Mada, kaip ir daug kas gyvenime, sukasi spirale ir kartojasi. Šiemet šlovės valanda vėl išmušė… dekoratyvinėms plaukų šukutėms. Ne toms, kuriomis šukuojamės, o toms, kuriomis prismeigiame plaukus ir puošiamės. Seniai jos bebuvo nutviekstos susidomėjimo šviesos, ir štai – sulaukė savo laiko. Plaukų stilistai šiandien ypač vertina Art Deco stiliaus šukutes, pasiekusias mus iš 1920–1940 laikmečio, o mes tiesiog pasižvalgykime po šio nuostabaus aksesuaro praeitį ir galbūt net susiruoškime aplankyti vieną kitą antikvariatą, butiką ar internetinį aukcioną, kad surastume kažką įdomaus, vertingo, stilingo ir originalaus vasaros šukuosenai. Mados reikia paisyti, ypač mums patinka, kai ji žvalgosi atgal.
Įvairiose šalyse skirtingais periodais šukutės buvo nešiojamos skirtingai. Štai 1830 – aisiais Ispanijoje ypač išpopuliarėja ir pasklinda po visą Vakarų Europą aukštos šukutės. Romantiško laimečio damoms tokia forma itin priimtina – visos nori kažko išskirtinio ir darosi šukuosenas aukštesnes viena už kitos.
Lyg meno kūriniai
Sunku nustatyti, kada atsirado dekoratyvinės šukutės, tačiau jos vienos seniausių archeologų rastų daiktų drauge su šukomis, skirtomis šukuoti. O seniausios rastos šukos buvo pagamintos prie 5 tūkst. metų Persijoje. Pirminė įsmeigiamų šukučių funkcija buvo ne tiek papuošti, kiek sutvirtinti šukuoseną. Vėliau, kai šukutės buvo gaminamos vis gražesnės, jomis pradėta šukuosenas tiesiog puošti. Visais laikais tokias šukutes labai mėgo ir mėgsta nuotakos – jų pasirinkimas didžiulis ir dabar. Tiesa, dažniausiai jos būna puoštos siuvinėjimu, kaspinais, karoliukais, perlais, žodžiu, yra savitos vestuvinės stilistikos.Šukutės prieš kelis šimtus metų dažniausiai buvo gaminamos iš kaulo, o taip pat iš medienos bei metalų, tarp kurių ir taurieji – auksas, o ypač dažnai – sidabras. Itin brangios šukutės buvo iš dramblio kaulo ar jūrų vėžlio kiauto, o jau ypatingosios – iš baltojo vėžlio kiauto. Moterys į plaukus jas įsmeigdavo tam tikru kampu ir tada ažūro grožis ypač atisiskleisdavo. Jų puošybai visada buvo naudojami brangieji ir pusbrangiai akmenys, stiklas, karoliukai. Nors dažniausiai be inkrustacijų jas puošė tiesiog ornamentai ar drožiniai. Nereikia nei sakyti, kad dauguma jų buvo rankų darbų, vienetiniai meno kūriniai. Ypač daug dėmesio šukučių dizainui buvo skiriama XIX a., o jau art nouveau laikmetis buvo pats ypatingiausias – juvelyrika klestėjo, meistrai pranoko patys save. Floros ir faunos motyvais puošiamos šukutės atrodė tiesiog pritrenkiančiai. Atsiradus plastikui, šukutės netruko supaprastėti iki šios žaliavos verto dizaino. Žinoma, visais laikais šukučių buvo įvairiausių, juolab kad jas mėgo ir prastuomenės moterys, ir turtingosios. Taigi pasiūla buvo įvairi, kaina – taip pat.
Art nouveau triumfas
XIX a. pabaigoje populiarėjantis art nouveau stilius šukutes pakylėja į dar aukštesnį lygmenį. Ponios puikuojasi plaukuose nutūpusiais laumžirgiais ir paukščiais, pražydusiomis gėlėmis. Plastiškiausios linijos demonstruoja begalinę romantiką, eleganciją, subtilumą ir puošnumą. Ir čia būtų negražu neprisiminti vieno iškiliausių to meto prancūzų juvelyrų René Lalique (1860-1945) (Rene Lelikue), kurio juvelyrikos, o ypač stiklo, darbai tiesiog atima žadą. Rene gabumai juvelyrikai išryškėjo dar vaikystėje – būdamas vos dvylikos metų jis pradėjo mokytis Paryžiuje, tuo pat metu jau dirbo pameistriu juvelyrinėje dirbtuvėje. Gavęs išsilavinimą, talentingasis juvelyras sukūrė išskirtinius darbus, papuošusius ne vieną aukštuomenės damą. LALIQUE namus René įkūrė 1885 metais ir iš karto pakerėjo visą pasaulį savo kūrinių lengvumu ir ypatingomis moteriškomis formomis. Nuostabu tai, kad ir po meistro mirties LALIQUE namai augo ir plėtėsi, o 1992 metais pristatė savo pirmuosius kvepalus, nors meistars visą gyvenimą kūrė kvepalų flakonus. Nuo kvepalų dauguma mūsų yra girdėję šį vardą.Taigi tarp Rene darbų galima rasti ir ypatingai žavingų šukyčių, tikrų meno kūrinių, šiandien eksponuojamų didžiausiuose pasaulio meno muziejuose. Aukcionuose pasirodantys jo darbai taip pat kainuoja milžiniškus pinigus, kaip, beje, ir kitų iškilių, kad ir mažiau žinomų to meto juvelyrų.
