kuba

Sustojęs KUBOS laikas

Fidelį Castro palaidojusi Kuba savo duris smalsiam turistui iš viso pasaulio veria vis plačiau ir plačiau, nes pajamos iš turizmo didelės, o ir turistai Kubos nesibaido. Pagaliau į ją gali pakliūti jau ir amerikiečiai, todėl pasigirsta kalbų, kad pats laikas į Kubą, kol joje dar gausu autentikos ir nestovi stikliniai dangoraižiai. Tiesa, visai neaišku, ar jie greitu laiku ir stovės. Nors JAV ir Europos verslas jau varžosi dėl vietos salos rinkose, kai šalies ekonomika pamažu atsivers, Raulis Castro toliau atkakliai neša brolio įduotą socializmo ugnies deglą, šūkiai „Socializmas arba mirtis“ dar nenukabinti, o kubiečiai vis dar tiki šviesiu rytojumi. Pavydėtinos šypsenos daugybės tenykščių žmonių veiduose, pavydėtinas ir tikėjimas. Pasižvalgome?

Nykimo ženklai

Kuba vilioja savo egzotika ir kitokia buitimi. Turistai fotoobjektyvą dažniausiai kreipia į žmones, Kubos gamtą, Karibų jūrą ir, žinoma, architektūrą, ypač Havanos. Įdomi, įvairiaplanė, nulemta įvairių šalių architektūros – daugiausia Maroko, Ispanijos, Italijos, Graikijos papuošta neoklasicizmo šedevrais Havana buvo betampanti Karibų pakrantės perlu, o pirmaisiais XX a. dešimtmečiais plėtėsi bene greičiausiai. Ji buvo tarpinis prekybos taškas tarp senojo ir naujojo pasaulio, kolonizatoriai į ją atgabeno daug turtų ir būtent dėl to miestas turėjo stipriausius įtvirtinimus visoje Šiaurės Amerikoje, kurie ir šiandien yra nuostabus kolonijinės architektūros pavyzdys. O 1925 m. penkeriems metams į Havaną atvykęs žymus prancūzų architektas Jean-Claude Nicolas Forestieris, bendradarbiaudamas su kitais architektais ir kraštovaizdžio dizaineriais, sukūrė harmoningą balansą tarp klasikinės statybos ir atogrąžų kraštovaizdžio. Viskas ėjo į gera… Tačiau 1959 m. revoliucija sustabdė ne tik Kubos laiką, bet ir pasmerkė žūčiai jos grožį. Išlikti – tai ne tas pats, kas augti. Nereikia eiti toli nuo centro, kad patektum tarsi į džiungles iš beveidžių statinių, laidų, kičinių meno kūrinių, sąvartynų ir grafiti „meno“. Skurdas niokoja ir skandina Havanos žavesį, kaip ir visai Kubai, jai reikia milžiniškų finansinių injekcijų ir didelio rūpesčio..

Kuba - be konkurencijos

Be salsos ir romo, Kuba turi ir dar vieną vizitinę kortelę. Tai jos cigarai, kuriais patys kubiečiai be galo didžiuojasi. Kvapūs dūmai sklinda iš dažnos užeigėlės, o jau kubiečių portretai su cigarais tiesiog nepakartojami. Be to, jie noriai fotografuojasi ir užmokesčio už tai neprašo. Esame prieš bet kokią tabako reklamą ir primename, kad rūkymas kenkia jūsų sveikatai, bet nematyti šios tradicijos ženklų Kuboje tiesiog neįmanoma. Juk šis indėnų išradimas jau seniai tapo Kubos simboliu, o Havana iki šiol išlieka ne tik Kubos – ir cigarų sostine. Čia suplaukia didžioji dalis tabako derliaus, čia jis preciziškai sukamas, pakuojamas į dėžutes ir pasklinda po visą pasaulį. Nuvykus į Kubą, galima apsilankyti cigarų fabrike ir net pamatyti tą procesą. Ekspertų nuomone, Vinjaleso slėnyje palankiausios sąlygos kokybiškiems tabako lapams vešėti, nes kritulių iškrinta tiek, kiek reikia, o nedidelė temperatūros kaita tabako lapams nekenkia. Be to, kiekvieną augalą plantacijos darbuotojai prižiūri kaip vaiką, kol, atėjus laikui, po keliolikos procesų jis virsta dūmu. Norint išgauti specifinį cigarų skonį, pageidautina sumaišyti įvairių rūšių tabako, o dūmo aromatą atskleidžia kaip tik viršutinis lapas. Žodžiu, kubiečiai žino visus niuansus.

Iššūkis laikui

Dar vienas Kubos stebuklas – tai seni, senoviški, o kartais net ir kolekciniai automobiliai, kuriais važiuojama tiesiog iš paskutiniųjų. Keliai ir gatvės – tikras antikvarinių ir vintažinių automobilių paradas. Kubos gatvėse dar dominuoja iki komunistinės revoliucijos daugiausia Amerikoje gaminti istoriniai ir užsienyje dabar jau brangiai vertinami automobiliai. Iš karto po karo JAV pagaminti automobiliai buvo tikrai patvarūs ir tą patvirtina jų amžius Kuboje. Tiesa, gana daug ir rusiško asortimento – žigulių, volgų, moskvičių. Esant komunistiniam režimui, Fidelio Castro vyriausybė buvo leidusi importuoti automobilius tik iš SSRS. Pokštas tas, kad užsienietiškiesiems „Chevrolet“, „Chrysler“, Buick“, „Cadillac“ ir visiems kitiems nebuvo galima gauti ir detalių, todėl jos buvo keičiamos LADA analogais. Taigi šiandien Kuboje pilnos gatvės antikvarinių automobilių… su LADA varikliais. Nors kai kurie šeimininkai vis dėlto iš paskutiniųjų stengiasi išsaugoti originalius amerikietiškų automobilių variklius ir didžiuojasi galingų senukų riaumojimu. Viešas transportas Kuboje – atskira tema, o jei trumpai, tai jis tiesiog unikalus – kai kur keleivius veža arkliais kinkyti vežimai, kai kur tokio senumo priemonės, kad sunku jas įvardyti. Ką gi, galima guostis bent tuo, kad transporto amžius nuotraukų negadina, otik padeda šiuolaikinį Kubos gyvenimą suverti ant praeities siūlo.

Rasa KUNCAITĖ. Nuotraukos Marko GERŠTEINO

Comments are closed.