79461054_2483189795113735_8836970979038068736_n

KITOKIO KNYGŲ PASAULIO KŪRĖJA

Pirmą kartą pamačiusi menininkės odininkės knygrišės Leonoros KUISIENĖS iš Kauno darbus nelabai supratau, iš kurio jie laikmečio: XIXa., XXa., o gal ir dar iš anksčiau? Pasirodo ne, tai XXI amžiuje užgimę kūriniai, stebuklingai apgaunantys mus laike, paklaidinantys menininkės fantazijos labirintuose ir, be abejo, priverčiantys nustebti.

Be grįžtelėjimo į vaikystę, šaknis – neapsieisime. Nuo kada supratote, kad meno pasaulis Jums nesvetimas?  

Menų mano šeimoje tiesiogiai kaip ir nebuvo, nes nei tėtis, nei mama su menais visiškai nesusiję, bet meninių gijų iš tėčio pusės galima užčiuopti. Tėtės brolis buvo labai meniškos sielos, tik kad jaunas žuvo, tėtės sūnus iš pirmos santuokos – architektas. O tėtis, nors ir karininkas, buvo neabejingas menui. Jei kažkur išvažiuodavome – pati esu  iš Tauragės – tai aplankyti muziejų ar teatrą buvo privalu. Namuose buvo plokštelių ir knygų kolekcija. „Namai be knygų – tai namai be sielos“, – tėtis mėgo šią citatą. Aš pati labai anksti supratau, kad siesiu savo gyvenimą su menais, kad būsiu menininkė žinojau nuo 11 metų. Mokykloje, žinoma, galvojau apie tapybą, bet įstojusi į  Kauno aukštesniąją meno mokyklą studijuoti dailės pedagogikos, susipažinau ir su kitais menais: keramika, odos plastika, grafika, apipavidalinimu. Ir nors studijuojant susidraugauti su oda sekėsi vidutiniškai, tai išėjo į naudą – ji tapo mano iššūkiu, supratau, kad turiu save įveikti ir galiausiai ėmė labai patikti.

O kaip atradote knygrišybą? Juk ji šiandien kaip menas ir net kaip amatas, sakyčiau, išgyvena savo saulėlydį?

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, sietinos su mano veikla ir jos įprasminimu, man kelia siaubą mūsų dienų laikinumas ir informacijos nutekėjimas į niekur. Juk anksčiau buvo laiškai, nuotraukos, pagal juos buvo galima atsekti žmonių gyvenimą, buitį, būtį, asmenybių istorijas. O dabar? Gerai, jei bus saugiose laikmenose, o jei ne? Visko tiek daug fiksuojame ir nieko nesaugome…Gal todėl mano kūryboje dominuoja knygos – kažkas pastovaus, vertingo, saugotino ir saugančio.

Jei kalbėsime apie rankų darbo knygrišybą Lietuvoje, tai taip – dabar tikras jos saulėlydis. Daugelis net nežino, kad šiais laikais yra žmonių rišančių knygas rankiniu būdu. O Kultūros ministerijos rengiamame kasmetinio knygų konkurso nuostatuose net nenumatytas dalyvavimas rankų darbo vienetinio leidimo knygoms, net ir taikant į bibliofilinės knygos kategoriją.

Pasauliniame kontekste meniško knygos  įrišimo klestėjimo laikas  buvo XIXa.  Suklestėjus pramonei, spaudos kokybė tapo gera, tiražai didesni ir pigesni nei kada nors iki tol. Žmonės darėsi vis labiau išprusę, knygų poreikis augo. Įdomu tai, kad nors viskas ir darėsi automatizuota, knygos ruošinius buvo galima įsigyti spaustuvėse ir įsirišti pagal poreikį ir finansus. Kartoniniai ar minkšti viršeliai buvo pigiausi, dalinai dengti oda – vidutinio brangumo, o brangiausiai atsiėjo knygos  meniškai įrištos į odinius viršelius. Tik XXa. pradžioje knygrišystė tapo taikomosios dailės sritimi.

Lietuvoje 1930m. įsikūrė „XVII knygos mėgėjų draugija“, kuri leido, kūrė ir puoselėjo retų leidinių populiarinimą ir saugojimą. Tačiau, kas liečia rankų darbo knygas, turime tik vieną įžymų to laikmečio knygrišį Tadą Lomsargį, meniškai įrišinėjusi knygas. Tarp kitko 1993 m. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje draugija buvo atkurta ir veikia iki šiol.  Tačiau knygrišyba šiandien Lietuvoje, galima teigti, jog yra merdinti, nes nerengiami specialistai, o ir knygų ruošinių spaustuvėse, mano žiniomis, įsigyti negalima. Tiesa, Vilniaus knygrišių gildija kaip organizacija kartais įriša ir išleidžia vieną kitą egzempliorių parodoms, restauruoja knygas ir dirba su tiksliais tradiciniais surišimais. Aišku, turbūt yra, kas įriš laikraščių ar žurnalų komplektą, bet tai kas kita nei knygos.

