xr:d:DAE7tgYM4l0:32,j:35498033301,t:22091607

Į kurį šimtmetį veda kvapų istorija ir kuo kvepia šiandiena?

Kas gali jaudinti labiau nei subtilus, nematomas kvapas, paliekantis vos juntamų asociacijų ir prisiminimų pėdsaką? Atsitiktinai pajutę pažįstamas natas iš karto nesąmoningai į jas reaguojame ir mėgaujamės prabėgančia akimirka ar prisiminimu. Jie jaudina, intriguoja, žavi, net vilioja. Kokia tokio poveikio paslaptis, kokie individulaus žmogus ir kvapo suderinamumo dėsniai? Juk tikra magija ir įvyksta tada, kai kvapas atskiram žmogui tampa ypatingai „savas“, nepakartojamas, tik jo, lipte prilimpa. Jacques'as Guerlainas, stovėjęs prie šiuolaikinės parfumerijos ištakų, kvepalus pavadino labiausiai koncentruota atminties forma. Gabrielle Chanel kvapus laikė nematomais, tačiau nepralenkiamais aksesuarais. Mūsų amžininkas Luca Turin – knygos „100 geriausių kvapų“ autorius – įsitikinęs, kad kvepalai yra žinutė.

Ištakos – Egipte

Kvepalų kilmės istorija, dirbtinių kvapų kūrimas ir parfumerijos raida yra neatsiejamai susiję su pačios žmonijos evoliucija, o šiandien jau visuotinai pripažįstama, kad šiuolaikinių parfumerių prototipai atsirado Senovės Egipte. Jis – kvepalų gimtinė, o karalienė Kleopatra – didžiausia aromatų žinovė. Ten atsirado ir pirmosios kvepalų laboratorijos: jose senovės egiptiečiai išmoko gaminti aromatinius aliejus. Eterinių aliejų išgavimo technologija buvo gana sudėtingas procesas. Jie buvo išgaunami iš augalų, kuriuos pirmiausia reikėjo kruopščiai susmulkinti. Toliau buvo pilamas vanduo, masė išspaudžiama ir suspaudžiama. Po tam tikro laiko į paviršių išpaukdavo geidžiamas kvapusis augalo aliejus. Kvepalų pagrindui buvo naudojami alyvuogių, sezamų ir migdolų aliejai. Vietoje buteliukų tuo metu buvo naudojami miniatiūriniai cilindriniai indai iš dramblio kaulo arba raganosio rago.

Lygiai taip pat jau nuo seniausių laikų žmonės atkreipė dėmesį į įvairių smilkalų ypatybes, jų stiprumą ir įvairiapusę įtaką. Šias žinias savo ritualams naudojo šamanai ir kiti įvairių kultų atstovai. Su jų pagalba senovėje buvo aromatizuojami būstai, aukojamos aukos ir netgi įvedama į transą. Vėliau aromatiniai aliejai buvo pradėti naudoti kosmetikos tikslais, tepami ant odos, plaukų ar drabužių.

Yra versija, kad egiptiečiai parfumerijos meną  perėmė iš Mesopotamijos, kur gyveno moteris parfumerė, vardu Tapputi. Tokie faktai buvo perskaityti iš molinių lentelių, datuojamų II tūkstantmečiu prieš Kristų. Bet detalių nepavyko iššifruoti, o kitų šaltinių nerasta, todėl pagrindinė informacija apie šį laikotarpį paimta iš senovės Egipto papirusų.

Tyrėjai sąlyginai išskiria dvi kryptis to meto parfumerijos poreikiuose:

 

*Kultinė kryptis (religinė, skirta šventykloms) – ritualų metu buvo deginamos aromatinės medžiagos, kad būtų gautas tam tikras aplinkos kvapas. Buvo tikima, kad saldūs kvapai pritraukia dievų palankumą. O smilkymas aštriais dūmais su aštriais ir nemaloniais aromatais atbaido piktus padarus, ligas ir nelaimes, alkį ir derliaus netekimą.

