Šviesa – neatskiriama mūsų gyvenimo dalis,tad ir jos šaltiniai tiesiog būtini. Pageidaujama – gražūs. Šviestuvų esama įvairių tipų: tvirtinamų prie sienos - aplikė, bra; statomų ant stalelio - bujotė, žvakidės; ant grindų – toršerai; kabinamų palubėje, kelių šakų – sietynai. Be pagrindinės funkcijos šviesti, senuosiuose interjeruose pakabinami kelių šakų šviestuvai buvo svarbi interjero detalė ir atliko erdvės formavimo, jos užpildymo ir puošybos funkciją. Neabejotina, kad iki industrinės revoliucijos sietynai, kaip brangūs ir ištaigingi kūriniai, vieni pirmųjų atspindėdavo stilių ir mados pokyčius. Iškilmių progomis rūmų kambarius ir sales apšviesdavo pakabinami žvakidžių sietynai, kurių šviesa atsispindėdavo salių tarpulangių veidrodžiuose ir grindų parkete. Ne ką mažiau svarbūs šviestuvai ir mūsų interjeruose, tačiau tikrai ne tokie puošnūs kaip seniau. Į tą „seniau“ šį kartą ir žvalgysimės.
Korpusiniai ir karūniniai
Sietynų būta įvairių formų – nuo prabangiai puošnių iki lakoniškos konstrukcijos ir saikingo dekoro (arba ir be jo, jei būdavo naudojami buitinėse patalpose). Per kelis šimtmečius susiformavo dviejų pagrindinių formų sietynai – korpusiniai ir žiedo ar karūnos tipo. Jie būdavo gaminami iš vario, žalvario, alavo, bronzos. Dalis detalių liejamos, dalis būdavo pagamintos metalą štampuojant.
Korpusiniai sietynai paplito Renesanso epochoje. Šio tipo sietynų centre- profiliuotas strypas, apačioje užsibaigiantis rutuliu. Prie strypo vienu ar keliais aukštais pritvirtintos lenktos ar įmantriau vingiuotos šakos, kurių galuose įmontuotos plokščios lėkštelės, apsaugančios nuo vaško lašėjimo ir taurelės – indeliai žvakėms įstatyti. Šakos ir taurelės dažnai būdavo puošiamos įvairiais, puošniais, augaliniais ornamentais. Vakarų Europos šalių karalių ir didikų rūmų salėse sietynai, kai reikėdavo pakeisti žvakes, buvo specialiais būdais nuleidžiami žemyn ar pakeliami.
Karūniniai ar žiedo formos sietynai atrodė kitaip. Prie didelio skersmens žiedo – lanko formos pagrindinės sietyno detalės buvo tvirtinamos šakos ar rageliai su lizdais žvakėms įstatyti. Karūniniai sietynai dažniausiai prie lubų buvo kabinami ant grandinių. Žvakių ar vėlesni – XX a. I p. elektriniai sietynai puošiami kaltais, lietais, štampuotais, karpyto metalo ažūriniais, įvairiais dekoro elementais ir puošniomis detalėmis.
XIX a. pab. – XX a. pr. moderno stiliaus sietynai pasižymi banguotomis linijomis, XX a. 2-3 dešimtmečiuose neoklasicizmo įtakoje išpopuliarėja karūniniai sietynai, kurių apačioje tvirtinamas plafonas – išgaubtas lėkštės formos matinio stiklo ar alebastro pagrindas, virš jo, ant karūnos lanko tvirtinamos į viršų ar žemyn nukreiptos lemputės su puošniais gaubtais. Tokių sietynų galima matyti išlikusiuose oficialių, valstybinių pastatų interjeruose – Vilniaus ir Kauno bankų patalpose.
Korpusinių šviestuvų galuose įmontuotos lėkštelės rodo, kad anksčiau šviestuvai buvo su žvakėmis.
