvepalų miniatiūros, kurių nebenusipirksi jokiose parduotuvėse, įvairiausi kvepalai – nuo jau nebegaminamų, sunkiai randamų senienų iki populiariausios šių dienų produkcijos ir tik šiemet atsiradusi naujovė – miniatiūrinis dviejų lietuvių parfumerijos kūrėjų flangas. Tokia įvairovė, kaip įsitikinau šįkart, įdomesnė ir lankytojams, nes tuomet yra didesnė tikimybė, jog ateis kur kas įvairesnė publika, o atėjusi – galbūt susidomės, paims į rankas, pauostys ir tuos senuosius parfumerijos šedevrus. Reikia sukurti tam galimybę.

Lietuviai atsargūs su daiktais iš praeities, o čia dar kvepalai. Koks, Jūsų akimis, jų pirkėjas ir ieškotojas šiandien?

Žingeidus ir intelektualus. Arba turintis kolekcionavimo sutrikimą (juokiasi). Bet kad šiek tiek pamišęs – tai faktas. Nes rizika, su kuria susiduri medžiodamas senuosius kvepalus interneto platybėse – kur kas didesnė nei ta, jei rinktum kitokio pobūdžio senienas. Rizika, kad kvapas bus pakitęs, rizika, kad siuntimo metu kvepalai išsipils, kad bus pažeistas pats buteliukas, kad buteliuko tiesiog niekaip nepavyks atidaryti, ar kad bus sugedęs purškimo mechanizmas. Su visais šiais siaubais susidūriau ir pati, ir visa tai reiškia viena – pinigai ir laikas paleisti vėjais. Užsiiminėjant tokia veikla reikia turėti šaltus nervus ir mėgti adrenaliną (šypsosi). Nes kad ir koks patyręs būtum šioje srityje, nuo to nesi apdraustas.

Internete daug diskutuojama, kas yra vintažiniai kvepalai. Kokį jų apibrėžimą teiktumėt Jūs? Juk tai susiję ne vien su laikmečiu, bet ir su kokybe…

Tačiau laikmetis labai aiškiai nubrėžia takoskyrą ir tai yra turbūt vienintelis įvairiems išvedžiojimams nepasiduodantis kriterijus. Kita vertus, su parfumerija išties yra daug painiavos – ar laikysime vintažu tik tuos kvepalus, kurie nėra patyrę jokių Europos komisijos ir IFRA (International Fragrance Asociation) suvaržymų dėl ingredientų? O gal ir tuos, kurie buvo jų paveikti, bet nėra sužaloti? Jei palygintumėte, tarkime, kokiais 60-aisiais pagamintais Caron parfumerijos namų „Tabac Blond“ (1919 metų kompozicija) su šiuolaikine jų versija, vargu ar apskritai galėtumėte idenifikuoti, jog tai tuo pačiu pavadinimu ir su ta pačia istorija parduodami kvepalai – taip jie pasikeitę ir praradę žavesį. Tad pagaminimo data čia išties vaidina lemiamą rolę.

Kas apsprendžia vintažinių kvepalų vertę?

Jei kurį laiką pamėgintumėte sekti vintažinių kvepalų pardavimus, tai greitai pastebėtumėte, jog didžiausią vertę labai proziškai turi tie buteliukai, kurie nei karto nebuvo pradaryti. Lakoniškai įvardinčiau taip: kvepalai, kurie yra etapiniai parfumerijos istorijoje, keitė jos kryptį ir buvo ryškiomis vėjarodėmis. Tie, kurie nebuvo reformuluoti ir turi pradinį, parfumerio sumanytą „pavidalą“. Ir, kaip jau minėjau anksčiau – gamybos data.

Žmonės dažniau ieško vintažinio kvapo, ar išskirtinio buteliuko? Juk kvapas per dešimtmečius neišvengiamai kinta?

Vieniems svarbu viena, kitiems – kita, tretiems – abu aspektai. Yra kvepalų buteliukų kolekcininkai, kuriems turinys ne toks svarbus – jie ieško tam tikro idealios būklės flakono, o kad kvapas galbūt pakitęs, jiems ne taip aktualu. Man pačiai kur kas įdomiau buteliuko turinys, aromato kompozicija, o ne pats buteliukas, kuris jau labiau yra nebe grynosios parfumerijos, o taikomosios dailės, dizaino objektas, nors akivaizdu, kad tai yra nedalomas vienis. Dėl kvapo keitimosi – taip, deja, jis kinta. Įtakos tam turi viskas – sudedamosios medžiagos, laikymo sąlygos, ar yra reguliariai naudojamas, ar ne… Ir, turbūt, prisideda dar ir nenuspėjamas sėkmės faktorius. Kvepalai nelyg žmonės – vieni gyvena ilgiau, kiti trumpiau, tačiau nepaisant to, visiems anksčiau ar vėliau tenka susidurti su Chronu.

Koks Jūsų pačios santykis su vintažiniais kvepalais, vintažo pasauliu? Papasakokite keliais sakinukais savo požiūrį?

Domiuosi, tyrinėju parfumerijos istoriją, todėl yra svarbu ir labai patogu po ranka turėti tuos kvepalus, į kuriuos tuo metu koncentruojuosi. Kvapai mano lentynose susikaupė ne iš vartotojiškų paskatų, o iš smalsumo, nes skaityti apie kvepalus ir žiūrinėti senas reklamas knygose yra viena, o betarpiškai juos pajausti, įkvėpti – visai kas kita. Tai be proto traukia, nes su kiekviena diena senųjų kvepalų pasaulis traukiasi, nyksta, jis yra itin efemeriškas ir trapus – su senais baldais, papuošalais ar kitais mados objektais viskas daug paprasčiau.

Kažkada šiandien gaminami kvepalai virs vintažiniais. Kurie, Jūsų akimis, turi tokią perspektyvą?

Manrods, čia į vieną sąvoką liejasi dvi – klasika, kaip tam tikras etaloninis, ikoninis pirmavaizdis ir tiesiog seni, t. y. vintažiniai kvepalai. Vintažiniais gali tapti absoliučiai visi mūsų dienų kvepalai, sulauksiantys bent poros dešimtmečių, o štai tapti parfumerijos klasika vien metų nepakanka. Paprasčiau būtų pasitelkti kokį nors pavyzdį iš praeities – kodėl, tarkim, Yves Saint Laurent „Opium“ (1977) yra parfumerijos klasika? Nes iškart po pristatymo, jis tapo vienu populiariausių kvapų. Maža to, jį pradėjo kopijuoti, gaminti nesuskaičiuojamus padirbinius, jo įtakoje gimė eilė kitų stilistiškai panašių kvapų, ir jis tiesiog davė tam tikrą laikmečio toną. Žodžiu, palyginčiau tai su sociumą užklupusiu cunamiu. Jeigu atkreiptumėte dėmesį ir įžvelgtumėte tam tikras analogijas su šiandienos parfumerijoje vykstančiais procesais, irgi būtų galima daryti tam tikras įžvalgas. Bet nenoriu čia užsiimti reklama (juokiasi).

Kuo kvepinasi blusturgio „Paskui nosį“ siela?

Kvėpinuosi tuo, kuo gyvenu. Dabar, pavyzdžiui, labai laukiu tikrojo saulėto pavasario, tad mano parfumeriniame garderobe daug pavasarinių gėlių: nevystanti pakalnučių puokštė, sklindanti iš seno Christian Dior „Diorissimo“, hiacintų patalai Annick Goutal „Grand Amour“, skirtingos Yves Saint Laurent „Paris“ versijos, kuriose viską stelbia rožės ir kvapiosios našlaitės. Metų laikai priverčia keisti ne tik batelius, bet ir kvepalus (šypsosi).

Ačiū už pokalbį ir plečiamas vintažo pasaulio ribas. Rasa KUNCAITĖ, Silvijos ŽEMAITYTĖS nuotraukos

Comments are closed.