 

*Buitinė kryptis (liaudiška) – pasireiškė aromatinių aliejų plitimu buitje. Jie buvo tepami ant kūno, tuo pačiu drėkindami ir maitindami odą. Šiomis priemonėmis gyventojai netgi reiškė savo statusą ir vietą visuomenėje. Socialinė egiptiečių „viršūnė“ savo elitiškumui pademonstruoti buvo lelijos kvapas. Kitų kvapų naudojimas buvo brangus malonumas, todėl tai galėjo sau leisti tik turtingi žmonės.

 

Artimuosiuose Rytuose

Ne mažiau įdomi kvepalų atsiradimo Artimuosiuose Rytuose istorija. Kvepalais išgarsėjo tokie Izraelio miestai kaip Ein Gedi ir Ein Bokek. Čia iš paslaptingojo afarsemono augalo buvo išgaunami aromatiniai aliejai ir dedami į aromatinius tepalus, kuriais buvo tepami didieji karaliai. Tokios priemonės receptas buvo laikomas didelėje paslaptyje. Kiti parfumerijos novatoriai, kaip jau minėta, buvo senovės Mesopotamijos gyventojai: būtent jie įvaldė distiliavimo garais procesą – metodą, kuris iki šiol naudojamas kuriant kvepalus. Jie taip pat buvo pirmieji, kurie atrado naujų kvapų kūrimo ingredientų: muskuso, gintaro, jazminų ir rožių.

 

Antikos laikai 

Pats žodis „kvepalai“, kurį naudojame šiandien, kilęs iš lotynų kalbos perfumum, kas pažodžiui verčiama  „per dūmus“. Šis faktas ir liudija Antikos pasaulio vaidmenį, plėtojant kvepalų kūrimo meną. Senovės graikai visą savo veiklą ir aplinką suvokė per dieviškojo Panteono prizmę. Kiekviena dievybė vaidino svarbų vaidmenį jų gyvenime. Iš pradžių graikų parfumerijos menas irgi buvo stipriai susijęs su mitologija – kiekvienas dievas buvo siejamas su tam tikru aromatu: Afroditė – su rožėmis ir žibuoklės, Hermis – su hiacintas ir mairūnais. Tačiau kadangi senovės graikai tiesiogine prasme buvo apsėsti kūno grožio ir higienos, kvapai netrukus atiteko žmonėms. Miestuose ėmė kurtis parfumerijos parduotuvės: čia buvo galima įsigyti ir jau paruoštų aromatinių aliejų, ir visų jiems paruošti reikalingų ingredientų.

Būtent lengvos graikų rankos dėka atsirado pirmieji skysti kvepalai: gėlės ir žolelės buvo sumaltos į miltelius, sumaišytos su alyvuogių aliejumi, o vėliau sutirštintos vandens vonelėje, kad gautųsi kvapni esencija. Graikai kaip buteliukus naudojo indus, papuoštus senoviniais piešiniais.Senovės graikai pirmieji suklasifikavo kvapus ir naudojo įvairias žolelių ir gėlių dalis, kad sukurtų kvapus.

Senovės Graikijoje pirmą kartą buvo panaudotas ir distiliavimo metodas, leidžiantis gauti kvepiantį skystį (tokią jo formą, kurią naudojame šiandien). Norėdami išgauti natūralius aromatus, graikai augalus dėdavo į įvairios temperatūros aliejus. Populiarios buvo miros, žibuoklių, cinamono, smilkalų, kedro natos.

 

Indai kvepalams saugoti Senovės Graikijoje.

Romos požiūris į parfumeriją

 

Romėnai daugiausia perėmė helenų tradicijas kvepiančio vandens gaminimo srityje. Tačiau ties tuo nesustojo ir toliau plėtojo pramonę, eksportuodami prekes į Afrikos šalis, Indiją ir Arabiją. Iš čia gaudavo ir egzotiškų žaliavų naujų produktų gamybai ir platinimui.

Senovės Romoje smilkalai buvo naudojami tiesiog visur, jie buvo dievinami. Jais aromatizuodavo drabužius ir kūną, kambariuss ir baldus, jie buvo naudojami netgi kaip prieskoniai ir pagardai. Dėl to ypač nepasisekė rožėms, nes jos dėl didelio žaliavos poreikio buvo tiesiog išnaikintos. Dėl to atsirado poreikis atsivežti gėlių iš kitų šalių.

Romėnai tikėjo ir gydomosiomis kvapų savybėmis. Jie pastebėjo, kad vieni ramina nervus, kiti malšina galvos skausmą, treti gydo nemigą. Tiesą sakant, būtent čia šiandien randame plačiai paplitusios aromaterapijos ištakas.

Viduržemio jūros pakrantėje prasideda ir molinį indą pakeitusio stiklinio kvepalų buteliuko istorija. Stiklo pūtimo menas buvo perimtas iš sirų, o netrukus meistriškumas pasiekė tokias aukštumas, kad buteliukai buvo kuriami pačių įvairiausių formų: žiedpumpurių, kolbų, vazų ir kt. Kai kurie meistrai juos gamino iš spalvoto stiklo ir visaip ištapydavo. Geri kvepalai privalėjo būti nuostabiame buteliukyje.

Arabų šalių indėlis  

Užkariavus Europą, aktyvus „kvapiojo“ amato formavimasis atsidūrė antrame plane, bet  tada prasidėjo jo didysis klestėjimas Rytuose, kuriuose  dar VI a.. pr. Kr. išplito kvapnių produktų naudojimas. Islamo kultūros padarė didelę įtaką pramonės plėtrai, papildydamos ją naujais ingredientais, išgautais iš Arabijos pusiasalio ir jo apylinkių augalų. Arabų ir persų meistrai patobulino distiliavimo technologiją išradę alembiką – specialų distiliavimo indą. Kai kurie tyrinėtojai šį išradimą priskiria arabų mokslininkui ir filosofui Al-Kindi (arba Alkindui). Jis parašė pirmąjį rašytinį vadovą parfumeriams, kuris pasiekė ir mūsų laikus. Jame buvo išsamiai aprašyta, kaip kuriami kvepalai: aromatų atsiradimo istorija, kvapiųjų aliejų, balzamų, tepalų ir vaistų receptai. To meto distiliavimo kubas pagal veikimo principą ir įrenginį buvo labai panašus į šiuolaikinį samagono gamybos aparatą. Jo dėka natūraliu būdu buvo atskiriamos skirtingo tūrio ir tankio medžiagos. Vanduo nugrimzdavo į indo dugną, o eteriniai aliejai, gauti iš augalų, gėlių, šaknų, medžių sakų, neištirpdavo ir iškildavo į paviršių. Čia jie būdavo surenkami į atskirus konteinerius ir naudojami toliau.Natūralių aromatinių aliejų pagrindu sukurta kvepalų gamybos technologija arabų šalyse yra išsaugota iki šių dienų. Tuo tarpu Europos gamintojai kvepalų pagrindu laiko alkoholio turinčias medžiagas. Beje, aliejiniai kvepalai pasižymi didesne koncentracija, jie „veikia“ efektyviau, nes geriau įsigeria į odą, o „puokštės atidarymo“ procesas skiriasi nuo kvepalų, kurių pagrindas alkoholis.

 

 

Ankstyvojo Renesanso era

Bet grįžkime į Europą.  Iki XII a. stiprėjantys prekybiniai ryšiai, alchemijos plėtra ir universitetų augimas lėmė tai, kad religinis kvepalų draudimas Europoje pamažu pradėjo nykti. Kartu su tuo viduramžių visuomenė ima daugiau dėmesio skirti higienai: mėgstama išsimaudyti kvapniose voniose, kvepia drabužiai. Europa iš naujo atranda parfumeriją.

XIII a. atsirado naujas indas aromatiniams mišiniams laikyti – pomanderis (iš prancūzų kalbos pomme d’ambre). Pirmieji pomanderiai yra gana stambūs ir primena metalinius rutulius su skylutėmis, iš kurių skverbiasi kvapas. Laikui bėgant jie tampa mažesni ir gaminami iš tauriųjų metalų, naudojant emalį ir brangakmenius.

 

Naujos žemės – nauji skoniai

 

Tuo tarpu kelionės ir geografiniai atradimai irgi daro didžiulę įtaką kvepalų pramonei. XIII a. italų pirklys ir keliautojas Marco Polo iš Azijos atsivežė naujų ingredientų – pipirų, gvazdikėlių ir muskato riešutų – kurie greitai atsidūrė kvapų puokštėse. Venecija tampa parfumerijos centru, į kurį iš skirtingų šalių atvežamos gėlės, žolelės ir prieskoniai. Vėliau Europa pradeda auginti savo ingredientus, tarp kurių yra anyžius, bazilikas ir šalavijas.

Venecijos parfumerių paslaptys pasiekia prancūzų meistrus ir Prancūzija greitai tampa pagrindiniu Europos kosmetikos centru. Gėlių ir žolelių auginimas kvapų gamybai pasiekia pramoninį mastą. Grassas, mažas miestelis pietų Prancūzijoje, tampa parfumerijos sostine. Čia, tarp daugybės gėlių laukų, išsiskiria puikūs rožių, levandų, jazminų, laukinių mimozų ir apelsinų žiedų aromatai.

Beje, Grassas ne iš karto pelnė pagrindinės pasaulio kvepalų sostinės titulą. Yra versija, kad XII a. šis miestelis buvo odininkų, kailininkų ir odos pirklių prieglobstis. Amatininkai užsiėmė pirštinių gamyba, tačiau rauginta oda turėjo gana aštrų nemalonų kvapą. Kad jį kaip nors nuslopintų, buvo naudojami aromatiniai aliejai. Tuo metu Grasse specialiai apmokyti žmonės galėjo sukurti ištisas kompozicijas iš eterinių aliejų, esencijų, augalų ekstraktų ir kitų aromatinių komponentų. XVI a. buvo sujungta parfumerio ir pirštinių gamintojo profesija. Faktas yra tas, kad pasaulietinėje visuomenėje buvo populiaru mūvėti kilnų aromatą skleidžiančias pirštines. Kvepiančios pirštinės patiko Catherine de Medici, ir ji šią madą paskleidė visoje Prancūzijoje.

Po prancūzų revoliucijos, žlugus pirštinių gamintojų ir parfumerių gildijai, 1608 m. Florencijoje buvo pastatyta pirmoji kvepalų gamykla. Ji buvo įkurta viename iš vienuolynų, o jos meistrai buvo paprasti vienuoliai, kurie šiuo klausimu buvo globojami didikų, kunigaikščių ir net pats popiežius.

 

Turgus Viduramžių Europoje.

Iš Grasso kvepalų muziejaus.

Vengriškas vanduo

XIV a. antroje pusėje Europoje pradedami gaminti ir pirmieji „aromatiniai vandenys“ – skysti kvepalai alkoholio ir eterinių aliejų pagrindu. Daugumoje kvepalų knygų pasirodo vadinamasis „Vengrijos karalienės vanduo“ arba „Vengriškas vanduo“ – pirmieji kvepalai, turintys alkoholio. Pasak legendos, XIV a. viduryje Vengrijos karalienė Elžbieta dovanų gavo kvapnų, nuostabaus kvapo ir jauninančių savybių skystį. Rozmarinas buvo pagrindinis aromatinis vandens komponentas, o kaip papildomi ingredientai buvo naudojami citrinų, rožių, nerolių, mėtų ir melisų eteriniai aliejai. Pagal koncentraciją Vengrijos karalienės vanduo buvo panašus į šiuolaikinius odekolonus – kvapas buvo gaivus, nestabilus ir greitai išnykstantis.

