Antikvaras Gediminas AKELIS: „Mes grožimės vaivorykšte, o namus dažome viena spalva ir jokių dekoracijų. Kodėl?“

Ieškodama antikvaro pokalbiui apie šiandieninę antikvariato padėtį Vakarų Europoje ir Lietuvoje ne atsitiktinai paskambinau vilniečiui antikvarui Gediminui AKELIUI – buvau kelis kartus bendravusi, patiko jo atviros, drąsios, kartais ironiškos mintys, kitoks požiūris ir, svarbiausia, šmaikštumas. „Kalbėkime, – pasakė ir šį kartą, – parinksime gražius auksinėmis galvutėmis vinis ir sukalsime jais visą kažkam mielą ar nemielą teisybę“.

Pirmiausia būtų įdomu sužinoti Jūsų antikvarinio verslo istoriją?

Šioje srityje pradėjau dirbti 2000 – aisiais. Pirmieji daiktai – tai, kas buvo vadinama lietuvišku antikvariatu: verpimo rateliai, geldos, girnos, puodai ir kt. Tuomet buvo didelė jų paklausa, visi norėjo lietuviško daikto, jį pirko, puošė namus, sodybas. Po to atsivėrė durys į Europos Sąjungą, radosi euras ir staiga skrynios ir geldos tapo nereikalingos ir pamirštos. Galbūt gaila, nes tai buvo natūralus procesas, o kartu ir šio verslo evoliucija. Vienas žinomas antikvaras tuomet pasakė, kad štai dar keleri metai ir šių lietuviškų rakandų niekam nereikės. Tai buvo pasakyta gražiame ir jaukiame antikvariato turgelyje ant Tauro kalno. Taip ir įvyko. Prasidėjo mano kelionės į Lenkiją, Vokietiją, o po to dar toliau. Pamačiau, kad Vakaruose yra protu nesuvokiama gausybė gražių daiktų, kurių mūsuose nebuvo. Vaizdingai tariant, prancūziškas vynas nukonkuravo visą lietuvišką alų ir kartu su vokišku šampanu užplūdo Lietuvą. Atsirado daug vežėjų, prasidėjo stiprus pakilimo laikotarpis. Už tai, kad mes į Lietuvą atvežėme tiek gražių daiktų, bent vieną mažytį medalį visi kartu iš Prezidentės galėtume gauti. Juk tai ne šiaip paprasti daiktai – karų, grobstymų ir okupacijos laikotarpio praradimus atstatėme su kaupu, savo kraštą praturtinome begale vertingų Vakarų Europoje sukurtų meno kūrinių – baldų, paveikslų, skulptūrų ir kt.

Galima numanyti, kad vežti buvo dėl ko – žmonės buvo pasiilgę gyventi kitaip, tie daiktai buvo paklausūs?

Taip, tai tiesa. Lietuviai jų labai norėjo, net reklamuotis nereikėjo. Tai buvo 2004-2005 metai, o pikas – 2007-aisiais. Daiktų kainos čia, Lietuvoje, buvo ženkliai didesnės… Krizė pakoregavo daug ką, tai pajutome visi, aš – ne išimtis. Rinka atsigavo tik nuo 2010 –ųjų. Daiktus jau norėjosi pirkti kuo gražesnius, kuo retesnius, kuo brangesnius, ir ši tendencija išliko iki šiol. Deja, vietinė rinka sąlygojo aiškias kainų lubas. Pašokti aukštai pavyko mažai kam ir vos kelis kartus. Šis tas nutiko ir su pirkėjais. Pirmieji labai norėję ir drąsiai pirkę, šių daiktų jau įsigijo užtektinai, o naujai besiformuojantis klientas yra gana atsargus, dvejojantis, nes jis mato didelę antikvarinių ar šiuolaikinių meno kūrinių pasiūlą, ir ne tik Lietuvoje. Rinka buvusi valgi, tapo ribota. Deja, kartais aš pagalvoju ir apie tai, kad mes, lietuviai, tų daiktų neturėjome, ir jie nebuvo mūsų kultūros dalis, galbūt todėl yra kai kam svetimi ir neatpažįstami.Taigi lygiuotis į didelius Vakarų Europos antikvariatus šiandien neturime galimybių, nes Briuselis, Paryžius ar Londonas net žemėlapyje nuo mūsų toli. Būtent ten antikvariato rinkoje vyksta didžiulis judėjimas su tendencingais kainų ir paklausos kitimais, ten labai daug dinamikos.

Išvardyti miestai – pagrindiniai antikvariato tiekėjai?

Minėtų didmiesčių sudaromas trikampis yra antikvariato meka, į kurią plūsta viso pasaulio antikvarai nuo Australijos iki Čilės ir Kanados. Patys prancūzai stebisi, kad jie turi vis dar labai daug daiktų. Galbūt dėl to, kad nemažai jų pasilieka toje pačioje rinkoje – niekur neiškeliauja. O štai tie, kurie išvažiuoja toliau, į Europą turbūt nesugrįš niekada. Juo labiau patekę į Rusiją, nes ten taikomi ypač griežti reikalavimai: įvežti antikvariatą sunku – reikia nuotraukų, leidimų ir kt., o išvežti iš viso neįmanoma – juk tai turtas. Kai kam tokios nuostatos atrodo teisingos, nors stipriai ribojančios asmens laisvę. Tuo tarpu švedai ar belgai šį judėjimą iš savo šalies palieka visiškai laisvą, jiems mažiau norisi turėti senų paveikslėlių ir komodėlių, kaip kad ir mums nebereikia verpimo ratelio svetainėje ar 1970 – ųjų metų močiutės baldų.

Jūsų parduodami baldai taip pat iš šio trikampio?

Mano antikvariatą „maitina“ Prancūzija ir Belgija, taip pat Nyderlandai. Pastarieji novatoriškiausi, eina visų priekyje, nuspėja, pralenkia, laimi. Jie visada pirmauja, tinkamai pasirinkdami meno kaip investicijos tendencijas. Griuvus Berlyno sienai, olandai pirmieji nuvažiavo į Rytų Vokietiją, supirko Meiseno porcelianą ir žinojo, kur ir kaip jį gerai parduoti. Jie puikūs prekybininkai turbūt dar nuo tų laikų, kai XV ir XVI a. išsivadavo iš ispanų priklausomybės.
Pirkimo procesas – įdomiausia verslo dalis, nors ir reikalaujanti daug jėgų, ištvermės nepasiklysti milžiniškoje pasiūloje ir atrinkti tai, kas iš tiesų labiausiai tinka. Keliauti man yra malonumas, darbas suteikia galimybę pamatyti daug nuostabių ir turtingų europietiškų kultūrų. Tik gaila, kad dažnai gražiausi daiktai, sužinojus jų kainą, pasilieka pas pardavėją. Perkami meno kūriniai ar baldai gali būti pagaminti nors ir prieš keliolika metų, bet jie turi atitikti gero skonio kriterijus: medžiagos ir atlikimo kokybę, retumą, funkcionalumą ir, be abejo, kainą. Amžius – nesvarbu. Jei tai gražu ir dar unikalu, vintažo šiandien galima parduoti ne mažiau nei antikvarinių daiktų. Mokiausi Vilniaus M.K. Čiurlionio meno mokykloje, tik ne dailininko specialybės, o smuikininko, po to ilgus metus norėjau būti architektu. Netapau, bet gavau likimo dovaną – architektę žmoną, kurios patarimai grožio ir estetikos klausimais man ypač svarbūs. O šis verslas – pirmiausiai prekyba, ir tai man labiausiai patinka. Galėčiau prekiauti daug kuo, tik čia įdomiau – nuolatinės „lobio“ paieškos ir kasdienis buvimas meno kūrinių apsuptyje. 2000-siais pradžia buvo labai sunki ir pajamos nestabilios. Dauguma patarė susirasti nuolatinį samdomą darbą, linkėjo darbo dienos nuo devynių iki penkių. Nuvyliau (juokiasi)… Bet kas yra verslininkas? Tai žmogus su ypač menku baimės jausmu arba jos nejaučiantis. Ne visada, bet kartais ir man tai būdinga.

O kaip su antikvariato paklausa šiandien, kai toks populiarus skandinaviškas minimalizmas, o daugybė dizainerių tiesiog įsimylėjo pilką spalvą?

Oi, nesakykit, be pilkos skandinaviškos spalvos, dizaineriai dar siūlo baltą skandinavišką ir klientas gali rinktis net iš dviejų spalvų. Svetainė „dekoruojama“ sėdmaišiais, vietoj šviestuvo pakabinama elektros lemputė – manyčiau, tuštoka. Jei rimtai, tai dažnai užsakovas interjero klausimais savo naujame būste yra nepakankamai išprusęs, ir tai natūralu, nes dizaino specialybė reikalauja daug metų patirties. Populiariuose žurnaluose žmogus mato beveik tuščius interjerus ir, nors už projektą gali sumokėti nemenką honorarą, pasiduoda ikea stiliaus dizainerių vilionėms. Siūlomas neva išbaigtas interjeras tėra tik bazė interjerui, nes jame nėra daiktų ir spalviškumo, išskyrus baltą TV komodėlę ir sofutę. Interjeras pasidaręs visai sterilus, negyvas, neįdomus, ir daiktų reikalaujama vis sterilesnių. Gal visa tai tik laikmečio mados, kurių ratas nuolatos sukasi? Atsiprašau už griežtą vertinimą, bet kartais dizaineriai po „madingu minimalizmu“ slepia savo kūrybinę krizę, klientai – finansinį nepajėgumą. Retai pasitaiko, kad kokybiškos ir brangios grindys dar būtų dekoruotos persišku kilimu, ar tobulai lygiai nudažytas sienas puoštų geri paveikslai, gobelenas ar šiuolaikinio meno instaliacijos. Kodėl? Pirma, dauguma dizainerių to net nesiūlo, antra – pritrūkstama pinigų. Daiktai, kurie kabinami, statomi ar tiesiami, į namus ateina paskutiniai. O mes jau esame susimokėję už statybą, interjero įrengimą ir tą stebuklingą virtuvę, kuri pagal kainą turėtų viską pagaminti pati, bet taip nėra. Puošybai tiesiog dažnai nelieka pinigų, nors iš tiesų tik ji ir matytųsi, kurtų namų atmosferą. Nei sienoms, luboms ar langams žvilgsnis neskirs tiek dėmesio, kiek daiktams. Visada pirmiausia matysite daiktus. Anot mano tėvelio, akis pripranta prie visko, pripranta ir prie to vizualinio skurdo. Gaila, kad gražiai prasidėjęs statybinis projektas tarsi lieka nebaigtas, nes dekoracijų pilkai interjero bazei praturtinti tiesiog nėra už ką pirkti. Tuo tarpu interjere gali būti labai daug spalvų. Kodėl, pasigrožėjus vaivorykšte danguje, reikia grįžti į tuščius ir bespalvius namus? Kodėl to, kas natūraliai gražu ir džiugina, neturėti namuose? Juk daiktai be namų – benamiai, o namas be daiktų – nykus. Beje, tikrasis minimalizmas, kaip architektūros ar interjero stilius, yra įdomus, novatoriškas, lengvas, ypač grynas. Ir įdomiausia, kad antikvariniai daiktai ar meno kūriniai (šiuolaikinio meno – taip pat) jame matosi ir atsiskleidžia geriausiai. Mes juk vis dar mokomės, augame ir tobulėjame interjero srityje. Vakarų Europos laisvės ir galimybių dirbti taip, kaip šiandien tai darome, iki tol neturėjome ištisus šimtmečius. Paklauskite, kiek metų lietuviškam šiuolaikiniam interjerui? Keli dešimtmečiai, ne daugiau, bet ir per tuos metus pasiekta ir padaryta labai daug. Esu labai dėkingas architektams ir dizaineriams, su kuriais dirbu visus tuos metus. Jie kūrybingi, nebijo naujų ir drąsių interjero sprendimų, nuoširdžiai myli tikrą klasiką ir padeda man pačiam augti.

Paagituosite, kad būtų kitaip?

Iš tikrųjų pati antikvariato rinka tam tikrais būdais turėtų pradėti vienytis ir skleisti apie save žinią. Gal nauda nebus greita, bet bandyti tikrai verta. Va, ir Jums norėčiau padėkoti už pirmą lietuvišką antikvariato žurnalą – labai svarbu populiarinti meną ir grožį kasdieniniame žmogaus gyvenime.
Pastebėjau, kad pamažu, bet vis dėlto pradeda keistis požiūris į daiktų unikalumą, vertę ir atlikimo meistrystę. Lietuviai jau puikiai „nugludino“ savo žvilgsnį į kokybę. Ir jei nutinka taip, kad į namus atkeliauja pirmas antikvarinis daiktas, kiti keliauja daug lengviau ir daug sparčiau. Ir tai, beje, vienakryptis judėjimas: nuo nekokybiškų daiktų perėjus prie antikvariato ar gero 1970-ųjų vintažo, kelio atgal nėra. Ir tai ne klaida, o pagaliau tikrasis aukštesnės vertės suvokimas. Beje, limituotai pagamintas autorinis, unikalus XX a. II pusės baldas yra dažnai daug brangesnis už XIX a. antikvarinį. Taigi kai pradedi įsigyti tokius daiktus, į naujus serijinius gaminius darosi nebeįdomu žiūrėti. Jie neturi nieko, tik naują klijų kvapą.

Ko trūksta, kad šis, pavyzdžiui, mums toks aiškus procesas taptų spartesnis? Galbūt antikvariatai vis dar siejami su dideliais pinigais: „Oi, čia ne man“?

Mums trūksta supratimo apie stilių, nors grožį tikrai gebame matyti. Mokykloje – chemija, fizika ir lietuvių kalba. Niekas juk nepasako, kad savo namuose praleisi bemaž pusę gyvenimo, nemoko kurti namų interjero, neįdiegia estetikos suvokimo… Bet visa tai ir yra dizainerio užduotis – sukurti jaukius namus. Antikvarinio daikto kaina ir požiūris į ją kinta, ypač dabar, kai antikvariatas klaidingai painiojamas su sendaikčiais ar naudotais daiktais. Argi brangu, kai Liudviko XV (neorokoko) stiliaus drožinėta ir auksuota kėdė kainuoja 200 eurų? Pasidomėkite internete garsesnių, brangesnių naujų daiktų gamintojų produkcija, palyginkite su antikvariato kaina ir pamatysite, kad jis nėra brangesnis, o dažnai – tik pigesnis.

Antikvariatuose visada daug meno kūrinių. Ar žmonės juos perka?

Perka, bet atsargiai, o be reikalo. Skulptūra, apskritai, yra atskira tema. Iš kubo marmuro ateityje greičiausiai jau niekas nesukurs žavingo angelo ar biusto, o jei ir sukurs su kokiomis užprogramuotomis staklėmis, tai irgi bus labai brangu, tik toks kūrinys nespinduliuos jokios šilumos. Į gražias antikvarines skulptūras verta investuoti. Beje, antikvariatas daugeliui asocijuojasi su kažkuo senu, tamsiu ir būtinai XIX a. Šį požiūrį reikėtų keisti. Jei daug meno kūrinių jūsų namuose, į juos visada norisi grįžti. Galbūt vyrai dažniau ir ilgiau bus su šeima, nei rinksis vakarą biliardinėje su draugais, jei namai bus gražūs, papuošti, šilti ir jaukūs. Jei jie nebus tiesiog tuščia erdvė su dideliais vitrinų langais, pro kuriuos matosi tik kaimyno tvora. Puošti namus įvairių laikotarpių, skirtingos stilistikos ir medžiagiškumo meno kūriniais yra labai sveikintina tendencija. Mix‘as – tai pats populiariausias interjero stilius šiandien visame pasaulyje, suteikiantis nuostabią galimybę būti apsuptam mėgstamų daiktų. Geras interjeras – tai visų pirma drąsus interjeras. Meno kūrinių ekspozicijos įvairovė visada rodo drąsą. Kitas momentas: baimė. Kurdami savo interjerus mes esame labai nedrąsūs, užduodame sau klausimus: ar taip galima daryti, ar derės, ar neatrodysiu juokingas, o to pasekmė – interjerinis skurdas. Gal todėl gyvenamosios erdvės dažnai nesiskiria nuo kokios kontoros ar įstaigos kabineto. Menas prasideda nuo 5 eurų – tai gali būti porcelianinė skulptūrėlė, nupirkta sendaikčių turgelyje ar krautuvėlėje. Nebūtina manyti, kad reikia išleisti dešimtis ar šimtus tūkstančių eurų, kad įsigytum ką nors mielo sau, nes madų bangos ir joms skirtos investicijos gali būti pavojingos. Manau, kad XX a. II pusės menas kartais yra pervertinamas, neretai sąlygojamas snobiškumo. Patriotizmas – nuostabi savybė, bet nepamirškim, kad be mylimos lietuviškos tapybos, dar yra ir Vakarų Europos dailė. Mes važinėjame vokiškais automobiliais, nešiojame šveicariškus laikrodžius ir naudojamės daniška santechnika, taigi turime galimybę ir tikrai galime daugiau dėmesio skirti ne tik Vakarų Europos, bet ir viso pasaulio įvairių laikmečių meno kūriniams.

Daugeliui žmonių antikvariniai baldai neatrodo funkcionalūs. Ką manote apie jų pritaikymą naujam gyvenimui?

Manau, kad muziejinės vertybės nėra liečiamos, o visa kita gali būti pritaikyta mūsų šiandieniniam gyvenimui. Sename stalelyje ar konsolėje nauja plautuvė – puiku. Svarbu tai padaryti skoningai. Buvę tamsiai rudi baldai perdažyti balta ar kita spalva? Tai madinga šiandien ir Vakarų Europoje. Net restauracijos mados keičiasi. Šiandien susiduriame su savotišku paradoksu: nerestauruotas – negražu, o restauruotas – kaip naujas. Ką rinktis? Dauguma renkasi „kaip naujas“. Rusijoje ši tendencija dar stipresnė: antikvariatas turi būti senas, bet atrodyti kaip naujas. Jei baldas labai patiks, jis tikrai suras vietą jūsų namuose, o funkcija visada atsiras. Leiskime sau mėgautis gražiais daiktais, jie padės sukurti unikalų ir nesenstantį jūsų namų interjerą.

Vintažo Ženklai