O laikmenos, imant jau gatavą knygą, perdarymas, labai ilgas procesas, tai gaunasi jau kaip knygos restauravimas ir žmogui sunku suprasti, kodėl tai gali kainuoti tiek daug, todėl aš tokių darbų irgi nesiimu. Pasauliniame kontekste knygų meniniai įrišimai šiandien daugiausia orientuoti į knygrišystės tarptautinio mąsto parodas. Specialiai joms atspausdinami knygų ruošiniai, o parodos dalyviai tada jau riša parodai ar konkursui.

Knygos "Adomas ir Ieva"viršelis vaizduoja supančiotus pirmuosius žmones, o jos viduje obuolys - nuodėmės vaisius. Knyga surišta koptų rišimu - tokiu būdu buvo surištos pirmosios Biblijos. Iš ciklo" Duoklė mūzoms".

Ir vis dėlto, Jūs savo kūrybą susiejote ir su knygomis, ir su knygrišyba. Kaip tai nutiko?

Per studijas į mano gyvenimą atėjo oda, o per tėčio vertybes –  meilė knygoms.  Šiandien knyga man be galo patogi kaip meninės raiškos forma, per ją aš galiu išreikšti save kaip menininkė. Kurdama knygai viršelį, kadangi jis dažnai ir skulptūriškas, aš kuriu skulptūrą – objektą; liedama ir sendindama, knygos puslapius – susiduriu tapyba, piešdama su grafika; interpretuodama tradicinius knygos įrišimus – esu pati tikriausia knygrišė; fotografuodama savo kūrinius, darau meninę fotografiją. Visos kūrybinės užgaidos patenkinamos su kaupu: knyga tapusi mano darbine medžiaga, kuri man labai patogi.

Turbūt galima sakyti, kad knygrišyba, tai tik atraminis Jūsų kūrybos taškas, nes ne tik meniškai įrišate knygas, bet ir kuriate knygas – objektus?

Esu surengusi gal 5 reikšmingesnes personalines parodas ir daugumoje jų iš tiesų orientavausi į knygą – objektą. Beje, šiemet pirmą kartą ryžausi dalyvauti tarptautinėje parodoje Amerikoje ir mano darbas menininko knygos kategorijoje pelnė pirmą vietą – smagu, ypač šiandienos kontekste, kai tavo darbus pamato mažiau nei įprastai žmonių. Taigi nesu klasikinė knygrišė, bet esu šiuolaikinės knygrišystės atstovė kurianti objektus kuriuose tekstas nėra svarbus, svarbiausia idėja. Vis dėlto ir konceptualiuose darbuose stengiuosi, kad atsirastų užuomina į tradicinę klasikinę knygą: ar surišimas naudojamas, ar viršelis – knygos užuomina tarsi privaloma. O kūriniai išeina skirtingi. Kartais kaip skulptūros, kartais kaip interjerinės detalės, kartais turi net pritaikomąjį pobūdį – idėjų fiksavimo daiktas, sakykim, ant rašytojo stalo.

"Didieji žmonės – tai žmonijos knygos turinys. – F. Hebelis." Objektas kurtas tarptautinei odos miniatiūrų parodai "Ex Improviso // Ne Tikėtai", kuri buvo skirta Čijunė Sugiharos veiklos Kaune aštuoniasdešimtmečiui paminėti, vėliau tapo parodos Amerikoje vienu iš nugalėtojų.

Kas padiktuoja knygos – daikto „siužetą“, idėją?  

Jei apibendrintai, tai visi menai – būsenų atspindžiai, o man didžiausią įtaką daro aplinkos socialinių problemų poveikis. Socialinės problemos man labai įdomu, į visas jas gilinuosi, išgyvenu. Kai prasidėjo pandemija ir karantinas, kūryboje iš karto atsirado izoliacijos tema, gimė kūriniai  „28 karantino dienos“, „Kantrybės taurė“. Izoliacija, pavyzdžiui, išreiškiama tokiu keistu telefonu: mes girdime ką kiti kalba, bet patys kalbėti negalime, nėra kur – mūsų niekas negirdi. Ir tai nebūtinai galima susieti su karantinu, pastaruoju metu per socialines medijas visi žmonės labai pabrėžia savo ego – nesame linkę kitų girdėti, trūksta empatijos. Šie kūriniai – tai  mano socialinės žinutės ir galbūt užduotas klausimas: kokie mes kaip žmonės būsime po karantino?

"28 karantino dienos".

"Izoliacija". Kūriniai padiktuoti pandemijos nuotaikų.

Bet grįžkime prie meninio knygos įrišimo. Jūsų įrištos knygos labai skirtingos, tikri meno kūriniai. Papasakokite apie savo projektą „Polymnijos įkvėptieji“?

Šį mano ciklą įkvėpė buvęs prieš tai knygų ciklas „Duoklė mūzoms“, kurio visumą sudaro knygos – objektai vienaip ar kitaip susiję su mūzomis ir įkvėpimu. Viena iš graikų mitologijos mūzų Polymnija be kitų savo misijų rašytojams dovanoja nemirtingumą. Mūzai Polymnijai skirta knyga įgavo sudėtingą Rubiko kubo formą ir įkvėpė tolimesniam ciklui, pavadinimu „Polyminijos įkvėptieji“. Buvau suplanavusi išleisti 10 autorių knygas, kurios tarsi pažymėtų mano 10 metų kūrybos kelią, bet nesuspėjau ir greičiausiai šis projektas taps mano viso gyvenimo projektu, šalia kitų darbų per metus išleidžiant 1-2 autorių knygas. O idėja tokia: išleisti knygas tokiu būdu kaip buvo įprasta seniau, kai jos buvo rankų darbo. Taigi rašytojai pateikia tekstus, maketavimo ir spaudos darbus atlieka spaustuvė, o knygos ruošinius, kurių vos keturi numeruoti egzemplioriai, iki galutinio knygos sukūrimo apdoroju rankiniu būdu aš. Ruošinius pjaustau, lankstau, dekoruoju, lieju, sendinu, o tada jau rišu ir kuriu viršelį – meno kūrinį. Dvi knygos padovanojamos autoriui, kitos dvi lieka man, iš kurių viena skirta parodoms ir namų bibliotekai, o kitą paleidžiu į gyvenimą ir ji turi atpirkti visų kitų egzempliorių leidybą. Jau yra išėjusi Donaldo Kajoko poema, režisieriaus Vytauto Balsio ir  menininkės Anos Lu knygos, Vytauto Stankaus, Gvido Latako, Algio Žukausko eilėraščiai. Rašytojui nėra keliami aukšti kriterijai, tai greičiau mano duoklė aplink esantiems meno žmonėms. Prie vienos knygos su meniniu viršeliu dirbu beveik mėnesį. Vieno autoriaus visų keturių egzempliorių knygos viršeliai skiriasi, o jų meniškumas galbūt suteiks knygoms Polymnijos nemirtingumą ir pasieks daug ateities kartų.

Knygos-daiktai iš ciklo "DUOKLĖ MŪZOMS"

KLIO

KALIOPĖ

URANIJA

MELPOMENĖ

TERPSICHORĖ

POLYMNIJA

Vartant Jūsų knygas, tiek priklausančias ciklui „Polymnijos įkvėptieji“, tiek kitas, atrodo, kad jos iš tiesų senos, antikvarinės, jau liestos ir skaitytos. Kaip jos tokiomis tampa, ar Jus įkvepia praeitis, antikvariniai daiktai?

Visos mano knygos pavargusios, sendintos, iš tiesų tarsi antikvarinės, nes dirbu tol, kol jos pasidaro gyvos, alsuojančios ir nepanašios į naujai išleistas knygas. Aš pati tarsi irgi iš praeities – su XIXa. nuotaika ir estetika. Mano galerijos pavadinimas  „Black Lily gallery“ turi  sąsajų su Viktorijos laikais. Gėlių dovanojimo aktas Viktorijos laikais būdavo lyg nerašytas laiškas ir jų simbolinė reikšmė siuntė tam tikrą žinutę, tarkim tulpė – šlovė, gvazdikas – švelnumas…  Juodosios lelijos simbolika – prabanga, dramatizmas, paslaptis – labai tinka veiklai kurią vykdau. Mat sukurti darbai dažniausiai būna kažkam dovanojami, rankų darbo knyga – prabanga, kūrybos procesas – dramatizmas, knygrišyba kaip amatas apgaubta paslapties šydu. Savo maniera ir braižu stengiuosi kūriniams suteikti simbolizmo ir mistiškumo įspūdį. Kūrybai naudoju gatavas senas detales, pergamentą, žalvarį kurį apdoroju taip, kad nebūtų blizgus. Jau nekalbant apie tai, kaip įvairiai dirbu su odomis, kurių plastika begalinė. Apdirbant karštuoju būdu gaunamas vienas efektas, šaltuoju – kitas. Dirbu ir senovine technika, kurią nelabai naudoja kiti knygų meistrai Lietuvoje tai yra kalinėju kaltukais, modeliuoju odos dulkes. Graviūra, aplikacija, įspaudai, raižiniai – begalė galimybių ir visos jos mano knygose. Kartais jau sunku ir suprasti, kad kūrinys iš odos – taip ją pakeičiu, suteikiu kitą faktūrą, minkštumą, netikėtą formą.

Mano studijoje taip pat galima rasti antikvarinių daiktų. Štai mažutis presiukas, pamačiau ir iš karto pirkau, jis puikiai veikia, kniedžių aparatas irgi gal kokio 100 metų; didelis presas taip pat iš sendaikčių, o štai aukcione visai nebrangiai įsigijau XIXa. anglų knygrišio auksavimo įrankius.

Iš ciklo "POLYMNIJOS ĮKVĖPTIEJI"

Donaldo Kajoko knygos.

Algio Žukausko eilėraščių knygos.

Gvido Latako kūryba.

Vytauto Balsio romanas.

Anos Lu knygų įvairovė.

Vytauto Stankaus meninis knygų apipavidalinimas.

Kuris kūrybos etapas Jums smagiausias?

Esu labai greitai užsideganti, minties blyksnis užtvindo tikru energijos pliūpsniu. Po to atsisėdu už stalo, atsiranda išgastis ir atsakomybė, pradedu pati prie savęs kabinėtis ir viskas pradeda strigti. Bet pasėdžiu, pagalvoju, pradedu po truputį dirbti, dirbti ir viskas pavyksta, kol…lieka labai nedaug. Ir tuomet jau tampa labai sunku viską užbaigti. Velkasi tie galai, velkasi, o aš jau emociškai perdegusi ir kurį laiką nieko nedarau, kol galiausiai susikaupiu ir pabaigiu. Darbų fotosesijos metu apima begalinis džiaugsmas po kurios seka baimė, kad bus idėjų stygius, bet jos ir vėl ateina. Esu disciplinuota, tai idėjas seka amatas ir – nors ir su nuovargio bangomis – vėl viskas įvyksta.

Leonora, apie odos galimybes atrodo, kad žinote viską. O ar nebūtų smagiau – procesas trumpesnis, rezultatas greitesnis –  o ir pelningiau kurti papuošalus ar rankines?  

Komercinių pasiūlymų labai daug, pirkėjų būtų. O rankinės man ir pačiai labai įdomu, nes yra gera meninės raiškos forma. Juk jos gali būti  cilindro, kvadrato, rutulio formos, galima naudoti visokias technikas – kūrybos tikrai pakanka ir aš jas kartais kuriu. Tik knygos man įdomiau, vis dėlto jos turi ne tik vartotojišką vertę. Tiesa, kartais padarau užrašų knygučių odiniais viršeliais ar kitų darbų, kuriuos parduodu žmonėms, kurie mane tokiu būdu remia, o aš  tuo pinigus vėl investuoju į savo menus. Visiems jiems esu labai dėkinga.

Pandemija veikia kūrybinę nuotaiką?

Dviprasmiškai. Kai viskas prasidėjo, man buvo labai įdomu socialiniai dalykai ir kaip tai paveiks visuomenę. Ar mes pasidarysime labiau giminiški, empatiški, ar susvetimėsime ir tapsime paranojikais. Giminiški netapome, daug agresijos, baimės, priešpriešos. Atsirado daug pykčio, o meilė žmonėse numirė. Mūsų nesujungė – mus išskyrė. Šeimoje irgi apie tai pradėjau daug kalbėti, vyras netgi liepė apsiraminti, nes manęs ir iki šiol dirbusios vienatvėje, tai neturėtų veikti, bet veikia. Galiausiai pačiai visko tapo per daug, atsijungiau nuo visų žiniasklaidos portalų ir nuotaika pagerėjo gal 80 procentų – stresas tarsi dingo. Žinoma, tai baisi liga, bet dar baisiau yra tai, kad žmonių psichikai tai turės milžinišką žalą – tai depresijos pandemija. Natūralu, kad mano kūryboje kritinis žvilgsnis į visas šias nuotaikas atsiras.

Ačiū už pakalbį.

Tags: No tags

Comments are closed.