FI4A7942+

Paroda „HERITAS“: iš meilės paveldui ir noro dalintis

Pokalbiui su Jumis įkvėpė svetainė heritas.lt , akivaizdžiai vykdanti misiją su paveldo temomis „eiti į visuomenę“. Ne veltui, juk pats žodis „heritas“ lotynų kalboje reiškia paveldėtojas. t.y. mes visi. Vis dėlto, pradėkime nuo parodos „Heritas“ atsiradimo,  manau, kad esate idėjinė jos vadė?

Paroda „Heritas“ – tai mūsų visos pilietiškai nusiteikusios komandos darbo rezultatas. Kalbant apie jos atsiradimą, tai idėja surengti parodą paveldo tema ore sklandė jau kurį laiką, tereikėjo tik ryžtis ją įgyvendinti ir sugalvoti, kokia ji turėtų būti. Kadangi turiu patirties dar ir iš kitų renginių organizavimo, nes dirbau su dizaino ir mados renginiais, pastebėjau, kad žmonėms būna įdomiausias pats procesas, kaip atrodo vieno ar kito specialisto darbas, pati meistro „virtuvė. O nutinka dažnai priešingai: meistrai uždaro savo virtuvių duris ir receptų niekam nerodo, o jeigu rodo, tai labai siaurai auditorijai. Mums norėjosi tą paveldo virtuvę atverti ir kuo platesnei auditorijai parodyti, kaip atrodo paveldo išsaugojimas – tarsi iš vidaus. Kultūros paveldo centre pristačiau tokią paveldo temos sklaidos idėją kolegoms ir net nemirktelėjus susibūrė komanda, su kuria įgyvendinome pirmąją parodą ir su kuria iki dabar esame aktyvūs bei dirbame drauge. „Heritas“ yra pilietinė, savanoriška iniciatyva, kaip mes sakom – „iš apačios“, gimusi iš noro padėti pažinti paveldą ir pristatyti jį kitaip:  ne tik siauram specialistų ratui, bet ir plačiajai visuomenei. Mūsų tikslas  išlieka nepakitęs: mes buriame žmones, kurie domisi kultūros paveldu bei jo išlikimu, kuriame saugią erdvę, kurioje susibūrusi bendruomenė gali semtis patirties, dalintis ir praktiškai prisiliesti prie paveldo išsaugojimo temų. Ir nesvarbu, ar dirbi šioje srityje, ar visiškai kitoje, nes tik kartu rūpindamiesi galime išsaugoti paveldą ateities kartoms.

„Heritas“ yra pilietinė, savanoriška iniciatyva, kaip mes sakom – „iš apačios“, gimusi iš noro padėti pažinti paveldą ir pristatyti jį kitaip: ne tik siauram specialistų ratui, bet ir plačiajai visuomenei. Mūsų komanda nuo pradžių iki dabar dirba drauge", - sakė Erika KIELĖ.

Akimirkos iš "Heritas" festivalio 2020m.

Vis dėlto, kad imtis tokios misijos reikia labai mylėti paveldą. Ar Jums asmeniškai tai iš meilės?

Ir iš meilės, ir iš patirties, ir iš saviraiškos poreikio. Mokykloje man sekėsi chemija, tačiau labai patiko menas ir kultūra. Todėl, kai atsirado konservavimo ir restauravimo chemijos specialybė, aš labai apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad tai puiki galimybė prisiliesti prie meno, tik iš kitos – medžiagiškumo pusės. Tad ją ir pasirinkau. Su kultūros paveldu dirbu jau daugiau nei 12 metų. Nemažai laiko praleista laboratorijoje, prie mikroskopo, atlikinėjant nekilnojamo kultūros paveldo objektų tyrimus. Bet dirbant laboratorijoje man trūko saviraiškos. Nesijaučiau, kad tokiu būdu galiu padėti žmonėms pažinti paveldą giliau, o to labai norėjosi, nes ši sritis – labai svarbi ir įdomi! O mano darbe viskas buvo labai apibrėžta: nuo specialisto – specialistui, visuomenė neliečiama, ji kažkur toli. Man rūpėjo į veiklą įtraukti žmones, kuriems paveldas rūpi, nes aplink save mačiau daug paveldo entuziastų, kurie neturi kur gauti informacijos į jiems rūpimus klausimus. Dabar daugiausiai dirbu su paveldo projektais, esu projektų vadovė.

Suorganizavote tris milžiniškas parodas, su gausybe meistrų dirbtuvių, įvairiausiomis paskaitomis, specialistų diskusijomis ir staiga … gresia stabtelėjimas. Ar tai paskatino daryti pažintinę svetainę heritas.lt?

Mes nuo pat 2018 m. turėjome internetinę svetainę, bet ji buvo visai kitokia nei dabar. Per tris metus sukaupėme labai didelį žinių ir turinio bagažą. Turėjome nusifilmavę diskusijas, kurios vyko renginių metu, pradėjome dalintis meistrų patarimais, pastebėjome augantį susidomėjimą. Tad reaguodami į tai, kas visuomenei įdomu, kas rūpi ir norėdami, kad „Heritas“ būtų pasiekiams ne tik renginių metu, bet ištisus metus, parašėme projektą Lietuvos kultūros tarybai ir gavome finansavimą „Heritas“ turinio skaitmenizavimui. Ši svetainė gimė iš didelio noro dalintis tuo, kas įdomu, kas gali praturtinti ir kas leidžia pažinti paveldą kiek kitokiu kampu. Šiandien ši svetainė – tokia vieta, kurioje galima rasti ir įvairių edukacijų sąrašus, nuorodas į kitų institucijų kuriamus produktus, meistrų patarimus objektų valdytojams, ekskursijas ir net edukacijas vaikams bei visai šeimai. Be to, svetainėje sukūrėme nemokamą specialistų kontaktų katalogą, kuriame gali registruotis visi, kurie dirba paveldo srityje, o besidomintiems ir ieškantiems specialistų – atrasti juos vienoje vietoje. Visos „Heritas“ veiklos yra nemokamos.

Mokykloje man sekėsi chemija, tačiau labai patiko menas ir kultūra. Todėl, kai atsirado konservavimo ir restauravimo chemijos specialybė, aš labai apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad tai puiki galimybė prisiliesti prie meno, tik iš kitos – medžiagiškumo pusės. Tad ją ir pasirinkau. Su kultūros paveldu dirbu jau daugiau nei 12 metų, bet dirbant laboratorijoje man trūko saviraiškos. Nesijaučiau, kad tokiu būdu galiu padėti žmonėms pažinti paveldą giliau, o to labai norėjosi, nes ši sritis – labai svarbi ir įdomi!

Vis dėlto, pripažinkime, paveldo temos dar nėra labai artimos, o ir suprantamos visuomenei. Ar Jūsų nuomonė dabar jau kita?

Prisikviesti žmones ateiti ir pažinti paveldą iš vidaus nėra paprasta. Išgirdę, kad tai Kultūros paveldo festivalis, dažnai žmonės nelabai supranta apie ką yra pats renginys, koks jo formatas ir mano, kad čia skirta specialistams arba bus neįdomu. O yra visiškai atvirkščiai! Mes ir susirenkame tam, kad parodytume „savo virtuvę“, dalintumėmės patirtimi ir parodytume – kiek daug įdomybių čia slepiasi! Tad susidomėjimas renginiu auga, džiaugiamės, kad labai domisi šeimos, nes edukacijų paveldo tema vaikams trūksta, tad mūsų renginyje mažųjų dirbtuvės būna gausiai lankomos. Pastebėjome, kad paroda labai domina ir kultūros paveldo valdytojus, o dabar jų dar ir amžius labai jaunėja. Jauni žmonės nori išsaugoti savo protėvių šaknis, juos domina praeitis, įsigiję senus objektus, jie stengiasi juos atgaivinti, įveiklinti, įkurti patrauklius muziejus, organizuoti edukacines veiklas ir pan.

Dabar per pasaulį ritasi tvaraus naudojimo banga. Ar Jūs savo misiją šioje srityje matote?

Tikrai taip, kultūros paveldo festivalio metu mes orientuojamės ir į seno pritaikymą naujam. Ar tai būtų močiutės palikta kėdė, ar paveikslas, ar nuotrauka, ar brangus juvelyrikos kūrinys – daiktai, kurie mums svarbūs, gali įgauti net ir visai kitokį praktinį pritaikymą. Paveldas yra labai plati sąvoka. Juk daiktas nebūtinai turi būti įtrauktas į kultūros paveldo registrą, kad mums būtų svarbus, mums svarbus ir mūsų asmenimis, šeimos paveldas. Mes turime suprasti, kad paveldo išsaugojimas – tai mūsų galimybė kitai kartai palikti ankstesnės kartos ženklus ir tai kiekvieno iš mūsų pareiga, ne tik tų, kurie dirba paveldosaugos srityje. Paveldas ir tvarumas labai artimai persipina, eina greta. Pastaruoju metu tendencija seną pritaikyti naujam – baldus, butą, namą – o ne pirkti naują, klesti vis labiau. Juk saugodami praeitį – tausojame mūsų ateitį. Juo labiau, kad tie seni daiktai tikrai yra kitokie nei nauji – jie turi savo dvasią, dažnai yra ir daug patvaresni. Ir šiandien man labai džiugu dėl to, kad visa ši populiarėjanti tvarumo linija labai padeda vertinti paveldą ir praeities ženklus.

 

Kultūros paveldo festivalio metu mes orientuojamės ir į seno pritaikymą naujam. Ar tai būtų močiutės palikta kėdė, ar paveikslas, ar nuotrauka, ar brangus juvelyrikos kūrinys – daiktai, kurie mums svarbūs, gali įgauti net ir visai kitokį praktinį pritaikymą. Juk daiktas nebūtinai turi būti įtrauktas į kultūros paveldo registrą, kad mums būtų svarbus, mums svarbus ir mūsų asmenimis, šeimos paveldas.

Tvarumo banga jauną žmogų tarsi atveda  prie paveldo temų. Ar galima sakyti, kad jauniems žmonėms tai gal net labiau įdomu nei vyresniems?

Kalbant apie mūsų internetinę platformą, tai matome, kad kiekviena sritis turi savo žiūrovą, klausytoją ir dalyvį. Manau, kad tai nepriklauso nuo amžiaus. Net ir mūsų kūrybinėse dirbtuvėse renginių metu dalyvauja įvairaus amžiaus dalyviai. Į tas pačias kūrybines dirbtuves ateina ir vaikas, ir senjoras, ir jiems abiems ta veikla yra įdomi. Galbūt kiek kitokiu kampu, bet padeda atrasti paveldo išsaugojimo subtilybes. Kita vertus, viskas priklauso nuo informacijos pateikimo. Žmonės kartais nesidomi ir todėl, kad jos yra per daug, ji per plati, per sudėtingai pateikiama. Tad mes stengiamės viską pateikti kiek įmanoma paprasčiau ir koncentruotai.

Ar paveldo specialistų bendruomenė vieningai palaiko Jūsų iniciatyvą organizuoti „Heritas“ festivalį, dabar dar kurti ir svetainę?

Kai pradėjome „Heritas“ organizuoti, galvojome, kad sulauksime daug skeptizicmo, jo ir neišvengėme, bet tuo pačiu nuo pirmų metų gavome ir labai daug palaikymo. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija mums suteikė patronažą, dauguma institucijų, kurios dirba kultūros paveldo išsaugojimo srityje, irgi vienaip ar kitaip prisideda prie „Heritas“ turinio kūrimo ar padeda viešinant festivalį. Tiesa, kad veiklą galėtume vykdyti nenutrūkstamai, vis dar labai trūksta finansavimo. Tačiau nenukabiname nosies, nes buriame bendruomenę, kurioje vieni kitiems padedame ir augame kartu. Dalyviai – įmonės ir institucijos, meistrai prisideda turiniu, mes suteikiame erdvę, lankytojai ateina, domisi ir randa atsakymus į jiems rūpimus klausimus. Nuo individualizmo mes sėkmingai judame į bendruomenes ir džiaugiamės pastebėdami, kad dabar žmonės labiau linkę burtis į interesų grupes ir rūpintis paveldu bendruomeniškai. Juk drauge siekti užsibrėžtų tikslų yra žymiai lengviau. „Heritas“ stengiasi padėti pažinti mus supančią aplinką, surasti specialistus, kurių reikia vieniems ar kitiems sprendimams, susijusiems su kultūros paveldo išsaugojimu.

Labiausiai demotyvuoja atsimušimas į uždarytas duris. Būna momentų, kai atrodo niekas negali ar nenori tau padėti ir tuomet tu su savo idėjinėmis veiklomis atsiduri ant išlikimo ribos... O džiugu dėl to, kad prie mūsų prisijungia vis daug žmonių, kurie negailėdami laiko ir resursų, mato šios veiklos prasmę ir padeda mums augti.

 

Dabar turite jau tarsi dvi paveldo sklaidos patirtis: gyvas parodas ir virtualią svetainę. Kur įdomiau dirbti pačiai: virtualioje erdvėje ar gyvai?

Tiek gyvas bendravimas, tiek bendravimas virtualiai turi savų pliusų ir minusų šiandieninėje situacijoje. Tačiau, kai galima savomis rankomis praktiškai prisiliesti prie istorijos, kūrybinių dirbtuvių metu išmokti vienos ar kitos technikos, pabandyti sumūryti skliautą ar susipažinti ir gyvai pabendrauti su meistru, muziejaus darbuotoju bei viską išgirsti „iš pirmų lūpų“ yra žymiai įdomiau ir informacija užsilieka ilgiau. Kita vertus, virtualus bendravimas mums visiems įrodė, kad galima gausybę veiklų vykdyti ir virtualiai. Kartais net patogiau, nei vykti į tolimą susitikimą.

O kas Jus liūdina?

Gal ne tiek liūdina, kiek labiausiai demotyvuoja. Tai atsimušimas į uždarytas duris. Būna momentų, kai atrodo niekas negali ar nenori tau padėti ir tuomet tu su savo idėjinėmis veiklomis atsiduri ant išlikimo ribos… O džiugu dėl to, kad prie mūsų prisijungia vis daug žmonių, kurie negailėdami laiko ir resursų, mato šios veiklos prasmę ir padeda mums augti.Paveldas yra kontraversiška sritis, todėl pasikartosiu, kad „Heritas“ atsirado iš didelio noro dalintis iššūkiais, su kuriais susiduriame dirbdami šioje srityje. Tuo metu nebuvo erdvės, kurioje būtų galima drąsiai, atvirai ir garsiai kalbėti apie paveldo problemas, drauge su kolegomis dalintis kas yra blogai ir kaip tai galėtume visi kartu išspręsti. Mes dažnai esame užsidarę savo burbuliukuose ir sprendžiame problemas po vieną, bet ne strategiškai ir mažai įtraukdami visuomenę. Taigi mūsų tikslas yra tokią erdvę kurti, ar tai būtų internetinis puslapis, ar tai būtų renginys. Ir dabar jau galima sakyti, kad situacija šiek tiek kitokia, visi tampame vis atviresni, stengiamės pristatyti kultūros paveldą kitaip. Kalbant apie „Heritas“ komandą, tai daugelis iš jos dabar dirba įvairiose institucijose ir ženkliai prisideda prie kultūros paveldo išsaugojimo visose srityse. Festivalio savanoriai irgi dažnai pamato, kad yra sričių, kur galima save atskleisti ir realizuoti. Žodžiu, pokyčiai matomi ir padėtis taisosi. O mes tikimės dar vieno „Heritas“ festivalio rugsėjį. Kol kas neatskleisiu, kokioje Vilniaus erdvėje ją planuojame, bet bus tikrai įdomu! Kviečiu institucijas, įmones, dalyvius registruotis, dalyvauti ir drauge kurti „Heritas turinį. REGISTRUOTIS  SUSKUBKITE  ČIA.  

Ačiū už pokalbį, labai to tikimės bei linkime ir mes.

Kalbėjosi Rasa ŽEMAITIENĖ

Akimirkos iš festivalio "Heritas" 2020m.

Erikos Kielės nuotraukos Liudo MASIO.

Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia

Tags: No tags

Rašyti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus rodomas viešai. Prašome užpildyti visus privalomus laukelius.