XVIII a. ir pirmojo odekolono išradimas

Kai kurie istoriniai šaltiniai teigia, kad pirmąjį odekoloną 1709 m. sukūrė italas Giovanni Maria Farina, o štai kituose šaltiniuose rašomi visai kitokie faktai.  Iš tiesų odekoloną sukūrė  Giovanni Paolo Feminisas iš Vigeco slėnio Pjemonte, o Farina atvyko į Kelną ir ėmė juo labai sėkmingai prekiauti.  Kaip ten bebūtų,  Vokietijos Kelno vardu pavadintas Eau de Cologne Original buvo sudarytas iš citrusinių aliejų ir gryno alkoholio mišinio. Nepaisant to, kad Farina daugelį metų gyveno Vokietijoje, jo gimtoji Italija visada buvo jo kvapų įkvėpėja. Palyginti su sodriais ir griežtais kvepalais, kuriais tuo metu kvepėjo Europa, odekolono  kompozicijos buvo gaivios, švarios ir naujoviškos. Nenuostabu: italas (tik štai kuris iš tiesų? ) pirmenybę teikė šviežioms ir švarioms žaliųjų citrinų, apelsinų, greipfrutų ir bergamočių natoms, o ne aštrioms ir tirštoms muskuso, cinamono ir sandalmedžio natoms. Po pusės amžiaus odekolonas jis buvo atvežtas į Prancūziją. Kelno vandenį naudojo pats Napoleonas. Per metus imperatorius užsakydavo apie 60 butelių. Dėl Prancūzijos aristokratų visuomenės mados Rusija taip pat pradėjo aktyviai naudoti tualetinį vandenį ir odekoloną. XVIII a. pabaigoje parfumerijos centru tampa Paryžius . Sodrūs aromatai nublanksta, užleisdami vietą gaiviems ir lengviems kvapams. Švietimo amžiuje aromatinių vandenų populiarumas pasiekia piką. Karaliaus Liudviko XV rūmai netgi vadinami „kvapiu kiemu“: kvepalai buvo nepamainomas dvariškių ir didikų aksesuaras. Aromatiniai vandenys tepami ne tik ant kūno, bet ir ant namų apyvokos daiktų – nuo vėduoklių iki baldų. Tuo pačiu aromatiniai vandenys turi konkurentų – tualetinius actus. Populiariausias – „Keturių vagių actas“, pasižymėjęs galingomis dezinfekuojančiomis savybėmis ir, pasak legendos, apsaugojęs nuo tuo metu Europoje siautusio maro. Stebuklingo acto receptas buvo gautas iš plėšikų, kurie plėšė maro apimtus miestus ir sugebėjo išlikti gyvi ir sveiki.O štai 1828 m. chemikas Pierre’as-Francois Pascalis Guerlainas atidarė nedidelę vaistinę Paryžiuje, kur rūsyje maišydavo kvapus. Būtent čia būsimasis Guerlain imperijos įkūrėjas sukuria „Esprit de Fleurs“.

Neįprastą tiems laikams gėlių aromatą pamėgo prancūzų modistės, populiarėja Pascal parduotuvė. Lemtingas parfumeriui buvo ir pirmasis vyriškas odekolonas „Imperiale“, kurį Guerlain sukūrė specialiai Prancūzijos imperatoriui Napoleonui III. Nuo tos akimirkos Guerlain tapo ne tik oficialiu imperatoriaus parfumeriu, bet ir kūrė kvapus Ispanijos, Austrijos ir Rusijos monarchas.

Kvepalai – į gamyklas Tiesa, jei iš pradžių „kvepiantis“ amatas vienijo kvepalų ir pirštinių gamintojus, tai po Prancūzijos revoliucijos atsirado dvi atskiros kryptys. Nuo XIX a. ši produkcija nustoja būti rankų darbo, atsiranda vis daugiau stambių įmonių ir gamyklų, platinančių kvepalus. Tų laikų profesinio įgūdžio „tėvais“ dažniausiai vadinami J. Guerlain, F. Coty ir E. Daltroff. Jie pasiūlė novatoriškus požiūrius į kvapiųjų produktų kūrimo technologiją, moksliniu pagrindimu aprašė naujas teorijas, kurios pelnytai įamžino jų vardus kvepalų pasaulyje.XIX a. viduryje rankų darbo kvepalų gamyba visame pasaulyje peraugo į didelio masto gamyklinę. Buvo pateiktos kelios pagrindinės parfumerijos meno teorijos, kurios leido tinkamai maišyti natūralius ir sintetinius kvapus. Chemijos pramonės plėtra XIX a. parfumerijos gamybą perkelia į iš esmės naują lygį. Organinė chemija leido susintetinti kvapus, tai yra gauti juos dirbtiniu būdu. François Coty buvo pirmasis parfumeris, sumaišęs natūralius ir sintetinius ingredientus. Jis sukūrė savo „Cypre“, kuris padarė pradžią visai šipro gaminių grupei.

Sintetinių ingredientų įvedimas padarė tikrą revoliuciją kvepalų pramonėje. Dėl aldehidų atsiradimo naujų produktų labai padaugėjo. Jie pradėti grupuoti atskiromis kryptimis: gėlių, vanilės, pudros, rytietiškos, gintarinės, jūrinės ir kt.

Tuo pačiu metu atsirado ir naujas kvepalų ingredientas – kumarinas. Ši sintetinė medžiaga su šviežiai nupjautos žolės aromatu sudaro naujos kvapų šeimos pagrindą: fougere arba paparčio.

 

Parfumerija žengia ant podiumo

 

Dvidešimtajam amžiui būdinga ir tai, kad parfumerija žengia ant podiumo. Madų kūrėja Gabrielle Chanel 1921 m.pristato garsius kvepalus „Chanel Nr. 5“, kurie vėliau virsta prekės ženklu. Gabrielle Chanel paprašė kvepalų pradininko Ernesto Beaux sukurti „dirbtinį moters kvapą, kvepiantį moterimi“. Maždaug tuo metu Bo tyrinėjo aldehidus (labai lakius junginius, dėl kurių gėlių natos tampa lengvesnės ir erdvesnės). Darbo rezultatas buvo savo laikmečiui revoliucinis Chanel Nr. 5. Kvapas be pagrindinių natų buvo paremtas 80 skirtingų ingredientų, sustiprintų aldehidų natomis, kurios tokiomis proporcijomis buvo panaudotos pirmą kartą. Butelio dizainą asmeniškai sukūrė pati Chanel: paprastas, elegantiškas ir įmantrus, jis iki šiol išlaikė savo pirminę išvaizdą.

Po Gabrielle Chanel, Christian Dior, Nina Ritchie, Hubert de Givenchy ir kiti pradeda leisti savo kvapus. 1956 m. buvo išleistas lengvas ir subtilus Dior „Diorissimo“, po metų – žvaigždinis „Givenchy L’Interdit“ (Huberto de Givenchy bendradarbiavimo su Audrey Hepburn rezultatas). Pagrindinis septintojo dešimtmečio hitas buvo gaivūs gėlių kvapai, Guy Laroche „Fidji“, Lancome „Climat“ ir Estee Lauder „Estee“ tapo bestseleriais.

 

XXa. II pusės  kvepalų industrija

Daugiau nei prieš 100 metų žmonės išmoko derinti natūralius kvapus ir dirbtinį gintarą. Jau tada pasirodė kvepalai su kerinčius rytus primenančiais gėlių kvapais, egzotiškais vaisiais, pudros, jūros ir vanilės natomis ir net su feromonais. XX a. šeštajame dešimtmetyje, importuojant kvepalus iš Atlanto, kvapai buvo suskirstyti į moteriškus ir vyriškus. Pastarieji išsiskyrė sodriu, aštriu aromatu, skirtu pademonstruoti stiprios žmonijos pusės jėgą ir pasitikėjimą. XX a. pabaigoje susiformavo vaisių natų mada. Citrinų, mangų, apelsinų, pačiulių, ananasų ir serbentų vis dar yra įvairiuose kvepaluose, tualetiniame vandenyje, purškaluose. Taip pat aktualios kompozicijos su arbatmedžio, lotoso, sandalmedžio ir vandens lelijų aromatu.

Aštuntajame dešimtmetyje parfumerija tarsi grįžta prie savo šaknų – madingi aitrūs rytietiški kvapai. Pionierius yra Yves’o Saint Laurent’o „Opium”, po to – „Lancome” Magie Noire ir Estee Lauder „Cinabar”. Tačiau aistra rytams greitai išblėso, o aštuntojo dešimtmečio pabaigoje arenoje vėl pasirodė grynos gėlių kompozicijos, tokios kaip Estee Lauder „White Linen“ ir Cacharel „Anais Anais“.

80-uosius pelnytai galima vadinti aukštosios mados parfumerijos era. Išryškėja jausmingos ir seksualios kompozicijos. Pagrindinis dešimtmečio kvapas – sunkus, saldus ir svaiginantis Dior „Poison“. Kvapas turi tiek gerbėjų, tiek nekenčiančių – Europos kavinėse iškabos „No smoke, no Poison“ buvo norma.

90-ųjų grunge eroje unisex valdo ne tik madoje, bet ir parfumerijoje. Tendencijos pradininkas yra Calvin Klein, išleidęs pirmąjį aromatą vyrams ir moterims Calvin Klein „CK One“. Dizainerės idėją puikiai įkūnijo kvepalų veidu tapusi Kate Moss.

 

Parfumerijos aukso amžius: niša ir atranka 

Naująjį šimtmetį galima pavadinti modernios parfumerijos Aukso eros pradžia. Nustebinti vartotoją vis sunkiau: kasmet pasaulyje išleidžiama apie tūkstantis naujų kvapų. Į klausimą „Koks kvapas“ – retai išgirstate populiaraus prekės ženklo pavadinimą. Nišinė parfumerija tapo būtinybe, o parfumeriai nebebijo nukrypti nuo klasikinių kanonų, nes žino, kad kiekvienam netikėtam ir net atvirai keistam kvapui yra žinovas.

Ko tikėtis iš kvepalų pramonės artimiausiu metu? Benoit Verdier, EX NIHILO prekės ženklo kūrybos direktorius ir vienas iš įkūrėjų, savo mintimis apie tai pasidalijo su „Salt Mag“: „Svarbiausia tendencija – griežta ingredientų (natūralių ar sintetinių) kontrolė, siekiant nustatyti alergiją ir žalą aplinkai. Esu tikras, kad mokslininkai išras vis daugiau naujų molekulių, sublimuos gyvąją gamtą. Iš dalies ši pažanga bus siejama būtent su griežtais draudimais. Mūsų laukia labai įdomi parfumerijos technologijų plėtra – esu tuo 100% tikras!

Šiandien kvepalų amatas išaugęs į tikrą pramonės sektorių, kuris pasiekė aukštumų ir toliau sparčiai vystosi. Gaminama šimtai kompozicijų, sintetiniai komponentai kuo artimesni natūraliems, vieno buteliuko puokštėje gali būti iki 100 komponentų.

Tuo pačiu inovatyvios technologijos labai palengvina parfumerių darbą. Išgauti eterinius aliejus, dėl kurių ankstyvaisiais laikais buvo sunku gaminti kvepalus, šiuolaikinėmis sąlygomis nėra sunku. Mokslinės žinios ir pasiekimai chemijos srityje leidžia derinti daugybę junginių, kurie imituoja įvairius kvapus. Ir šie atradimai vyksta nuolatos. Šiais laikais pirkėjas neturi problemų dėl kvepalų pasirinkimo, asmeniniai pageidavimai kiekvienam yra individualūs, todėl didelės prekybos platformos siūlo platų įvairių prekių asortimentą ir tenkina išrankiausią skonį. Bet be kvepalų šiandieninis pasaulis jau nei žingsnio.  

 

Parengė Rasa ŽEMAITIENĖ

Tags: No tags

Comments are closed.