271988487_413823910432684_1939884456840250814_n

„Kaunas – Europos kultūros sostinė“ programoje – ir Ramunės Pigagaitės paroda

Šiandien, sausio 22d. Kaune prie “Žalgirio” arenos vyksiančiu šou „Sukilimas“ bus pranešta visam pasauliui, kad Kaunas tampa Europos kultūros sostine. Žadamas įspūdingas reginys ir tikėkimės fantastiškas Kauno kaip Europos kultūros sostinės startas. Per šiuos metus Kaunas pasiūlys per tūkstantį renginių. Suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, 50 iš kurių – premjeros, daugiau kaip 250 koncertų. Programoje dalyvaus per 4 tūkst. atlikėjų. O mums smagu pasigirti, kad tarp visų renginiuose dalyvaujančių menininkų ir „Vintažo ženklų“ skaitytojams gerai pažįstama fotomenininkė, m8s7 autorė Ramunė PIGAGAITĖ. Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ ir „Novi Sadas – Europos kultūros sostinė“ programų dalis.

Paroda – Serbijoje

Paroda „Suluv“ galerijoje Novi Sade mieste buvo atidaryta jau sausio 12d., dalyvaujant ir pačiai autorei.  Organizatoriai pasirinko jos fotografijų ciklą „Mano miesto žmonės“. Deja, šį kartą negalėsime pasidžiaugti Ramunės fotografuojamais sendaikčiais, į kurių paieškas ir fotografavimą ji taip pat panirusi ne pirmi metai, bet užuominų apie juos ir daikto svarbą Ramunei jau ir čia galime rasti – fotografuojami žmonės rankose laiko įvairiausius daiktus.  Mat 2000 m. pradėtoje fotografijų serijoje autorė keletą metų fiksavo gimtojo Varėnos miestelio žmones, pozuojančius su savo profesijos aksesuarais ir išnyrančius jo prisiminimuose dar iš vaikystės. Ši serija vėliau tapo labai sėkminga, su ja apkeliauta daugybė parodų salių, Vokietijoje išleistas albumas, patirta daug gražių įspūdžių. Tačiau šį sykį Ramunė prisipažino, kad laiko nuo darbų kūrimo praėjo tiek daug, kad ji į save žvelgė tarsi iš šalies ir jautėsi žengusi geroką žingsnį  atgal į praeitį. Prie tokių nuotaikų prisidėjo ir Novi Sade miesto atmosfera, daugiau bylojanti apie XX ir XXIa. sandūros laikmetį, nei dabartį. Tą įdomią nuotaiką parodos atidarymo metų skaidrino tik susirinkę žiūrovai, gebantys vertinti fotografijos meną. Juk menas turi savo kalbą ir puiku, kai ta kalba susikalba viso pasaulio žmonės.

Parodos Serbijoje atidarymo momentai.

Apie parodą „Mano miesto žmonės“ – menotyrininkė Agnė Narušytė

„Tie paprasti ir kartu nepaaiškinamai keisti žmonės, kuriuos tuojau pamatysite yra miškų apsuptos Varėnos gyventojai. Čia gimusi ir dabar Vokietijoje gyvenanti fotografė Ramunė Pigagaitė šia 2000 m. pradėta serija grįžta į vaikystę, kai suaugusiųjų pasaulis masino nesuprantamais ženklais, kai profesijų atributai buvo suaugę su juos „dėvinčiais“ žmonėmis, o vaizduotė piešė jų gyvenimus, kaip norėjo.

Ir dabar tie gyvenimai paliekami mūsų vaizduotei – žmonės pozuoja prie baltos sienos, kuri apie juos nesuteikia jokios informacijos. Tačiau tai – ne bet kokia siena, ji priklauso maisto prekių parduotuvei, kuri visais laikais buvo ir bus miestelio traukos centras. Čia, anot autorės, „jie visi susirenka, paplepa, apkalba, pasitaria“.

Bet fotografė žmones ištraukia iš kasdienio šurmulio kviesdama inscenizuoti jos pačios vaikystės prisiminimus. Žiūrovo akivaizdoje – tik žmogus ir jo vadinamas provincijos personažas, jo profesinis „aš“. Visi stovi – visu ūgiu, veidu į objektyvą, visi formaliai vienodi.

Vartant nuotraukas  netobulose žmonių figūrose įkūnytas miestelis ima judėti – kiekvienas savaip išgyvena akistatą su objektyvu. Kūnas ir atributai klusniai vykdo autorės prisiminimų nurodymus, bet žvilgsnis tebeklausia  (ko? – niekas nežino), tarsi šio žaidimo prasmė jiems taip ir liko neaiški. Įvaizdžiai iš praeities ir nepatiklus žvilgsnis dabar – šis derinys trikdo.

Fotografija negali visko pasakyti apie žmogų – tai seniai žinoma. Geriausiai jai sekasi apibūdinti socialinę padėtį – nudėvėti ir apsmukę jauno čigono drabužiai, jo purvini kojų pirštai ir prie krūtinės priglaustas kirvis priklauso visai kitam miesto sluoksniui nei lygutėlis, sterilus gamyklos direktoriaus kostiumas (bet jo „diplomatas“ irgi apšiuręs, o tai – socialinių nesklandumų ženklas).

Fotografija kalba užuominomis, nuo kurių galima pradėti kurti romanus. Pavyzdžiui, kodėl laisvai samdomas dažytojas išsiruošė į darbą apsiavęs geriausiais batais? Kokias paskalas slepia iš laikraščio išlankstyta jo kepurė? Ir kodėl iš pradžių lyg netašytas čiabuvis žvelgęs į fotografę, jis staiga gracingu judesiu pasitaisė rankovę? O Gamtos muziejaus direktorė – kas dar slypi jos galvoje, kurioje gimė šios medinės gyvatės idėja? Kodėl ji panoro įsiamžinti tokia trumpute (nedirektoriška) suknele ir dar grožėdamasi savo atspindžiu veidrodyje?

Ramunė Pigagaitė skuba fiksuoti žmones iš savo praeities, nes viskas nyksta – patys žmonės paseno, nusidėvėjo ir jų atributai: „Rusų-lietuvių kalbos žodynas“ – tikra iškasena, kaip ir pati rusų kalbos mokytojos profesija, kurios ir statusas pasikeitė (mokytojas priklausė intelektualiniam miestelio elitui, o dabar jo vertė matuojama tuo pačiu minimaliu atlyginimu). Arba tų atributų visai nebeliko, virėjai išėjus į pensiją (kai šilumą teikia vien malkos).

Varėnos miestelio žmonės – lyg tie mediniai, liaudies meistrų išdrožti šventieji, iš rankų nepaleidžiantys savo atributų, įsikibę jų kaip savasties. Nes jei ne atributai, niekas negalėtų pasakyti, kas jie. Jų darbų, džiaugsmų ir kančių istorijos liktų nežinomos amžiams.

Jei visi taptų anonimais, nepažįstamaisiais be praeities ar ateities, o fotografijose, kaip šventųjų statulėlėse, užfiksuoti jų žvilgsniai kažką neaiškiai bylotų iš „anapus“.

Vis dėlto kaip tik čia ir slypi šių fotografijų paradoksalumas. Tie atributai yra tokie kasdieniški, įprasti buities rakandai, kad atsidūrę kai kurių oriai pozuojančių miestelėnų rankose tampa juokingi. Bet juk tokių turėjo ir kai kurie šventieji – šv. Mortos samtis ir darbininkės peilis yra iš to paties namų šeimininkės arsenalo! O iš kirvio galima atpažinti šv. Bonifacą, iš gyvatės – šv. Benediktą Nursietį, iš duonos kepalo – šv. Agotą.

Šventųjų daiktai yra simboliški, pasakojantys jų dramatiško gyvenimo istorijas. Varėnos gyventojų atributai – tik tokių pat banalių profesijų nuorodos. Tačiau įdėmus ar paniręs savin, valiūkiški ar įtarūs jų savininkų žvilgsniai tarsi priešinasi tokiam buitiškam daiktų pasakojimui. Tame neatitikimo plyšyje ima vertis autentiška kiekvieno žmogaus patirtis, jo nugyventas laikas.

Tad fotografija šį tą gali pasakyti apie laiką. Iš pirmo žvilgsnio, tai – neįgyvendinamas sumanymas: fotografuoti vaikystę beveik po trisdešimties metų. Juk keičiasi visuomenės sankloda, išnyko kai kurios profesijos, uždaromos gamyklos, žmonės paseno ir mirė.

Bet Ramunei Pigagaitei pavyko nulipdyti praeitį iš dabarties. Tas keistas persislinkimas sukuria sustojusio laiko atmosferą – provincijos madų ir profesijų dialektas yra amžinas. Prisiminimų fragmentai užfiksavo nenykstančiuose daiktuose, jie šmėsteli dabartyje kaip šaltas žirklių žybsnis ant gėlėtos suknelės, kaip gyvatės durys į tuštumą, kaip geležinkelio stoties budėtojos uniforma – beveik iš pasakų“.

Nuotraukos iš Ramunės Pigagaitės serijos „Mano miesto žmonės".

Sausio 23 d. 11 val. Kauno fotografijos galerijoje atidaroma ir iki vasario 27d. veiks grupinė Serbijos avangardo ir neoavangardo menininkų paroda „Unstable Practices“ („Nestabilios praktikos“). Paroda taip pat yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Novi Sadas – Europos kultūros sostinė 2022“ programų dalis.

Parengė Rasa Žemaitienė

Nuotraukos iš Ramunės Pigagaitės archyvo.

Menotyrininkei Agnei Narušytei dėkojame už galimybę dalintis jos įžvalgomis.

Tags: No tags

Comments are closed.