Stiklinės ir krištolinės permainos
Visiškai naujas etapas sietynų istorijoje Vakarų Europoje prasideda XVII a. Kalnų krištolo, stiklo, o vėliau ir švininio krištolo naudojimas gamyboje radikaliai pakeitė sietynų išvaizdą. Kalnų krištolas buvo retas, trapus ir brangus. Su šia medžiaga sunku dirbti, todėl krištolinių sietynų detalės buvo netaisyklingos ir nevienodos.
Veneciško stiklo sietynai buvo sudaryti iš daugybės vamzdelių ar narelių suformuotų šakų, puošti įvairiais kabučiais bei natūralistiniais daugiaspalviais peršviečiamais gėlių žiedais ir lapais. Tokio tipo sietynai vadinti specialiu terminu „chiocche” (gėlių puokštė). Jų pirmasis kūrėjas buvo Giuseppe Briati (1686- 1772) – vienas įdomiausių ir svarbiausių XVIII a. Murano stikladirbių. Grožiu garsėjo Venecijos stiklo sietynai su peršviečiamomis spalvotomis gėlėmis. XVIII a. Marijos Teresės tipo sietynai (taip pavadinti Italijos karalienės garbei) buvo fontano formos. Jie priminė krentantį vandenį. To paties amžiaus viduryje atsirado krepšelinis – tarsi su krepšeliu apačioje – sietynas.
Negalima nepaminėti ir 1724 m. Parchen kaimelyje, Bohemijoje (dabar Čekija) Joseph Pallme įkurtų krištolinių sietynų dirbtuvių. Bohemijos sietynai pasižymėjo briaunota krištolo šlifavimo technika.
Bėgant šimtmečiams sietynai pasižymėjo be galo didele medžiagų, formų ir stilių įvairove. Galima tvirtinti, jokia kita apšvietimo priemonė savo istorijoje neparodė tiek daug prabangių, kartais netgi švaistūniškai perkrautų formų ir stilių, kaip sietynai. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje atsiradusi elektros lemputė sietynų gamintojam suteikė dar didesnę laisvę kurti ir jie ja pasinaudojo, bet sietynai tapo vis dėlto mažiau puošnūs, arba…saikingi.
Palikimas Lietuvoje
Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje neturime išlikusių labai ankstyvų istorinių sietynų pavyzdžių. Seniausi – datuojami XVII a. Pastarieji ypatingi ir saviti savo dekoru – žalčio formos puošybos elementais, kaip manoma, galėjo būti pagaminti Lietuvoje.
Dar viena Lietuvos XVII-XVIII a. bronzinių ir žalvarinių sietynų grupė – korpusiniai voro formos sietynai, atitinkantys Anglijos, Nyderlandų bei Vokietijos regionuose Renesanso ir Baroko laikotarpiais vyravusias sietynų formas.
XV–XVII a. Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje įsivyravo netradicinio tipo sietynai –meliuzinos. Tai pakabinami šviestuvai, sukomponuoti iš medžio šakų ar elnio ragų, puošti undinės ar sirenos, drakono skulptūrėlėmis, net elnio galva. Žvakės tvirtinamos ant ragų. Tokių sietynų būta vienuolynuose ir net bažnyčiose.
Stiklinių sietynų Lietuvoje yra išlikę vos keletas, tuo tarpu klasicizmo ir jo atmainų stiliaus sietynų išliko gana daug, jie buvo populiarūs sakraliniuose interjeruose. Nors Lietuvoje nėra išlikusių nei romaninių, nei gotikinių sietynų pavyzdžių, tačiau pastarųjų formos imituojamos XIX a. sukurtose apšvietimo priemonėse. Taip pat esama pavienių vertingų sietynų, kurie dėl savo išskirtinės formos nepatenka į jokias anksčiau minėtas grupes.
Nors sietynų paveldo Lietuvoje tyrimai dar nėra baigti, tačiau surinkta informacija apie muziejuose saugomus eksponatus bei kabančius sakraliniuose ir viešuosiuose interjeruose rodo, kad didžiausią dalį Lietuvoje išlikusių šių apšvietimo priemonių sudaro XIX-XX a. pavyzdžiai, o XVII ir XVIII a. sietynų išliko žymiai mažiau. Be to, matyti, kad Lietuvoje būta beveik visų Europoje vyravusių skirtingų medžiagų ir stilių sietynų, kurie buvo parsigabenami iš įvairių Europos kraštų.
Menotyrininkė Rita ŠKIUDIENĖ
XIX a.antros pusės - XX a. pirmos pusės sietynų gamyba Vakarų Europoje ir Rusijoje
Nuo 1823 m. veikiančios sietynų ir veidrodžių kompanijos J.& L. Lobmeyr Vienoje savininkas Hansas Haraldas Rathas (1938-1968) mėgo sakyti, jog „sietynai yra dangaus baldai". Kaip puošnūs ir brangūs dirbiniai, jie jautriai atspindėdavo besikeičiančius stilius, o nuo XIX a. antros pusės - ir dizaino tendencijas. Tačiau pramoniniu būdu gaminami sietynai labai retai buvo ženklinami įmonių įkalais, šias apšvietimo priemones kiek dažniau žymėjo tik ypač garsios firmos, todėl dabar dažnai sunku pasakyti gamintojus.
Nuo 1823 m. veikiančios sietynų ir veidrodžių kompanijos J.& L. Lobmeyr Vienoje savininkas Hansas Haraldas Rathas (1938-1968) mėgo sakyti, jog „sietynai yra dangaus baldai”. Kaip puošnūs ir brangūs dirbiniai, jie jautriai atspindėdavo besikeičiančius stilius, o nuo XIX a. antros pusės – ir dizaino tendencijas. Tačiau pramoniniu būdu gaminami sietynai labai retai buvo ženklinami įmonių įkalais, šias apšvietimo priemones kiek dažniau žymėjo tik ypač garsios firmos, todėl dabar dažnai sunku pasakyti gamintojus.
XVIII a. septintajame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje prasidėjusi pramonės revoliucija Europoje tęsėsi dar ir visą XIX a., o kai kur užtruko ir iki XX a. pradžios. Šis reiškinys, atnešęs milžiniškus pokyčius žmogaus kasdienybei, pasireiškė dideliais pasikeitimais ir gamyboje – nuo brangaus rankų darbo pereita prie daug pigesnio mašinų, taigi ir nuo manufaktūrų – prie fabrikų. Nors Lietuvoje ir būta tokių įmonių, kaip Petro Vileišio „Mekaniška dirbtuvė”, tarp daugelio kitų dirbinių gaminusi ir „žibintėlius”, ar A. Petronio dirbtuvės ir sankrova (veikė 1914 m. ir vėliau) Kaune, bei Mykolo Neviadomskio dirbtuvės (veikė 1888-1920 m. ir vėliau) Vilniuje, pramoniniu būdu ir kiekiais sietynų jos negamino. XIX a. antros pusės – XX a. pirmos pusės pramoniniai sietynai Lietuvoje buvo vežami iš įvairių Europos šalių, dažniausiai – iš kaimyninės Lenkijos. Ten ypač aktyviai bronzos dirbinių įmonės ėmė kurtis XIX a. septintajame dešimtmetyje. Tarp tokių galima išskirti 1862 m. brolių Lopienskių įsteigtą bronzos ir sidabro dirbinių įmonę, 1867 m. – J. Serkovskio ir 1875 m. – G. Roškovskio bažnytinių bronzos reikmenų dirbtuves. Nuo 1888 m. pradėjo veikti brolių Eilsteinų, nuo 1894 m. – brolių Hempelų, nuo 1897 m. – M . Rapaporto šviestuvų ir bronzos dirbinių fabrikai, nuo 1900 m. – Stanislovo Moravskio bronzos liejybos dirbtuvės, nuo 1900 m. – J. F. Gieršos, 1901 m. Edvardo Krasnoselskio, bei V. Komorovskio meno dirbinių iš bronzos dirbtuvės, nuo 1910 m. – A . Marciniako elektrinių šviestuvų fabrikas, maždaug nuo 1912 m. – elektrinių žirandolių fabrikas – “Specjalna Fabryka Żyrandoli do Elektryczności” ir t. t. Galiausiai 1926 m., pagal pramonės ir amatų surašymo rezultatus, išaiškėja, jog vien tik Varšuvoje būta 18 įmonių, gaminusių sietynus. Be abejonės, jos gamino savo produkciją ne tik vietiniams interjerams, bet ir eksportui į Rusiją (gal būt ir į XI X a. – X X a. pradžioje jai priklausiusią Lietuvą).
Elektros lemputės išradimas paskatino sietynų formų keitimąsi, ypač skirtų pasaulietiniams interjerams. Lengvas jos pritaikomumas (lemputės nereikėjo laikyti statmenai, priešingai nei žvakės) apšvietimo priemonių kūrėjams suteikė begalinę laisvę fantazijai. O dėl ryškios šviesos sietynų šakos skaičiuojamos jau ne dešimtimis (kaip žvakiniuose sietynuose), bet vienetais, jos nusvarintos žemyn, bet neužriestos. Pradžioje (1880-1910 m.), kol naudotos ne tokios ryškios kaitrinės anglies lemputės bei esant didele naujove, jos šviestuvuose demonstruotos atvirai ir gaubtais nepridengtos. Vėliau, po 1910 m., patobulinus jas į ryškesnes volframines, lemputės pridengtos įvairiaformiais perregimais, baltais ar spalvotais gaubtais. Gaminti sietynai su plono vamzdelio korpusu užsibaigiantys dvejomis, trejomis art nouvo dekoruotomis šakomis. Gali būti, jog panašiai atrodė ir Varšuvos XX a. pradžioje įsikūrusių fabrikų elektriniai sietynai. Kiek vėlesniuose, po 1929 m. lenkų gamintojų išleistuose fabrikų kataloguose matyti itin modernių formų šviestuvai. Jie pasižymi aštriomis geometrinėmis formomis, puošti ypač išraiškingomis, tačiau minimalistinėmis art deco bruožų detalėmis. Apie 1930-uosius paplito šviestuvai su aptakiais baltais ar „marmurinio” stiklo gaubtais. Tokių sietynų ypač daug gamino brolių Borkovšų dirbtuvės. Nemažai sietynų Lietuvoje esama ir iš Vokietijos metalurgijos centro Berlyne, džiulio apšvietimo priemonių fabriko “Beleuchtungskörper GmbH”.
Priešingai nei Vakarų Europoje, XIX a. vidurys Rusijos dirbtuvėms buvo kupinas sunkumų – uždaryta daug fabrikų, parduotuvių. Bronzos gaminių paklausa atsigavo tik septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose, kai susiformavo tinkamą išsilavinimą įgijęs buržuazijos sluoksnis. Kiek žinoma, XIX a. antroje pusėje – XX a. pirmame ketvirtyje apšvietimo priemonės buvo gaminamos K . F. Verfelio (veikė nuo 1842 m . iki apie 1910 m.), A . Moran o (1849-1918 m.), F. Šopeno (vėliau F. Šopeno ir K . Berto; 1860 m. – XI X a. pab.), A . G . Štangės meninės bronzos fabrikuose Sankt Peterburge bei A . M . Postnikovo (1868-1917 m.), P- A . Ovčinikovo (1868-1917 m.), A . Krumbiugelio bronzos dirbinių firmose.
Aukščio reguliatoriai sietynams būdingi maždaug iki 1920 m.
Apšvietimo priemonių formas įtakojo ne vien vyravę stiliai ar atsiradusio dizaino tendencijos, bet ir skirtingų šviesos šaltinių (žvakių, elektros lemputės) panaudojimas. Vis labiau įsigalint pramoninei gamybai, sietynų individualumas ir išskirtinumas ne visada buvo pačiu svarbiausiu veiksniu – dirbtuvės dažnai gamino panašius ar net vienodus gaminius ir tik nedaugelis fabrikų siekė išsiskirti meniška dirbinių stilistika.
