Jis ne stalius ir dar niekada nebandė įrankiu, kurių šiandien turi ne tiek jau ir mažai, darbuotis. Tačiau taip nutiko, kad tų įrankių kažkaip savaime daugėja ir pamažu plečiasi tokia įdomi ir netikėta kolekcija. Klaipėdoje gyvenantis Mindaugas MAČIULSKIS ir pats sau bando paaiškinti, kas nutiko, kad jo pomėgio objektu tapo seni… obliai.
Tik pirmyn?
Logiškiausia būtų, jei Mindaugas būtų pradėjęs kolekcionuoti kažką susijusio su sportu, mat sporto visada buvo ir yra daug jo gyvenime. Bet ne – atsirado obliai. Daiktas, gana tolimas ir jo gyvenimo būdui, ir interesams, bet ne… gyvenimo filosofijai. „Oblius – tai instrumentas, kuriuo veiksmas atliekamas tik pirmyn. Aš turbūt toks pats: kad ir kas atsitiktų, einu pirmyn. Užsispyrusiai, gal ne visada iš karto sėkmingai, bet pirmyn“, – sako Mindaugas.
Vis dėlto kolekcijos atsiradimo priežastį galima užčiuopti ir kitą. Mat nuo vaikystės prie pirties malonumų tėčio pripratintas Mindaugas visada svajojo, kad kažkada pastatys ir savo pirtį, kurios interjerą… reikės papuošti. Kai kartą turguje akis užkliuvo už seno obliaus, jis jam irgi pasirodė labai dekoratyvi interjero detalė, taigi ir nusipirko. Paskui dar vieną, dar ir dar… Taigi jau yra kuo puošti pirtį, tik pirties dar nėra. Tačiau pašnekovas juokiasi, kad pirtis tikrai bus – tai tik laiko klausimas. O kol nestato jos, „žaidžia“ su obliais. Visi jo eksponatai labai gražiai sutvarkyti, nuvalyti, nulakuoti ar nualiejuoti, o kai kuriems suteikta ir nauja funkcija.
Senam daiktui – nauja funkcija
„Man patinka, kai senas daiktas tarsi prikeliamas antram gyvenimui. Žinoma, jei eksponatas labai vertingas, retas, antikvarinis, tai geriau jo negadinti. Užtenka nuvalyti, sutvarkyti ir daiktas jau pats savaime bus gražus. Bet kai kuriuos galima paversti įdomiais dalykais ir pastatyti netikėčiausiose vietose, pavyzdžiui, ant rašomojo stalo kaip pieštukinę arba ant baro kaip taurelių padėklą“, – sako Mindaugas.
Jis apskritai nagingas vyras, o darbas su medžiu jį ypač vilioja. Yra pabandęs įvairių medžio apdirbimo technikų, sumeistravęs ne vieną baldą. Nors obliuoti dar neteko. Mat darbui su obliumi reikia ir tinkamos vietos, ir papildomos įrangos. O restauruoti oblius paprasta ir primena meditaciją – šveiti, valai, dažai, kali, suki ir apie nieką negalvoji.
Kriterijai keisis
Savo kolekcijos eksponatus Mindaugas perka įvairiausiose vietose, bet dažniausia – sendaikčių turguose. Yra atkeliavusių iš Ukrainos, Vokietijos, Anglijos, Airijos, Švedijos, bet dauguma pirkti Lietuvoje. Kai kurių oblių geležtes žymi jų gamintojų spaudai, o vienas oblius, beje, gautas dovanų iš Skuodo, pažymėtas 1897 metų data. „Šiandien mano kolekcijoje, kuriai vos dveji metai, – 23 obliai ir man patinka šis skaičius, mano dukros gimimo diena, bet greitai jis pasikeis – oblių, tikiuosi, daugės“, – šypsosi Mindaugas.
Oblius jis perka dažniausia įvertindamas jų grožį, nors sako, kad pastaruoju metu turbūt rinksis kitą kriterijų: senumą ir retumą. Jeigu jau formuojasi kolekcija, tai ji turi būti kažkuo vertinga. Labai norėtų aplankyti turgus Prancūzijoje ir Belgijoje – galbūt pavyktų parsivežti kažką įdomesnio ir vertingesnio. Beje, kalbant apie vertę, tai pirkiniai juokingai pigūs – Mindaugas yra mokėjęs nuo 3 iki 8 eurų – matyt, nėra kolekcininkų medžiojama prekė.
