Prisipažinsiu, kad į Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyrių L. Zamenhofo gatvėje mus atvedė nuotraukos. Ir tikrai ne skudučių ar švilpynių, o labai antikvariškai atrodančių fisharmonijų. Na, pagalvojome, gal bus ten ir daugiau visko, kas padžiugintų vintažo ir antikvariato gerbėjų širdis ir praplėstų akiratį. Bet planas „tiesiog pasidairyti“ ir šį kartą buvo gerokai viršytas, kai pasižvalgę po ekspozicijas, vis dėlto nutarėme užduoti keletą klausimų Kauno muziejaus Tautinės muzikos skyriaus vedėjai dr. Gintarei Dusevičiūtei-Neimontienei, o tuomet dar kartą įsitikinome, kaip pasikeitęs muziejų gyvenimas, kiek daug juose gyvybės, veiklų, o šiame dar ir muzikos, šokių ir pačių įvairiausių pažinimo pamokų.
Muziejus Kauno, o čia toks dėmesys muzikos instrumentams. Kaip šis skyrius susiformavo?
Pati muziejaus pradžia skaičiuojama nuo 1985 m., kai čia buvo įkurtas ir atidarytas LTSR liaudies buities muziejaus skyrius – Lietuvos tautinės muzikos instrumentų muziejus. Tuo metu buvo galvota, kad liaudies kultūrą reikia parodyti ir miesto žmonėms. Muziejininko, ilgamečio direktoriaus Vaidoto Stulgos iniciatyva tai ir buvo padaryta. Vėliau, maždaug 1995 m. šis skyrius buvo pervadintas ir jam suteiktas Vaidoto tėvo, Povilo Stulgos vardas. Po to buvo dar ne vienas pasikeitimas, bet nuo 2013 m., kai įvyko visa Kauno muziejų reorganizacija, jis tapo sudėtine Kauno miesto muziejaus dalimi.
Pats muziejus, kaip teko pastebėti, irgi tarsi iš dviejų dalių?
Taip, ekspozicija sudaryta iš dviejų pagrindinių dalių. Pirmoji dalis yra sename, dar XVI a. pabaigos gotikiniame pastate, tai tarsi muziejus muziejuje. Joje eksponuojami bendratautiniai muzikos instrumentai, kurių kilmė ne lietuviška, bet jie buvo naudojami Lietuvoje, jais grota tradicinėse liaudies kapelose, todėl jie yra sudėtinė liaudies muzikos dalis. Daugiausia tai armonikos, bandonijos, smuikai, cimbolai, būgnai ir kiti. Taip pat eksponuojamos ir bažnytinį muzikos paveldą pristatantys instrumentai – fisharmonijos, varpai ir varpeliai, atkeliavę iš bažnyčių, vienuolynų, kaimo mokyklų ar inteligentų namų. Ši muziejaus dalis yra pati seniausia ir iš esmės nepakitusi nuo pat įkūrimo. Žinoma, laikas nuo laiko atsiranda ir kažkas naujo, bet ji gana stabili. Kita ekspozicijos dalis įkurta L. Zamenhofo 12. Ji buvo atnaujinta 2016 m., todėl yra daug interaktyvesnė, žaismingesnė, geriau pritaikyta skirtingų poreikių lankytojams. Ekspozicijoje plačiau pristatomos dvi lietuvių liaudies muzikavimo temos: pučiamieji ir kanklės. Pučiamųjų ekspozicijos dalis apima dvi pagrindines temas: piemenų muzikavimą ir sutartines. Lankytojai supažindami ne tik su pučiamaisiais (birbynėmis, trimitais, lamzdeliais), bet ir su skambančiais vaikų žaislais. Pavyzdžiui, unikaliomis tošelėmis, švilpynėmis, žoline ir kitomis. Šią ekspoziciją irgi galima laikyti nuolatine, bet ji jau su papildoma informacija, su papildomomis veiklomis, su galimybe pasiklausyti daugelio intrumentų ir temą suvokti daug plačiau.
Kurioje erdvėje šiandien ilgiau užsibūna muziejaus lankytojai?
Daugiau laiko žmonės praleidžia atnaujintoje ekspozicijoje, kadangi ten daugiau veiklų, be to, jos skirtingos ir įdomios įvairaus amžiaus žmonėms. Šioje ekspozicijoje yra akcentuojama jungtis tarp tradicijos ir šiuolaikinio folkloro. Ja parodoma, kad tautinė muzika ir šiandien yra aktuali bei gyva. Muzikos transformacija tebevyksta, todėl pristatome grupes ir kolektyvus, kurie semiasi įkvėpimo iš liaudies kūrybos, panaudoja vieną kitą jos motyvą. Natūralu, jog šiuolaikiniai žmonės tradicinę muziką supranta šiek tiek kitaip ir savaip ją interpretuoja. Mes stengiamės parodyti tą jungties ir tęstinumo vaizdą. Viktorinos, sutartinių karaoke, interaktyvūs žemėlapiai ar tiesiog prisilietimas prie tikro instrumento leidžia žmogui suprasti temą. Patekimas į ją taip pat labai įdomus – skambančiais laiptais. Na, o dumplinių intrumentų mėgėjai, žinoma, daugiau laiko praleidžia gotikiniame pastate, nes ten galima rasti tikrai įdomių, retų, senų eksponatų.
Ar būtų įmanoma įvardinti vertingiausius eksponatus istorine prasme?
Rinkdami muziejaus eksponatus, pirmiausiai mes ieškome istorinio ir emocinio unikalumo, t.y. daikto sąsajų su konkrečiu laikotarpiu ar konkrečiu to instrumento meistru. Taip pat atkreipiame dėmesį į istorinį to daikto ar objekto kontekstą. Instrumentų, kuriuos būtų galima priskirti muzikos atlikėjams „žvaigždžėms“ mes neturime, nes mūsų instrumentai yra susiję su liaudies muzikavimu. Ir nors tie muzikantai buvo svarbūs, bet dažniau žinomi lokaliniame lygmenyje. Visi eksponatai daugiau ar mažiau atskleidžia tautos dvasinį muzikinės kultūros palikimą, todėl sunku išskirti vieną reikšmingiausią. Bet galėčiau paminėti Kirdonėlių kankles, datuojamas XIX a. pabaiga. Dėl savo amžiaus bei formos, primenančios laivelį, jos tikrai ypatingas eksponatas. O štai Abromavičių šeimos kanklių didžiausia vertė – jų neeilinė istorija. Pokario metais, kuomet buvo vykdoma daug trėmimų, Abromavičiams patys stribai pasiūlė pasiimti kankles, nors daugiau šeima nelabai ką ir tepasiėmė. Taigi minėtos kanklės pasiekė Sibirą ir ne kartą jomis buvo skambinama. Šios kanklės tapo svarbiu lietuvybės simboliu ir ten ištremtų žmonių paguoda, suteikusia jėgų šeimai nepalūžti ir netgi grįžti į Lietuvą.
Kieno rūpesčiu muziejus šiandien turi šį unikalų eksponatą?
Kai mes sužinojome, kad yra kanklininkės Abromavičiūtės, kad jos dar gyvos, nuvykome į Abromavičių namus. 2015 m. vykusios ekspedicijos metu muziejininkams buvo papasakota ši istorija, o kanklės buvo padovanotos mūsų muziejui. Ekspedicijos metu taip pat įrašytas kankliavimas, muzikavimas. Muziejininkai iki šiol vykdo ekspedicijas, kuriose ieškoma liaudies muzikavimo tradicijų, ir kaip nekeista, vis dar atranda tai, kas nudžiugina bei nustebina. Ekspedicijos ne tik reikalingos, bet ir būtinos, siekiant kaupti fondus bei paįvairinti ekspozicijų turinį. Pavyzdžiui, 2017 m. muziejininkės vyko pas kanklininką Kęstutį Rudį, kurio tėvas Statys Rudis buvo žymus kanklių meistras bei kankliavimo tradicijos puoselėtojas tarpukariu. Radome ir eksponatų, ir užrašų, ir brėžinių – viskas labai vertinga. Kasmet randame to, kas praplečia akiratį, praturtina fondus, suteikia galimybę dalintis informacija su lankytojais. Šiemet, kovo 25-26 d. jau septinti metai, kai vėl kviesime į Tarptautinį kanklių muzikos festivalį „Kanklės mano rankose“. Jo metu numatoma konferencija, ekskursija, kanklių meistrų pristatymai bei koncertai. Tarpukaris padarė didelę įtaka šio instrumento, kaip tautos simbolio, suvokimui ir svarbai.
Na, o be kanklių žmonės taip pat domisi ir kitais instrumentai (skudučiais, molinukais, birbynėmis). Fiksuojame kaip muzikavimo tradicijas periimamos iš senelių, tėvų, kitų meistrų – toks natūralus ir nuoširdus tradicijos tąsos procesas mus itin džiugina.
Ar instrumentai iš gotikinio pastato ekspozicijos turi tokių gražių istorijų?
Vienas įdomesnių dumplinių instrumentų skamba tada, kai į jį paduodamas oras pedalu. Tikrai ne dažnai pamatysite tokį instrumentą. Esame daugiau dėmesio skyrę muzikanto, kuris žinomas kaip Pupų Dėdė, veiklai, turime armoniką, kuria jis grojo. Tai iš tiesų vienas žymiausių to laikmečio liaudies muzikantų, be galo charizmatiška ir išskirtinė asmenybė. Ekspozicijoje pristomos armonikos, bandonijos, smuikai ekspozicijoje gana panašūs, skiriasi jų gamintojai, dekoraciniai elementai. Esame pradėję nagrinėti instrumentų tobulinimo klausimus. Muzikanto ir smuikų meistro Juozo Vytauto Ričkaus smuikas yra vienas iš mūsų tyrimų objektų. Tai netradicinis liaudies muzikos instrumentas, be įprasto rezonatorinio korpuso. Vietoj jo pritvirtintas piltuvo formos garsintuvas. Šiuo metu jau esame suprojektavę ir naują ekspoziciją, ieškome finansavimo šaltinių, todėl ateityje tikimės dar labiau pradžiuginti savo lankytojus.
Muziejuje sutikome vaikų, smalsiai kažko klausančių. Turbūt turite ne vieną edukacinę programą?
Su edukacinėmis programomis dirbame seniai. Muziejuje siūlomas platus spektras šių veiklų, pritaikytų skirtingoms auditorijoms. Vaikams skirtos dvi programos: „Mes – mažieji piemenukai“ bei „Kaip gimsta skudutis“. Be informacijos, kurią vaikai pas mus sužino, jie gali išbandyti įvairius instrumentus, o vieną iš jų – skudutį – pasigaminti. Ir juos tai labai džiugina. O kur dar viktorinos, garso takeliai – muziejuje galima praleisti ne vieną valandą. Suaugusiems siūlomos teminės ekskursijos, dažnai – su muzikos intarpais. Gerų emocijų čia netrūksta nei vienai grupei. Be to, visą ekspoziciją esame pritaikę tiek judėjimo, tiek regėjimo negalią turintiems asmenims – norisi, kad kuo daugiau žmonių galėtų suvokti, kas yra liaudies muzika. Tokia muziejaus misija.
Kalbėdama apie veiklas, noriu priminti apie „Lietuviškų šokių vakarus“, kurie vyksta jau 10 metų. Kiekvieno mėnesio pirmą pirmadienį visi norintys ateina pas mus šokti. Nuo praeitų metų kviečiame šokti ir visoje gatvėje – į „Šokančią L. Zamenhofo gatvę“ – norisi, kad gyva muzika skambėtų visur. Muziejus visada stengiasi ieškoti sąsajų tarp praeities ir šiandienos. Taip atsirado ir kitas labai daug dėmesio susilaukiantis objektas – „DJ Folk“ muzikinė dėžė. Kartu su grupe „Thundertale“ buvo įrašyta 40 skirtingų garso takelių. Jų dėka kiekvienam galima tapti didžėjumi ir susikurti savo žinomų liaudies dainų postfolkloro versiją. Kur instrumentai, ten ir muzika, o mūsų muziejuje – jų tikrai netrūksta.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Autorės nuotraukos
Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia
