Žaisliukai atsirado be plano
Paprašyta prisistatyti nieko apie ją nežinančiam žmogui, Erika labai lakoniška: dailininkė iliustratorė. Iš tiesų Erikos bagaže ne viena vaikams iliustruota knygutė, ne viena ir jos kaip dailininkės paroda. Dailės akademijoje monumentaliąją dailę baigusi Erika, prisipažįsta, kad šiandien jai įdomiau grafika, iliustravimas, mažesnies apimties kūriniai ar kiti meniški darbai, kurie ją lydi nuo vaikystės. Kaip, beje, ir piešimas. Kiek save pamena, žaisti su vaikais lauke jai patiko kur kas mažiau nei piešti. Ji piešė, piešė ir visada žinojo, kad bus dailininkė, kad iliustruos knygas. Na, o meniški įvairių rūšių darbeliai, kurie yra dažnos kūrybiškos moters palydovas, visada buvo šalia tapymo, piešimo ir liko artimi. Taip atsirado ir kalėdiniai žaisliukai. Tikrai ne per vieną dieną ir ne kaip komercinis planas. Tiesiog bandant šį ir tą, kažkaip savaime ant atsitiktinio pušies kankorėžio gal prieš šešerius metus susidėliojo pirmas eglutės žaislas. Po to dar vienas sau, dar kitas dovanų, dar trečias kažkam patiko ir kankorėžinių žaisliukų ėmė rastis vis daugiau ir daugiau. Kad jie turi paklausą, Erika įsitikino sudalyvavusi vienoje kalėdinėje mugėje – žaisliukai buvo tiesiog šluote iššluoti ir, aišku, tai įkvėpė tolimesnei veiklai.
Tik rankų darbas ir gamtos dovana
Dabar šių eglutės žaisliukų gamyba prasideda dar gegužės mėnesį, kai Erika prisirenka naujų pušų kankorėžių. Manote tai labai paprasta? Tikrai – ne. Pasirodo, ir pušies rūšį reikia žinoti, ir tinkamą rinkimo laiką pasirinkti. Nes tik laiku surinkti kankorėžiai vėliau bus gražūs ir ilgai laikysis. O tai svarbu. Juk Erikos žaisliuko pagrindas ir galbūt net jos skiriamasis žaisliukų bruožas ir yra tas gamtos padovanotas kankorėžis. Visa kita – grynas jos fantazijos ir rankų darbas. Kiekvieno žaisliuko galvytė ir kūnelis lipinami be jokių formų, tiesiog rankomis iš modelino. Drabužėliai ir aksesuarai taip pat kuriami rankiniu būdu. Dabar jau visos Erikos draugės žino, kam gali praversti mažiausios puošnių audinių ar odos skiautelės – jos tinka žaisliukų drabužėliams ir kitam rekvizitui. Juo labiau, kad žaisliukai labai išpuošti, beveik paskendę tarp labai mielų, jaukių ir prabangių antikvariatu dvelkiančių drabužėlių – mezginukai, karoliukai, siuvinėjimai – galima rasti visko. Taigi ir dailių žaliavų reikia nemažai, juo labiau, kad žaisliukų kasmet daugėja, pirkėjų ratas plečiasi.
Nei vieno tokio paties
Šiandien Erika turi atradusi jau visą gamybos grandinę, viskas vyksta etapais. Vieną savaitę gali būti gaminamos, pavyzdžiui, tik knygos, kurias rankytėse laikys herojai, kitą – rankinės ir krepšeliai. Drabužėliai ir rekvizitas konkrečiam žaisliukui parenkami tik po to, kai jis yra nudažomas. Pagal jo nuotaiką, veidelio mimiką, judesį. Erika tai vadina charakterio paryškinimu – juk žaisliukai turi teikti kažkokią emociją, kažką pasakoti, kažkuo suvilioti. Sukurti lygiai tokį patį žaisliuką, koks buvo, anot pašnekovės, tiesiog neįmanoma. Juk veideliai lipinami rankomis, dažomi taip pat, todėl tikrai sunku numatyti, kokios nuotaikos juose atsiras. Pačiai dailininkei atkartoti tokius pačius žaisliukus būtų taip pat neprasminga – kurti kažką naujo visada įdomiau. Tuo tarpu pirkėjai kartais sako norintys lygiai tokio pačio žaisliuko, kokį kažkur matė. Kita vertus, gavę kitokį niekada nenusimena, nes visi žaisliukai be galo jaukūs ir mieli. Pirmu smuiku asortimente tebegroja įprastiniai gyvūnėliai – lapės, kiškiai, katinai. Tiesa, visi skirtingų nuotaikų, skirtingai išpuošti ir su skirtingais nešuliais. Taip pat yra įvairių pasakų herojų, pavyzdžiui, Buratino ir Alisos kompanijos, o savo eilės laukia operų personažai. Kol kas jie tik dailininkės galvoje, bet būtinai kažkada atsiras.
Apdairūs pirkėjai
Per šešerius kūrybos metus Erika jau užgyveno savo pirkėjų būrį. Kai kurie eglutę puošia tik jos sukurtais žaisliukais, kasmet laukia naujienų ir jas įsigyja. Kiekvienais metais Erika savo žaisliukų gerbėjoms tą naujieną pristato. Šiemet- tai zebrai, kurie pačiai dailininkei labai gražūs. Žaisliukų pirkėjos dažniausiai moterys, įvairaus amžiaus, dažnai meniškos sielos, perka juos sau ir dovanų. Labai dažnai žaisliukų ieško žmonės, gavę jų dovanų – nori turėti dar daugiau ir jau perka patys. Iš tiesų, toks žaisliukas yra tikras meno kūrinukas, kuris gali keliauti per kartų kartas – tai nėra vienmetė investicija. Eriką džiugina ir tai, kad siuntinėlyje žaislus gavę žmonės sako, kad jie gražesni nei nuotraukose. Daugiausiai žaisliukų, beje, nuperkama spalį. Kadangi jų skaičius visada ribotas, pirkėjai juos įsigyja apdairiai anksti.
Žaisliukai – iš prisiminimų ir pasakų
Paklausta, kaip atsiranda visa skirtingų figūrėlių gausa, Erika sako, kad iš vaikystės, iš pasakų, iš radinių senose palėpėse. Gal net iš tų pačių Kalėdų, kurias mena kaip labai snieguotas, o save su kailinukais, kuriuos tuo metu nešiojo didžiuma vaikų. Tuose prisiminimuose dar rogutės ir stikliniai eglutės žaisliukai. Kartais užtenka nedidelės detalės, kuri įkvėptų naujai figūrytei atsirasti. Taigi Erikos gyvenime tarsi tęsiasi ta pasaka, kurią prieš miegą jai sekdavo tėtis be jokios knygos, o būsimai menininkei tos tėčio kurtos istorijos labai patikdavo. Ne vieną kitų autorių knygą iliustravusi dailininkė tikisi, kad kažkada ir pati parašys pasaką, juo labiau, kad vis dar gyvena tarp pasakų herojų, vaikystės nuotaikų ir ryškių praeities prisiminimų.
Antikvariški ir tvarūs
O mus Erikos žaisliukai suviliojo dėl savo antikvarinio ar vintažinio puošnumo, nuotaikos, kuriančios praeities įspūdį ir tvarios kultūros ženklų – juk jų drabužėliai, rekvizitas gaminami iš audinių skiautelių, kurios būtų tiesiog išmestos. O kiek pačiai pašnekovei mielas antikvariatas? Erika juokdamasi prisipažino, kad jos namuose tikrai galima rasti ir antikvarinių baldų ir interjero detalių, bet jų būtų kur kas daugiau, jei ne susitarimas su vyru, kuriam prie širdies labiau santūresnis stilius. Jai pačiai seni daiktai mielesni ir dėl jų istorijų, kartais emociškai labai pagavių, ir dėl grožio, ir dėl kokybės. Dabartiniai interjerai, kaip ir dabartiniai eglutės žaisliukai, Erikos nežavi. Todėl, nors ir neturi žaisliukų nuo močiutės eglutės, bet vos pamačiusi tokį, kuris apdovanoja ją de‘ žavu jausmu iš karto nusiperka ir sako, kad jau turi beveik visus žaisliukus iš vaikystės prisiminimų. Jais puošia ir dabartinę savo namų eglutę. O štai jos pačios kurtų žaisliukų namuose lieka vaikų dėka. Be jų ją būtų ištikusi batsiuvio dalia. Vaikai kasmet išsirenka po porą žaisliukų ir taip šeimoje lieka gyventi dalelė Erikos kūrybos. Be jokios abejonės jie dera ir prie senų žaisliukų, ir prie pačių Kalėdų. Ir savo žavinga prabanga, ir savo pasakojama istorija. Juk ten, kur rankų darbas, tai ne daugkartinė silikono forma, ten kur švelnus teptuko prisilietimas, tai ne fabrikinio lipduko blizgesys. Dar daugiau – tai ne kičas, kurio prieš Kalėdas puošmenų pasiūloje atsiranda tiek daug, kad norisi tiesiog bėgti.
Tad būkime tikri, nuoširdūs ir nepamirškime, kad kartais mažiau yra daugiau: pirkime tikrus, meniškus, vertingus, savo darbą išmanančių žmonių, kūrinius. Šviesaus švenčių laukimo ir nepamirškite užsukti į Palėpės gyventojų erdvę, ten jūs galėsite prisiliesti prie vaikystės pasakos ir susikurti ją aplink save!
Rasa ŽEMAITIENĖ
Nuotraukos iš pašnekovės archyvo. Portretas - Justinos Ramanauskienės.
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia
