Pažintis su Fotografijos muziejumi Šiauliuose dėliojosi iš mažų dalelių, beveik akimirkų, kurias visais laikais žmonės norėjo įamžinti nuotraukose ir palikti jas ateičiai su užrašu: „ilgam prisiminimui“. Fotodarbų, įdomiame daugiafunkciniame fotografijos centre, apstu. Kaip ir kitų su fotografija, dar vadinama akimirkos, tylos menu, susijusių dalykų.
Įtinka visiems
Šiaulių „Aušros“ muziejui priklausantis Fotografijos muziejus – vienintelis specializuotas fotografijos istorijos, meno ir technikos muziejus Lietuvoje, kuris saugo ir reprezentuoja reikšmingą beveik 150 000 eksponatų ir muziejinių vertybių Lietuvos vizualiojo paveldo, fotografijos technikos ir įrangos, spaudinių ir dokumentų rinkinį. Muziejus kviečia susipažinti su saugomais archyvais ir virtualioje erdvėje. Daugiau kaip 20 000 fotografijos srities muziejinių vertybių publikuojama nacionalinėse ir tarptautinėse duomenų bazėse.
2014 m. modernizuotame muziejuje organizuojamos šiuolaikinės ir istorinės Lietuvos ir užsienio fotografijos parodos, vyksta susitikimai su autoriais, fotografijos tyrinėtojais, edukaciniai užsiėmimai bei kita įvairiapusė šiuolaikiška ir inovatyvi edukacinė ir pramoginė veikla. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir Tatjanos Luckienės–Aldag trišaliu susitarimu 2014 m. muziejuje įkurtas Vito Luckaus fotografijos centras, kuris tyrinėja XX a. II pusės Lietuvos meninę fotografiją ir vieno konceptualiausių jos atstovų – Vito Luckaus kūrybą, rūpinasi jo archyvo išsaugojimu, kitų šio laikotarpio fotografijos kūrėjų archyvų globa, tyrimu ir sklaida.
Muziejaus galerijoje viena kitą nuolat keičia išskirtinės fotografijos parodos, lydimos renginių, ekskursijų, edukacinių užduočių. Gyva kūrybinių eksperimentų erdvė – edukacinė studija su fotolaboratorija ir mažąja parodų sale – kviečia į kūrybinius užsiėmimus vaikams, jaunimui ir suaugusiems, čia organizuojamos parodos, paskaitos, filmų peržiūros. Muziejaus įkūrėjo A. Dilio vardo skaitykloje bet kuris lankytojas, užsukęs į muziejų nemokamai gali pavartyti unikalios specializuotos fotografijos bibliotekos leidinius. Naujausių fotografijos albumų, žurnalų ir kitų leidinių, taip pat suvenyrų galima ir įsigyti šalia esančioje muziejaus parduotuvėlėje.
Nepamirštamus įspūdžius žada ypatinga galimybė įžengti į fotoaparato vidų, apsilankius muziejaus stogo terasoje įrengtoje „cameroje obscuroje“, o terasos monokliai leidžia pažvelgti į senųjų Šiaulių panoramas, kurias galima palyginti su iš aukšto atsiveriančiais įspūdingais šiuolaikinio miesto vaizdais. Rekonstruoto muziejaus pastato architektūra ir interjero įrangos estetika pabrėžia pastato istoriškumą, tarpukario modernizmo architektūros ypatumus ir atspindi pastato funkciją, atkartodama fotografijos simbolius bei kodus. Atvira ir originali muziejaus erdvė nuteikia aktyviai pažintinei ir kūrybinei veiklai.
Mitų griovėjai
Muziejininkas – rinkinio saugotojas, edukatorius Žygimantas Ruškys, pristatydamas muziejaus veiklas, neslėpė, jog kartais susiduria su skeptišku lankytojų požiūriu. Neva, fotografija šiais laikais nebeaktuali – fotografais tapo kone kiekvienas, o apie akimirkos meną gali papasakoti net ir vaikas. Tačiau visuomenėje įsigalėjęs mitas muziejuje labai greitai sugriaunamas. „Apžiūrėję parodas, sudalyvavę edukacijose visi supranta: toli gražu ne kiekvienam lemta būti fotografu. Bet kas, net ir su geru fotoaparatu, gero kadro nesugaus ir išskirtinio momento neįamžins. Tuo tarpu gebėjimais apdovanotas fotografas, net ir su „muiline“ padaro gerų nuotraukų, – kalbėjo pašnekovas. – Fotoaparatas pats nefotografuoja. Mygtuką visuomet nuspaudžia žmogus“.
Žodis „fotografija“, išvertus iš graikų kalbos, reiškia „šviesos raštas“, „šviesoraštis“. Apibūdinimas atskleidžia ir pačią reiškinio prigimtį – tikrovės vaizdas nupiešiamas šviesa, kai ji pro mažutę skylutę patenka į visiškai tamsią erdvę (dėžutę) ir joje suprojektuoja apverstą tikrovės atvaizdą. Šis reiškinys žinomas jau 2,5 tūkstančio metų, o prietaisas, kuriame atsiranda fotografinis vaizdas – fotoaparato prototipas, vadinamas camera obscura – detaliai aprašytas XV a. garsiojo Leonardo da Vinči, tačiau tik XIX a. žmonija išrado būdą šitą fotografinę projekciją užfiksuoti šviesai jautriose medžiagose ir pagaminti pirmą neišnykstančią fotografiją. Daugiau kaip du tūkstantmečiai žinių nelaisvės metų – tiek fotografija buvo įkalinta cameroje obscuroje ir negalėjo įgauti materialios formos, tapti fotografija, kurią galėtume laikyti rankose ir išsaugoti atminčiai.
Per daugelį amžių pats fotografijos principas išliko nepakitęs, net ir šiuolaikiniame fotoaparate fotografinis vaizdas atsiranda taip pat, kaip ir kameroje obskuroje. Ištobulinta fotografijos technologija leidžia šį kažkada tamsų kambarį sutalpinti net į patį mažiausią objektą, tačiau pats šviesoraščio principas išlieka toks pats, keičiasi tik suprojektuoto vaizdo „užrašymo“ būdas.
Fotografijos muziejus gali didžiuotis, nes saugo didžiausią įvairios fototechnikos kolekciją Lietuvoje. Lyginant įvairių laikotarpių fotoaparatus, nesunku pastebėti, jog ilgainiui keitėsi jų techninės charakteristikos, dydis, forma, dizainas. Pirmieji fotoaparatai buvo gana masyvūs. Tačiau XIX amžiaus 8 dešimtmetyje fotografijos technologija supaprastėjo, šlapią kolodijų pakeitė sausa želatinos emulsija, netrukus prasidėjo ir pramoninė fotografinių medžiagų (sausų negatyvų plokštelių, fotopopieriaus) gamyba ir fotografija tapo lengviau prieinama ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams. Pasikeitė ir pati fototechnika – fotoaparatai tapo mažesni, lengvesni, juos galima buvo pasiimti su savimi keliaujant, iškylaujant, atsirado dar daugiau galimybių fotografuoti, fotografija įgavo dar daugiau laisvės.
Šiuos teiginius patvirtins bei iliustruos šiuo metu ruošiama nuolatinė ekspozicija. Muziejininkas – rinkinio saugotojas Gintaras Miltenis mums suteikė unikalią galimybę apžiūrėti kelis jos eksponatus.
Muziejaus veiklą pristatė muziejininkas Žygimantas Ruškys.
Fotografijos muziejuje patirsite daug įdomaus.
Gintaras Miltenis su kelioniniu fotoaparatu J. H. Dallmeyer.
Žvilgsnis į praeitį
Pirmiausia pristatytas kelioninis fotoaparatas su Dallmeyer Rapid Rectilinear objektyvu pasaulį išvydo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo korpusas medinis, beicuotas ruda spalva ir padengtas laku. Objektyvas pagamintas Anglijoje Johno Henrio Dallmeyerio, kuris buvo žymus anglų – vokiečių optikas, įėjęs į fotografijos istoriją kaip pirmasis Aplanat tipo Rapid Rectilinear objektyvo kūrėjas. Fotoaparatas yra sulankstomas, nešiojamas, dumplinis. Dumplės pagamintos iš odos ir nudažytos mėlynai. Tai plokštelinis fotoaparatas, išduodantis, kad juo buvo galima fotografuoti į stiklo plokštelės negatyvą (sausa želatinos emulsija dengtą stiklo plokštelę).
Ant fotoaparato galima matyti lentelę, pagamintą iš vario lydinio, su išgraviruotu Štefeno prekybos namų pavadinimu. Iohimo Ivanovičiaus Štefeno prekybos namai veikė Sankt Peterburge nuo 1882 metų. Jiems priklausė ne tik parduotuvė, bet ir fototechnikos sandėliai, fototechnikos fabrikas. Negana to, firmos savininkas leido nedidelio formato žurnalą „Фотографические новости“ („Fotografijos naujienos“). Nuosavame fabrike – dirbtuvėse buvo surinkinėjami ir komplektuojami fotoaparatai, stovai ir kita fototechnika. Taip pat gaminti savadarbiai fotoaparatai su prekybos namų ženklu. Taigi, galima manyti, ir šis fotoaparatas komplektuotas ir surinktas Štefeno prekybos namams priklausančioje dirbtuvėje. Tokių prekybos namų ir dirbtuvių 19 amžiaus pabaigoje steigėsi įvairiose šalyse. Lietuvoje dirbę fotografai, carizmo laikotarpiu, fototechniką daugiausia užsakinėjo iš Rygoje, Peterburge ar Maskvoje įsikūrusių prekybos namų, rečiau siuntėsi iš užsienio – Vokietijos, Prancūzijos.
Objektyvas Hermagis Opt.n. Fab.t. Brevete S.G.D.G. Paris.
Kodak Eastman-rownie No.2. Model D.
Kodak Eastman Stereo Hawk-Eye No.3.
Ne mažiau įdomus objektyvas „Hermagis Breveté„. Prancūzijos kompanija „Hermagis“ objektyvus gamino nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio. Šis eksponatas – seniausias Fotografijos muziejuje esantis objektyvas. 1860–aisiais atsiradęs didelio formato portretinis objektyvas buvo skirtas paviljoninei fotokamerai. Objektyvo korpusas yra cilindro formos, pagamintas iš žalvario, tačiau objektyvą naudojęs fotografas kažkodėl nudažė jį juodos spalvos dažais, kurie dabar jau vietomis nusilupę ir leidžia matyti originalią objektyvo medžiagą. Ant korpuso puikuojasi išgraviruotas gamintojo pavadinimas bei serijos numeris, šalia – rankenėlė fokusavimui. Objektyvo tvirtinimui prie kameros padarytas bajonetas, šiame objektyve prikonstruotas ant juodais dažais nudažytos faneros lentelės.
Didžiulis lūžis, išlaisvinęs fotografiją iš technologijos nelaisvės, įvyko 1888 metais, kai JAV firma „Eastman Kodak“ laisvajam pasauliui paskelbė: „Jūs nuspaudžiate mygtuką, o mes padarome visa kita!“ Tuo metu Kodak pagamino pirmąjį mėgėjišką fotoaparatą, dėžutės formos, su viduje susukta popierine fotojuosta, kurią išfotografavę žmonės turėjo siųsti fotoaparato gamintojams. Kodak juostą išryškindavo ir grąžindavo jau pagamintas fotografijas. Vėliau popierinė juosta pakeista į celiuloido. Fotografuoti pasidarė labai paprasta, todėl fotografija tapo prieinama ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams.
189 -aisiais kompanijos „Kodak Eastman“ įkūrėjas George Eastman užsakė suprojektuoti nebrangų, lengvai prieinamą ir paprastai naudojamą fotoaparatą, kuris paskatintų bei įkvėptų fotografuoti visus. Taip 1900 metais gimė pirmasis „Brownie“ fotoaparatas, kurio pavadinimas kilo iš tuo metu populiarių animacinių filmų „The Brownies“ personažų – išdykusių geraširdžių stebuklingų dvasių. Kartoninė dėžutė su paprastu objektyvu naudojo „Kodak“ juostas. Dėl paprasto naudojimo ir labai žemos, 1 JAV dolerio kainos, „Brownie“ fotoaparato pardavimai viršijo visus lūkesčius – per pirmuosius gamybos metus pagaminta daugiau nei 150 000 „Brownie“ fotoaparatų. „Brownie“ pirktas net vaikams, kas iki tol buvo neįsivaizduojama. „Brownie“ labai prisidėjo prie fotografijos populiarinimo – ji tapo masiniu reiškiniu.
Patobulintas modelis „Brownie Nr. 2“ pradėtas gaminti 1901 metais. Tai buvo pirmasis fotoaparatas, kuris naudojo 120 tipo juostas – jos naudojamos ligi šiol. Fotoaparatas „Brownie Nr. 2“ kainavo 2 JAV dolerius ir buvo itin populiarus, tad nieko keisto, kad gamyba tęsėsi iki 1935 metų. Per tokį ilgą laiko tarpą dienos šviesą išvydo šeši modeliai – nuo A iki F. Ekspozicijoje bus galima matyti D modelį, pagamintą apie 1914 – 1917 metus JAV. Korpusas: apvalintos keturkampės dėžutės formos, pagamintas iš storo kartono, nudažyto juodos spalvos dažais, išorinė dalis apklijuota juodos spalvos dirbtine medžiaga. Priekyje yra du ištraukiami metaliniai mechanizmai, vienas skirtas diafragmų keitimui, kitas – laiko nustatymui/ atidėjimui. Korpuso viršutinėje dalyje ir dešiniajame šone yra du vaizdo ieškikliai, skirti vertikalaus arba horizontalaus vaizdo fotografavimui. Fotoaparatas dėžutės tipo, juostinis, kadro dydis 6 x 9 cm. Įvairių modelių „Brownie gamyba tęsėsi iki pat 1986 metų, jų parduota milijonai.
Daugelis žmonių mano, kad stereo (erdvinė) arba 3D fotografija, techninės pažangos dėka, atsirado tik dabar. Tačiau stereo vaizdo principą jau XV amžiuje suprato Leonardo da Vinci. Manoma, kad būtent jis sukūrė pirmąjį trimatį kūrinį ir tai – garsioji Mona Liza. Stereo vaizdo pagrindas iššifruotas jau 1611 metais, kuomet fizikas iš Vokietijos Johannes Kepler apibūdino stereoskopinio vaizdo suvokimo principus, vadinamus „dioptrija“. 1833 metais Charles Wheatstone išrado veidrodinį stereoskopą, su kuriuo buvo galima gauti trimatį vaizdą. Atsiradus fotografijai, netrukus buvo sugalvota jai pritaikyti stereo vaizdo principą. Stereoskopinė fotografija labai greitai išpopuliarėjo, kadangi leido perteikti ne plokščią, o erdvinį, dar realesnį pasaulio vaizdą.
Firmos „Kodak Eastman“ stereoskopinio fotoaparato modelis – „Stereo-Hawk-Eye No.3“ pagamintas apie 1907-1911 metus JAV, Ročesteryje. Fotoaparatas juostinis, su dvigubomis raudonos spalvos odinėmis dumplėmis. Korpusas horizontalios keturkampės dėžutės formos, pagamintas iš medžio, aptrauktas juodos spalvos oda. Korpuso dešiniajame šone yra odinė rankenėlė. Stereoskopinis fotoaparatas yra panašus į paprastą fotoaparatą, tik vietoj vieno objektyvo turi du, kurie fotografavimo metu iš karto sukuria dvi fotografijas to paties objekto, tik šiek kiek skirtingu kampu. Į šias fotografijas žiūrint specialiu prietaisu – stereoskopu, matomas erdvinis arba stereo vaizdas. Šio eksponato objektyvai, sumontuoti į kombinuotą užraktą. Vaizdo ieškiklis įtaisytas atverčiamoje korpuso dalyje, dešiniajame kampe, po dumplėmis. Kadro dydis 9 x 9 cm.
Stereoskopinėse nuotraukose dažniausiai buvo rodoma svečių kraštų egzotika, turistiniai objektai ir miestovaizdžiai, žmonių gyvenimo akimirkos. Stereo fotografija buvo madinga to laikmečio pramoga ir neatsiejamas kelionių suvenyras.
Universalus fotoaparatas - laboratorija.
Fotoaparatas "Naturfarbenkamera."
Universalus fotoaparatas-laboratorija/ 1-1-scale.
Firma „Bermpohl“ tapo pirmąja, 1902 metais pradėjusia gaminti neįprastus fotoaparatus, skirtus spalvotajai fotografijai. Ekspozicijoje būsiantį fotoaparatą „Naturfarbenkamera“ „Bermpohl & Company“ pagamino 1929 metais, jis buvo laikomas vienu iš geriausių spalvotų fotoaparatų. „Bermpohl“ fotoaparatas sudėtingas ir pakankamai sunkus, sveria apie 13 kg, tad fotografuoti su juo reikia ne tik žinių, bet ir fizinės jėgos.,Šiuo fotoaparatu vaizdas vienu metu buvo nufotografuojamas į tris stiklo negatyvų plokšteles. Aparato viduje yra išdėlioti veidrodžiai, kad fotografuojant per objektyvą sklindanti šviesa iš karto apšviestų visas tris plokšteles. Priešais kiekvieną iš šių plokštelių buvo po vieną spalvotą filtrą – raudoną, žalią ir mėlyną. Fotografijoje jos yra pagrindinės spalvos. Laboratorijoje išryškintas vaizdas plokštelėse atrodydavo nespalvotas, bet spalvoti filtrai plokštelėse jau būdavo palikę savo pėdsaką, dėka kurio šias plokšteles sudėjus į specialų projektorių su tokiais pačiais filtrais, ir pašvietus, trijų plokštelių vaizdas susijungtų į vieną spalvotą vaizdą. Spalvotos nuotraukos iš šių plokštelių spausdinamos ant specialaus popieriaus, turinčio šviesai jautrų pagrindą iš trijų papildomų spalvų – žydros, purpurinės ir Sgeltonos. Šios trys papildomos spalvos ir šiandien yra spalvoto fotopopieriaus pagrindas.palvotai fotografijai pagaminti iš „Bermpohl“ aparatu nufotografuotų plokštelių reikėdavo smarkiai paplušėti. Lyginant su nespalvota fotografija, čia reikėjo daugiau laiko, gilių cheminių įgūdžių ir labai didelio tikslumo.
Kiekviena iš „Bermpohl“ fotoaparatu nufotografuotų plokštelių buvo dedama virš fotopopieriaus ir šviečiama su tokia spalva, kokios spalvos filtras buvo priešais ją fotografuojant – plokštelė, fotografuota per raudoną filtrą, šviečiama raudona spalva, per žalią filtrą – žalia spalva, per mėlyną filtrą fotografuota plokštelė šviečiama mėlyna spalva. Taip į fotopopierių sluoksnis po sluoksnio „suguldavo“ visos spalvos ir vaizdas tapdavo spalvotas. Ne mažiau įdomus eksponatas – fotoaparatas su laboratorija jo viduje. Tokie fotoaparatai – laboratorijos buvo vadinami „greitaisias, momentiniais arba penkiaminutiniais“ fotoaparatais, o jais padarytos nuotraukos – „penkiaminutėmis”. Tai senoji momentinė fotografija, išpopuliarėjusi tarpukariu. Toks pavadinimas atsirado, nes nuotraukos būdavo padaromos labai greitai – per kelias minutes. Tikrai nereikėdavo laukti dieną ar kelias dienas, kaip buvo įprasta to meto fotoateljė ar gaminant fotografijas fotolaboratorijoje patiems. Fotografuota į stiklinę negatyvo plokštelę, kuri vėliau buvo eksponuojama ant fotopopieriaus pačiame aparate, arba tiesiai į fotopopierių, kuris iš karto aparato viduje buvo ryškinamas ir gaunama vienetinė nuotrauka. Tokias nuotraukas dažniausiai darydavo keliaujantys fotografai, atvykdavę ten, kur susiburia daugiausia žmonių – turguje, renginių ar švenčių vietoje. Fotografavimas įtraukdavo praeivius. Jie sustingę pozuodavo, o vėliau stebėdavo nuotraukų ryškinimo procesą.
Eksponuojamas „penkiaminutinis“ aparatas yra savadarbis, pagamintas ne gamykloje, o paties fotografo ar užsakytas pas meistrą, XX a. I pusėje Rusijoje. Aparatui trūksta objektyvo. Fotoaparato – laboratorijos vidus padalintas į dvi dalis. Vienoje vyko fotografavimas, kitoje – nuotraukos ryškinimas. Nufotografavus, fotografas per įrengtą medžiaginę rankovę įkišdavo rankas į aparato vidų, kuriame trys metalinės vonelės: ryškinimui, plovimui ir fiksavimui. Žiūrėdamas pro specialią angą, uždengtą raudonu stiklu, ryškindavo nuotrauką, prireikus – nuotraukų iš negatyvo padaugindavo daugiau. Ant fotoaparato šono yra įrengta stiklinė „reklaminė“ „vitrina“, joje buvo rodomos juo padarytos fotografijos.
Fotoaparatas „Leica IIIc K Heer / Wehrmacht grey“ pagamintas firmos „Ernst Leitz“ Vokietijoje apie 1943–1945 metus. Šį modelį naudojo vermachto armijos kariai per Antrąjį pasaulinį karą. Pilka spalva nudažytas korpusas buvo priderintas prie vokiečių kareivių uniformos. Skirtingos vokiečių kariuomenės pajėgos turėjo skirtingus fotoaparatus. Šio fotoaparato korpuse yra išgraviruotas užrašas „WH“ (vermachto armija). Jo odiniame dėkle įspaustas užrašas „Luftwaffeneigentum“ reiškia, kad fotoaparatą galėjo naudoti vermachto kariuomenės karinės oro pajėgos. Raidė „K“ (kaltefest) ant korpuso nurodo, kad fotoaparatas atsparus šalčiui, juo galima fotografuoti esant net labai žemai temperatūrai, kas buvo ypač aktualu Rytų fronte.
„Leica“ fotoaparatai – tai XX a. legenda, jais nufotografuota daugybė praėjusio šimtmečio įsimintiniausių dokumentinių fotografijų. Mechaninio fotoaparato paprastumas, kokybė ir patikimumas lėmė jam tapti garsiausiu ano laikotarpio fotografų palydovu. 1925 m. pradėta serijinė 35 mm juostinių „Leica“ fotoaparatų gamyba buvo žingsnis į naują fotografijos technikos amžių.
