Kuo labiau nuo mūsų tolsta XIX a. pabaigoje atsiradę pirmieji filmai, tuo aiškiau darosi, kad šis „judančių fotografijų“ išradimas ateities kartoms tapo galingu menu, apjungusiu visus anksčiau buvusius į visiškai naujos kokybės reginį. Tiesa netruko ir skeptikų, gana ilgai netikėjusių kino galimybe tapti rimtu menu. Tuo, regis, netikėjo ir patys broliai Lumière‘ai, kurių pirmasis kino seansas, įvykęs 1895-ųjų metų gruodžio 28 dieną Paryžiuje, ženklino naujos eros pradžią. Deja, netrukus prasidėjusioje konkurencinėje veikloje prancūzų kino pionieriai dalyvauti nepanoro. Jie iš šio verslo pasitraukė, o tokio poelgio motyvus aiškiai suformulavo Louis Lumière‘as: „Mes manome, kad kinas kaip menas neturi ateities. Vienintelė sritis, kur mūsų išradimas pasitarnaus žmonėms – tai mokslas“.
.
Visai kitaip galvojo kitas prancūzas, dalyvavęs pirmajame Lumière‘ų seanse – George‘as Mélièsas (1861–1938), tapęs žanrinio kino tėvu, kino fantastikos pradininku ir pirmųjų filmavimo triukų išradėju.Tačiau Lumière‘ų vieta pasaulinio kino kontekste išlieka nepajudinamai tvirta. Apie tai liudija pastoviai stabilus mokslininkų bei istorikų dėmesys jų kūrybiniam paveldui.
Pakanka prisiminti unikalų originalų projektą „Lumière‘ai ir kompanija“ (Lumière et compagnie), kurį prancūzai realizavo 1995-aisiais, pasitinkant pirmąjį kino gyvavimo šimtmetį. Tada Kino muziejaus Lione darbuotojas Philippe‘as Poulet, atlikęs muziejuje saugomo prancūzų kino pionierių aparato apžiūrą, suprato, kad „kinermatografu“ užpatentuotas prietaisas puikiausiai funkcionavo. Įkvėptas sėkmės mokslininkas užsimojo atkartoti šimto meto senumo procesus, net pagal originalius receptus pasigamino juostos emulsiją. Bet Lumière‘ų naudotos medžiagos pasirodė esančios labai toksiškos, todėl teko panaudoti šiuolaikinę kino juostą.
Tada buvo kreiptasi į garsiausius pasaulyje kino režisierius su pasiūlymu išbandyti Lumière‘ų kamerą. Atsiliepė 40 kino kūrėjų, kurie prancūzų kino pionierių metodu (nedarant daugiau trijų dublių, nesinaudojant garso sinchronizacija ir papildomu apšvietimu) susuko po 52 sekundes (toks buvo Lumière‘ų kronikos formatas) trunkančius dokumentinius ir vaidybinius siužetus.
Visai neseniai festivalis „Kino pavasaris“ mums parodė prancūzų dokumentinį filmą lakonišku pavadinimu „Lumière‘ai!“ (Lumière!, 2016 m.). jo autorius Kanų kino festivalio ir Lumière’ų instituto direktorius Thierry Frémaux atrinko per šimtą, jo manymu, geriausių brolių restauruotų filmų ir juos šmaikščiai pakomentavo. O į klausimą „Kodėl taip svarbu, kad žmonės tuos filmus pamatytų?“, atsakė: „Tai lygiai taip pat svarbu, kaip ir galimybė skaityti pirmųjų graikų filosofų kūrinius. Viskas kadaise vyko pirmą kartą. Literatūra, muzika, piešimas – mes nežinome, kur ir kada tai atsirado. O apie kiną žinome“.
https://www.youtube.com/watch?v=BVcRXIN_woc
Kino festivaliai sugražina seno kino šedevrus
Garsiausi pasaulio kino festivaliai stengiasi žiūrovus supažindinti ne tik su kino naujienomis, bet ir ypatingą vietą skiria kino klasikos šedevrų populiarinimui. Filmai kruopščiai restauruojami naujam gyvenimui, neretai antroji tokių filmų (ypač nebylaus laikotarpio, kai dar nebuvo galimybės garsus įrašyti į fonogramą) premjera įvyksta su gyvu muzikos atlikimu tiesiog seanso metu. Tokie seansai dabar atrodo kaip vintažinė retro egzotika, bet iki 1926-ųjų metų Amerikoje (o Europoje net iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios) buvo visai įprastas dalykas. Štai ir šiemet kovo pabaigoje prasidėjęs seniausias Lietuvoje festivalis „Kino pavasaris“ tradicinėje „Meistrų“ programoje parodė restauruotą Charlie Chaplino šedevrą „Cirkas“ (The Circus, 1928 m.). Vienintelis šio filmo seansas įvyko net ne kino teatre (šiemet po pandeminių apribojimų festivalis grįžo prie įprastos filmų rodymo praktikos), bet… Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre: filmo originalų garso takelį, sukomponuotą paties Chaplino, atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Tai ne vienintelis atvejis Lietuvoje. Panaši praktika kelis kartus senojo kino fanus džiugino ir anksčiau.
„Cirkas“ (The Circus, 1928 m.). Foto: imdb.com;
2005-aisiais septintojo Tarptautinio mažųjų kino formų festivalio „Tinklai“ programoje ypatingą vietą užėmė nebylus prancūziškas kriminalinis filmas „Fantomas giljotinos šešėlyje“ (jo premjera Paryžiuje įvyko 1913- ųjų gegužę), kurį keliose Lietuvos miestuose gyvai įgarsino Vilhelmo Čepinskio orkestras Camerata Klaipėda ir Andrius Mamontovas, atlikę specialiai šiam renginiui sukurtą Nacionalinės premijos laureato kompozitoriaus Vidmanto Bartulio muziką (Kaune atmintinas seansas įvyko VDU Didžiojoje salėje). O 2009 metais per festivalio „Scanorama“ atidarymą danų kino režisieriaus mistiko bei filosofo Karlo Theodoro Dreyerio nebylus šedevras „Žanos d‘Ark kančia“ (Vilniuje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre ir Kauno valstybinėje filharmonijoje) iliustravo originalus Broniaus Kutavičiaus muzikinis takelis (!), atliktas Šv. Kristoforo orkestro.Kuklesnį (muzikine prasme) renginį Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet kovo 20 d. pateikė seno kino ir geros muzikos gurmanams, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje žiūrovus pakvietęs į kino seansą, kuriame atgijo viena garsiausių visų laikų nebyliųjų komedijų – Busterio Keatono ir Clyde’o Bruckmano „Generolas“ („The General“, 1926 m.). Filmui akompanavo pianistė Simona Zajančauskaitė, violončelininkas Glebas Pyšniakas ir smuikininkė Dalia Dėdinskaitė.
Busterio Keatono ir Clyde’o Bruckmano „Generolas“ (1926 m.). Foto: imdb.com;
„Pirmoji banga“ kasmet atplukdo nuostabių atradimų
Išskirtinę vietą populiarinant senąjį kiną mūsų šalyje užima ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, savo švietėjišką misiją vykdantis nuo 2015 metų.
„Kasmet organizuodami ankstyvojo kino festivalį, filmus programai medžiojame per visos Europos, o kartais ir dar tolimesnes kino paveldo organizacijas – sinematekas, archyvus. Matome, kiek daug spragų jose rusena, ir kiek daug vertingų kino archyvų kasmet prarandame. Tai ir paskatino festivalio metu ne tik žiūrėti išlikusius filmus, kol jie dar yra, bet ir burti profesionalų bendruomenę, keliant klausimą, kaip išsaugoti daugiau“ – pasakojo jaunasis archyvaras, vienas iš „Pirmosios bangos“ organizatorių Aleksas Gilaitis.
Įprastai tris-keturias dienas Vilniuje (o iki pandemijos ir Kauno „Romuvoje“) „Pirmoji banga“ parodo apie dešimtį nebylių filmų, keli seansai būtinai vyksta su gyvai atliekama muzika. Pastovūs šio festivalio gerbėjai jau gali į specialią savo retro kino mediateką įrašyti tokius nebylaus kino šedevrus, kaip legendinio britų kino režisieriaus Alfredo Hitchcocko „Nuomininką“ (1927 m.), švedų kino pradininko Victoro Sjöströmo „Nusikaltėlį ir jo žmoną“ (1918 m.), pagal Nobelio literatūros premijos laureato Yasunario Kawabatos apsakymą sukurtą „Beprotybės puslapį“ (1926 m.), laikomą vienu originaliausių nebyliojo japonų kino filmų.
O pernai „Pirmoji banga“ pristatė (gaila, kad tik Vilniaus žiūrovams) Dantės Alighierio „Dieviškosios komedijos“ adaptaciją „Pragaras“ ( L’Inferno). Tai seniausias išlikęs (sukurtas 1911 m.) ilgametražis itališkas filmas, istorikų dažnai vadinamas pirmuoju „blokbasteriu“ (taip tituluojami brangiai kainuojantys istorinės tematikos vaidybiniai filmai). Tinkamai „nuskambėti“ šiam senojo kino raritetui padėjo Eglės Rudokaitės seanso metu skambinama vargonų ir Gabrielės Popovaitės fleitos muzika.
„Pragaro“ turinį sudaro dažniausiai bendrais planais nufilmuotos scenos, aprašytos Dantės: nusidėjėlių bausmės, kankinamieji ir demonai. Vaizdams akivaizdi XIX a. dalininko Gustavo Doré iliustracijų įtaka. Autoriai labiausiai rūpinasi, kad pasakojimas būtų išverstas į unikalią ženklų sistemą, o šis vertimas būtų suvokiamas visai ne kaip sudėtingas prasmių žaidimas, bet kaip paprasčiausias prikėlimas tų vaizdinių, kuriuos skaitytojų vaizduotėje sukelia literatūrinis tekstas.
Anuomet garsus JAV kino kritikas W. Stephenas Bushas rašė: „Jie [režisieriai] kaip paklusnūs mokytojai prisėdo prie meistro kojų, sąmoningai ir kiek tik pajėgdami, paklusdami kiekvienam genijaus žodžiui ir nepripažindami jokio įkvėpimo, kaip tik originalo šaltinis. Bet jų atpildas išties didis. Jie pavertė Dantę suvokiamu masėms. Anksčiau tik rinktinei mokslininkų grupei prieinamas nemirtingo kūrinio grožis pagaliau, po šešių amžių miego, tapo visos žmonijos nuosavybe.“
Rež. Francesco Bertolini, Adolfo Padovano, Giuseppe de Liguoro filmo „Pragaras“ („L'Inferno“, 1911 m., Italijos Karalystė) kadras.
„Artistas“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija
Šiuolaikinius rafinuoto skonio kino gurmanus, atidžiai sekančius pasaulines kino madas, dabar sunku kuo nors nustebinti. Bet 2011-aisia tarptautiniame Kanų kino festivalyje toks stebuklas įvyko. Į įtakingiausio kino festivalio konkursinę programą paskutinę akimirką buvo įtrauktas filmas „Artistas“ (The Artist) tapo tikra „kate maiše“. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavičius (beje, turintis tvirtų lietuviškų šaknų) kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ premjeros kritikai laukė negailėdami skeptiškų komentarų ir piktdžiugiškos ironijos. Tačiau po premjeros visi neslėpė emocijų ir susižavėjimo. Nes pamatė retro stiliaus nespalvotą ir nebylią komediją, panardinančią žiūrovus į garsinio kino pradžios epochą.
Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charlie Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango artistus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko filmų kūrėjai buvo pasiekę per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitos pasidarė ir karjeros kine galimybės.
Visa tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas Kanuose pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą, o vėliau laimėjo ir „Oskarą“.
Džordžas Valentainas yra idealus senojo kino įsikūnijimas – jis gražus, elegantiškas, užsispyręs, arogantiškas ir talentingas. Visuomet geros nuotaikos nepriekaištingai pasirėdęs dabita moka įtikti publikai ir vaidindamas, ir bendraudamas su gerbėjais. Nenuostabu, kad jo švytintis veidas mirga žurnalų viršeliuose.
Jeanas Dujardinas virtuoziškai suvaidino nebyliojo kino žvaigždę Džordžą Valentainą. Foto: imdb.com;
Gera būti garsia Holivudo žvaigžde – tokia kaip Džordžas Valentainas! Vyrukas taip priprato prie savo statuso, kad net negalvojo, jog vieną dieną viskas neatpažįstamai… „Artristo“ autoriai maksimaliai išnaudoja nebylaus kino galimybes ne tik gausiai cituodami ano laikmečio kino šedevrus. Jiems pavyko perteikti pačią nebylaus kino esmę – išlaisvintas nuo žodžių kinas įgauna pirmapradį gyvenimo tiesos pavidalą. Nes aktoriaus veidas stambiu planu ir akių išraiška gali pasakyti kur kas daugiau, nei šimtai gražių žodžių. Šią labai svarbią tiesą dabartiniai kino filmų kūrėjai seniai pamiršo. Todėl tariame gražų grand merci lietuvių kilmės prancūzui Micheliui Hazanavichiui (jo senelis buvo lietuvis ir emigravo į Prancūziją) už tai, kad sugražino kinui tai, kas svarbiausia. O paprasčiausią lietuvišką „ačiū” visiems, kas domisi nebyliuoju kinu.
Kino kritikas Gediminas JANKAUSKAS
Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia
