Pakalbinti dr. Marių DARAŠKEVIČIŲ - architektą, architektūros istoriką, Vilniaus dailės akademijos lektorių, ir tiesiog žmogų – turėjau įtarimą - apkeliavusį daugelį reikšmingiausių dvarų, ruošiausi jau senokai, nuo pernai metų, kai vos ne kiekviename aplankytame dvare viename ar kitame kontekste girdėjau šią pavardę ir tapo tiesiog smalsu. Bet laikas bėgo, interviu vis nesutariau, kol galiausiai tiesiog užlijo naujienomis – Marius pradėjo dirbti Panemunės pilies direktoriumi, apsigynė disertaciją „Valgomasis Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje“ ir prie visų titulų tapo Menotyros mokslų daktaru, o galiausiai... galiausiai dar išleido savo pirmąja knygą „Magiškiausias kambarys arba dvaro vaistinėlė“. Daugiau laukti būtų buvę tiesiog nedovanotina – Lietuvoje nėra žmonių pertekliaus, kuriems įdomu tai, kas ir „Vintažo ženklams“, o tarp temų – ir dvarai.
Dvarų tema pastaruoju metu iš tiesų populiarėja, bet Jūsų susidomėjimas jais turbūt aplenkęs laiką. Kas Jus atvedė į dvarų pasaulį?
Nuo tada, kai pradėjau galvoti, kuo norėčiau būti užaugęs, domėjausi architektūra, senąja architektūra, jos istorija. Įdomu galbūt tai, kad mane mažiau domino bažnytinis paveldas, o daugiau pasaulietinis, o iš jo ne miesto statiniai, o kaimiški namai. Didelę įtaką padarė ir tuo metu išleistos trys „Lietuvos architektūros istorijos“ dalys. Tai buvo mano biblijos, iš kurių aš sėmiausi įkvėpimo ir žinių. Jau tada man pasirodė, kad miestų architektūra paini ir sudėtinga, o dvaro sodybos struktūra žavėjo gebėjimu visą norimą pasaulį sutalpinti į nedidelę erdvę. Juk dvare būdavo viskas ko reikia, kartais net bažnyčia ar koplyčia. Štai tada ir tapo įdomu, kokia buvo ten gyvenusių žmonių kasdienybė, koks buvo statinių vidus, interjerai, patalpų paskirtys. Vis dėlto, po mokyklos, pirmiausiai Vilniaus Dailės Akademijoje įgijau Menų bakalauro laipsnį, po jų baigiau Kultūros vadybos ir kultūros politikos magistro studijas ir galvojau, kad dirbsiu paveldo srityje. Bet gi ne, apsisprendžiau gilintis į baigiamojo darbo įvaizdžio temą ir ilgai bei sėkmingai darbavausi šioje srityje – kūriau organizacijų vizualųjį identitetą. Po kurio laiko supratau, kad gailėsiuosi, jei nebaigsiu architektūros ir įstojau į antrą bakalaurą studijuoti architektūros. Išpildžiau svajonę nors, prisipažinsiu, kad pradėti studijas nuo nulio, gal trisdešimties išvakarėse nebuvo lengva. Po studijų prisijungiau prie architektų biuro, pradėjau kurti interjerus, visgi labiau mėgau dirbti su verslo klientais, tačiau įvaizdžio kūrimas išliko mano pagrindinė duona ir dariau tai 10 metų. Dar ir dabar turiu objektų, tarp jų ir labai įdomų Čiulų dvarą, kuris tikiuosi bus labai gražus, nes šeimininkas labai ambicingas, perfekcionistas, o tai dera su paveldo išsaugojimu.
Taigi meilė dvarams per visus savęs ieškojimus, suprantu, niekur nedingo. To liudijimas ir disertacija, kurios tema labai įdomi –„Valgomasis Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje“. Kaip išgryninote temą ir kokie nenuspėjami iššūkiai laukė, pradėjus ją rašyti?
Darbai sekėsi gerai, pinigų jau kažkiek uždirbau, atsirado laisvo laiko ir pasidarė nuobodu – reikėjo kažkokio iššūkio. Taigi grįžau į dvarus – laisvalaikiu tyrinėjau senus dokumentus, leidau laiką archyvuose ir bibliotekose, savaitgaliais lankiausi ir dvaruose. Kol viena mano studijų draugė iš Bajorų sajungos pasiūlė paskaityti paskaitą apie tai, kuo aš dabar domiuosi – dvarų stalo kultūrą. Aš sutikau, o ji priėmė tai labai rimtai ir suorganizavo grandiozinį renginį Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje. Aš tuo metu dar visai niekam nežinomas, bet žmonių kažkodėl susirinko trimis aukštais. Gerai, kad buvau labai gerai pasiruošęs, į paskaitą sudėjau visą širdį ir visiems labai patiko. Tas geras įvertinimas mane ir įkvėpė disertacijos temai, susidedančiai tarsi iš trijų man artimų dalių: architektūros, paveldo ir stalo kultūros. Mat apie disertaciją kartais pagalvodavau, bet temos vis nebuvau atradęs. O juk tai penkių metų įsipareigojimas, tarsi santuoka, tad norėjosi, kad būtų įdomu ir kažko verta pačiam sau. O kai dar suradau ir gerą vadovą – architektūros istorikę, docentę daktarę Rasą Butvilaitę, tai supratau, kad jau du koziriai mano rankose ir reikia bandyti. Į doktorantūrą įstojau iš pirmo karto – taip beveik netyčia. Tada ir prasidėjo mano kelionė – ilga kelionė. Man niekas nepasakė, kaip daryti interjero tyrimą, kur ieškoti to valgomojo ir nuo ko pradėti – visus dviračius turėjau išrasti pats, dėliodamas šukę prie šukės, faktą prie fakto ir kurdamas tą vaizdą, kurio reikia. O kur dar įvairūs kiti klausimai? Kaip apsibrėžti, kas yra XIX a. Lietuvos bajoras? Kaip neįžeisti baltarsusių ar lenkų, kad rašau apie dvarus esančius dabar jau jų valstybėse? O juk nerašyti apie Baltarusiją negali, nes už jos sienos buvo bene svarbiausias Lietuvos didikų dvaras – Radvilų Nesvyžius. Didžiulis, progresyvus, modernus dvaras… Jie buvo pirmi, kurie XVI a. pastatė barokinę bažnyčią, bei XVIII a. įsirengė valgomąjį. Taigi reikėjo susikurti valgomojo prakalbinimo metodologiją: keliauti po pačius dvarus, skaityti istorinius dokumentus, žiūrėti, ką anksčiau padarė restauratoriai, nes kai kurie dvarai, pavyzdžiui, Raudonės ar Panemunės,– tiriami ir restauruojami jau nuo XX a. 6 dešimtmečio. Be galo įdomu buvo apsilankyti Varšuvos, o ypač Minsko archyvuose, kuriuose sugebėta sutelkti į vieną vietą nemenką dalį restauratorių XX a. II pusės brėžinių, foto fiksacijų.
Tada ir prasidėjo mano kelionė – ilga kelionė. Kaip daryti interjero tyrimą, kur ieškoti to valgomojo ir nuo ko pradėti, man niekas nepasakė – visus dviračius turėjau išrasti pats, dėliodamas šukę prie šukės, faktą prie fakto ir kurdamas tą vaizdą, kurio reikia. O kur dar įvairūs kiti klausimai? Kaip apsibrėžti, kas yra XIX a. Lietuvos bajoras? Kaip neįžeisti baltarsusių ar lenkų, kad rašau apie dvarus esančius dabar jaų jų valstybėse?
O tema skamba labai žaismingai, lengvai. Atrodytų, kad užteks pavarstyti indaujų duris su prabangių indų istorijomis – ir disertacija?
Tikrai nesitikėjau, kad teks spręsti tiek istorinių klausimų, bet čia labai pasitarnavo jau atliktos istorikų studijos. O iliuzijos dėl indų atkrito jau per pirmąjį pusmetį – tad galbūt ateityje atskiras tyrimas. Taigi liko valgomojo kambarys ir kelios aplink jį esančios ir susijusios patalpos. Pirmiausia reikėjo atsakyti klausimą kada atsirado ir kur šios patalpos dvare buvo įrengtos; tuomet kaip atrodė valgomojo interjeras – durys, lubos, grindys, sienos bei puošyba. Beje, ši dalis, kuri keičiantis laikams kito dažniausiai, daugeliui skaičiusių disertaciją labiausiai ir patiko. Juk įdomu, kokiame vizualiniame lauke buvo valgantieji, kas buvo aplink puotaujančius bajorus. Nes kuomet viską pradedi matyti ir įsivaizduoti – tampa kur kas įdomiau. Pasirodo, pravėrę Lietuvos didiko dvaro rūmų valgomojo duris puotaujantys galėjo patekti į senovės Egiptą, Olimpo dievų puotą Parnaso kalne, ar tarp savo protėvių, kurių valgomuosiuose būdavo ištisos jų portretų galerijos. Kadangi Lietuvos bajorų namai – riterių namai, tai ir aplinka tai atspindėjo. Protėvių ar šeimos narių portretų galerija, karalių galerija, religiniai paveikslai gal rečiau, bet irgi būdavo, palubėje – herbai ir, žinoma, trofėjai parsivežti iš karų ar iš medžioklių. Žodžiu, riterių salės tema Lietuvos bajorų valgomuosiuose dominavo.
Aplankėte daugybę dvarų. Ar šiandien Lietuvoje daug dvarų, kurie gali puikuotis autentiškai atkurtu valgomuoju?
Deja, pilnai išlikusį valgomąjį Lietuvoje turime vos vieną, o visų kitų tik fragmentai ar net apskritai nežinoma, kur jis buvo rūmuose. Idealus valgomasis išlikęs Rokiškio dvare. Tiesa, teko atkurti dingusias kėdes, taip pat trūksta šviestuvų, o visa kita kaip buvo – neįtikėtinas pojūtis, tarsi pakliūtum į laiko mašiną. Šis valgomasis ne tik atsidūrė mano disertacijoje – netrukus apie jį pasirodys ir knyga „Rokiškio dvaro valgomojo raida: nuo Egipto iki Zakopanės“. Knygos leidimą iniciavo Rokiškio muziejus, mat šiemet Rokiškio mūriniams rūmams 220 metų. Iš pradžių klasicistiniuose rūmuose šis valgomasis buvo Egipto stiliaus, o vėliau, perstačius rūmus, virto tokia rafinuota kaimo troba – Zakopanės stiliaus. Tarybiniais laikais čia buvo koncertinės salės užkulisiai, tad dingo kėdės ir stalas, kuris vėliau buvo surastas ir restauruotas. Visi kiti baldai, įskaitant ir kredensą (indauja) bei šoninius servantus buvo integruoti ir sėkmingai išliko iki šių dienų.
Bendrą valgomojo vaizdą galima suvokti ir privačiame Plinkšių dvare, tiesa, reikia pasistengti, nes rūmų valgomajame išlikusi tik lubų lipdyba, durys ir dvi neorenesansinės krosnys. O dalis buazerijų (medinė, dažnai dekoratyvi, sienų vidų dengianti plokštė), kredensas ir kėdės saugomos „Alkos“ muziejuje Telšiuose. Tačiau sudėliojus šią dėlionę galima pamatyti puikų neorenesansinio stiliaus XIX a. pabaigos valgomąjį. Beje, būtent renesansinis stilius, kartu su neogotikiniu, XIX a. valgomajame buvo labiausiai paplitęs. Tai puikiai atliepė riterių salės koncepciją – santūrus, viduramžiškas ir tamsus.
Tačiau būta ir lengvų bei žaismingų valgomųjų. Antai Burbiškio dvare Anykčių rajone atkurtas spėjamas valgomasis. Dekoro tema labai neįprasta – kiniška. Ji papildo kitas retas ir egzotiškas – japonišką ar egiptietišką – puošybos temą valgomuosiuose. Kas inspiravo kinišką temą galima tik spėlioti. Gal monarchų dvarų pavyzdžiai, nes, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija turėjo valgomąjį kiniška tema. Anglija XIX a. darė didelę įtaką dvarų interjerų puošybai, todėl gal ir čia dėl to atsirado tapetai su kiniškais siužetais bei prie jų priderinta lubų tapyba. O gal apdaila buvo priderinta prie kiniško porceliano kolekcijos, tačiau apie ją žinių šiuo metu neturime. Bet taip kaip šis valgomasis restauruotas, man labai patinka. Gal tik stalas kiek siaurokas, juk anksčiau visi mėgo plačius patogius stalus. Beje, labai gaila, kad pastaruoju metu juos šventėse pakeitė apvalūs – nematau tame jokios prasmės. Keista, kuomet nedidelėse šeimos šventėse, vos 24 žmonės susėda prie 4 atskirų stalų.
Puikiai išsilaikęs Rokiškio valgomasis ne tik atsidūrė dr. Mariaus Daraškevičiaus disertacijoje – apie jį Marius parašė knygą „Rokiškio dvaro valgomojo raida: nuo Egipto iki Zakopanės“. (VŽ archyvo nuotraukos, autorius - Liudas Masys).
Burbiškio dvare Anykščių rajone atkurtas spėjamas valgomasis. Dekoro tema reta Lietuvos dvaruose – kiniška. Galbūt tai buvo derinama su kiniško porceliano kolekcija. (VŽ archyvo nuotraukos, autorė - Giedrė Retas).
Ar tarp aplankytų dvarų turite savo favoritų?
Tikrai turiu. Grįžtant į Baltarusiją – tai Žiličiai: įspūdingo dydžio rūmai, turintys 200 kvadratinių metrų valgomąjį su orkestro lože, kuri buvo sujungta su šokių sale, tad muzikantai, reikalui esant, galėjo pereiti nepastebėti. Lietuvoje – Paežerių dvaras Vilkaviškio rajone, tobulas, miniatiūrinis, turintis viską, ko reikia puikiems XVIII a. rūmams ir dar su išlikusia lipdyta interjero puošyba. Pradėjęs dirbti Panemunės pilyje, atradau ir šį objektą, tai geriausiai išlikusi rezidencinė renesansinė pilis su išsaugotu nepakitusiu XVIII a. reprezenatcinių patalpų planavimu ir sienų tapyba.
Dauguma kitų dvarų yra jau XIX amžiaus ir man mažiau patinka – ten per daug patogu (juokiasi). Nors labai įspūdingas Užutrakis, fantastiškas Rokiškis, labai įdomūs ir Palangos rūmai. Visi šie dvarai unikalūs. Bet visgi didžioji dalis Lietuvos dvarų buvo mediniai 1–2 aukštų 200–400 kvadratų, kai kurie įrengti itin puošniai ir nesiskyrė nuo mūrinių interjerų, o kiti buvo visai paprasti: baltintos sienos, balkinės lubos, medinių lentų grindys. Man jie irgi patiktų, bet jų labai mažai išlikę. Čia galime prisiminti barono Rozeno puikiai restauruotą Gačionių dvarą. Tačiau šiemet dvaras buvo parduotas ir ar svetingumo tradicija bus tęsiama – pamatysime. Didelį potencialą turi Aristavėlės dvaras, bet jo atgimimas su programa „Keliaujantis Aristavėlės dvaras“ dar tik prasideda. Bus keliaujama po Lietuvą ir pasakojama apie sienų tapybą – įdomi tema. Unikalus ir medinis Biržuvėnų dvaras. Yra labai įdomių palivarkų, kuriuos susigražino bajorų palikuonys ir gyvena juose savo gyvenimą. Tai nedideli ūkiniai dvareliai su senelių portretais, geneologiniais medžiais, ragais ant sienų. Kartais tenka juose svečiuotis, tai žiūri ir galvoji, kad senoji dar Lietuva egzistuoja ir Česlovas Milošas nebuvo paskutinis LDK pilietis, kaip kad kartais save pavadindavo.
Vis dėlto apie atgimstančią dvarų kultūrą, ko gero, nėra prasmės arba labai anksti kalbėti, bet tikrai yra ką pasakyti apie kultūrinę veiklą dvaruose?
Užmiestyje dvarai dažnai iš tiesų perima buvusių kultūros centrų vaidmenį. Ten vyksta parodos, koncertai, kartais yra įkurtos bibliotekos, pasirašomi svarbūs verslo susitarimai, vyksta netgi savivaldybių renginiai. Dvaras šiandien tampa buvusios ir šiuolaikinės kultūros centru ir dėl to labai džiugu. Savivaldybių leidžiamuose bukletuose dažnai vos ne pirmoje nuotraukoje būna to rajono dvaras. Vadinasi, jie svarbūs, gražūs, visapusiškai praturtinantys mūsų aplinką.
Lietuvoje yra labai įdomių palivarkų, kuriuos susigražino bajorų palikuonys ir gyvena savo gyvenimą. Tai nedideli ūkiniai dvareliai su senelių portretais, geneologiniais medžiais, ragais ant sienų. Kartais tenka juose svečiuotis, tai žiūri ir galvoji, kad senoji dar Lietuva egzistuoja ir Česlovas Milošas nebuvo paskutinis LDK pilietis, kaip kad kartais save pavadindavo.
Bet dar daug dvarų šandien neturi šeimininkų, nyksta, dvarai klampi vieta kalbėti apie tvarią kultūrą, kuriai šiandien skiriame tiek daug dėmesio. Ar paveldosauginiai reikalavimai iš tiesų tokie neįveikiami?
Yra keletas priežasčių, tarp jų ir paveldosauginiai reiklavimai. Ir ne be pagrindo, nes norint dvarą atkurti autentiškai, neišsiversime be specialistų pagalbos, o specialistų yra nedaug ir jų paslaugos brangesnės nei, pavyzdžiui, nekvalifikuotų darbuotojų. Bet reikia žinoti, kad yra sukurtas pagalbos mechanizmas ir valstybė 100 proc. gali kompensuoti įvairius tyrimus. Kodėl nepasinaudoti ta galimybe ir apie savo dvarą nesurinkti kuo daugiau informacijos? Juk atlikus tyrimus dažnai paaiškėja tikroji tam tikrų dalykų vertė, o niekuo nesidomint, galima daug ką tiesiog sugadinti ir nepalikti ateities kartoms. Pavyzdžiui, gal po dažų sluoksniais yra puiki sienų tapyba, o jūs nieko neištyrę tas sienas tiesiog išgriovėte… Taigi valstybė stengiasi ir tuo reikia nebijoti naudotis. Taip, tai yra sunkiau, reikia turėti laiko, noro, ambicijų.
Kita vertus, gal ir per daug dvarų yra įtraukta į paveldo registrą, gal reikėtų palikti tik pačius vertingiausius ir nuostabiausius, o kitus leisti restauruoti kaip žmonės išmano užuot leidus jiems visiškai išnykti – bus nors objekto prisiminimas. Ir čia labai reikėtų pamąstyti apie medinius dvarus, kurie kaip investicija atrodo nepatraukliai, nyksta greitai, tad ir jų likimą reikėtų spręsti lanksčiau.
Kita problema, kuri stabdo investicijas ta, kad supirkti dvaro sodybą iš skirtingų savininkų, o dažniausiai jų daug – labai sudėtinga. Net valstybei. Štai Užutrakyje supirkti visus dvaro pastatus užtruko 20 metų ir tai dar vienas nenupirktas. Panemunės pilies pašonėje yra ūkinis sektorius, turintis daug šeimininkų… Ir taip visoje Lietuvoje: dvarų sodybų pastatuose įkurti butai, buteliai, garažėliai, sandėliukai ir šiuose pastatuose kelinta karta gyvenantys žmonės nenori niekur eiti. Dabar tai jų namai.
Mes pradėjome pokalbį apie Jūsų savęs paieškas, tuomet dar tik teoriniame lygmenyje. Šiandien be visų savo veiklų esate ir Panemunės pilies direktorius, turite galimybę prie visko tiesiogiai prisiliesti. Turbūt labai įdomu ten dirbti?
Panemunės pilies veiklos vizija suformuota prieš man ateinant, aš dalyvavau darbo grupės veikloje, o po to ir buvo pasiūlyta tapti direktoriumi. Taip, tai labai įdomu. Kai kažką tyrinėji, pavyzdžiui, bibliotekoje – jautiesi vienaip, o kai tai darai pilyje – tai jautiesi visai kitaip. Dabar kartais pilyje tenka net ir nakvoti – ramu, nesivaidena! Šiemet po ilgos 190 metų pertraukos pilis vėl atsiveria ir vėl tampa rezidencija. Tik ne didikų Gelgaudų, o Vilniaus Dailės akademijos rezidencija, kur galės reziduoti ir eksponuoti savo kūrinius menininkai, kur bus laukiama svečių pažiūrėti šiuolaikinio meno istorinėje aplinkoje. Kaip minėjau, tai autentiškiausia renesansinė pilis Lietuvoje, kur taip puikiai išlikusi senovinė renesansinė architektūra ir visas interjeras suformuotas dar XVIII amžiuje. Krosnių, tiesa, nėra, bet sieninė tapyba išlikusi nuo prieškambario iki galerijos ir miegamojo. Ir kiekviena patalpa atspindi jos funkciją, temą – fantastika. Galima pajuokauti, kad geriausias paveldo draugas – neturtas. Kai sakvestravo (Rusijos valstybė paėmė į laikinąją „globą“) pilį iš Gelgaudų, tai ji iki šiol vis buvo tvarkoma. Kadangi pinigų vis stokojama, tai ir išliko daug autentikos – ne kažką sukūrė, bet nieko nesugadino. Todėl šiandien ir matome taip pauikiai išlikusią XVIII a. Lietuvos didiko rezidenciją. Paežeriuose džiaugiamės išlikusia XVIII a. pabaigos lipdyba, o čia – tapyba.
Panemunės pilis-tai geriausiai išlikusi rezidencinė renesansinė pilis su išsaugotu nepakitusiu XVIII a. reprezenatcinių patalpų planavimu ir sienų tapyba. (Nuotraukos Linos Fisheye).
Smalsu paklausti ir apie dar vieną Jūsų kūrinį: visai neseniai leidykla „Lapas“ senosios kultūros gerbėjus nudžiugino pirmąja Jūsų knyga „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“. Kaip ji atsirado?
Tai – disertacijos trupinukas. Rašydamas apie valgomąjį atradau, kad prie visų valgomųjų yra atskiras kambariukas – vadinamoji aptiečka. Kažkokia „mažoji vaistinė“, vaistinėlė, kurioje stovėjo vaistai, trauktinės, užpiltinės ir kurioje dažniausai tvarkėsi pati ponia, dukra, motina ar kokia dažnaiusiai netekėjusi giminaitė. Pasigilinęs labiau, supratau, kad tai buvo itin svarbi bajorų kasdienybės kultūros dalis. Po to dar skaičiau konferencijoje apie tai pranešimą, tada gimė mokslinis straipsnis, temos populiarumas vis augo, medžiagos vis daugėjo, ji lipinosi į vis didesnį pasakojimą ir reikėjo su tuo kažką daryti. Paskaitų apie vaistinėlę paskaičiau per tuos penkis metus tiek, kad galėčiau dabar ją skaityti iš miegų prikeltas – susidomėjimu ši tema pranoko valgomojo temą (juokiasi). Taip su gausybe iliustracijų iš įvairių archyvų ir susidėliojo knyga, nes disertacijai tiek medžiagos tikrai nereikėjo. Ir dabar mes visi per ją dar kartą galime prisiliesti prie dvarų kultūros ir sužinoti daug įdomių dalykų. Kviečiu skaityti ir būtinai atrasti dvarų pasaulį.
Ačiū už pokalbį ir sėkmės.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Pašnekovo portretai iš asmeninio archyvo (autorė - Lina Fisheye)
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia
