Paveikslai namams suteikia individualumo, demonstruoja šeimininkų skonį, supratimą apie meną. Šiandien jų galima įsigyti ne tik dailės galerijose, aukcionuose, bet ir antikvariatuose bei sendaikčių parduotuvėse. Senų, vertingų, mažiau vertingų, bet dažniausiai jau įrėmintų. Šį kartą ir kalbėsimės tik apie paveikslų rėmus, kurie, jei paveikslai jau su istorija, neišvengiamai atkeliauja į mūsų namus su pasirinktomis drobėmis. Dar daugiau – bandysime suprasti, kiek jie svarbūs ir kaip juos atnaujinti. Ir nors dailininkės ir restauratorės Jurgitos ŠPAKOVSKYTĖS-BLAŽĖS dirbtuvėje dažniausi darbo objektai yra foteliai, tačiau pastaruoju metu vis dažniau tenka prisėsti ir prie senovinių paveikslų rėmų restauravimo arba atnaujinimo
Su kiškio klijais, voverės uodegytės šepetukais ir agato akmenėliais
Jurgita, Jūsų naujasis FB proflis Le_Fotel pilnas puikių ir net karališkų Jūsų restauruotų ir atnaujintų fotelių, tačiau kaip dažnai tenka prisiliesti prie senovinių paveikslų rėmų atnaujinimo?
Kažkada, paskatinta savo kolekcininko tėčio, stojau į tapybos restauravimą, bet patekau į baldų restauravimą, kas irgi nebuvo blogai, nes ir ten gavau tapybos restauravimo pamokų – mus mokė ne tik restauruoti rėmus, pačią tapybą, bet ir daryti paveikslų kopijas. Tėtis iš tiesų buvo įžvalgus, kai sakė, jog turėsiu amatą, kuris man visada leis uždirbti duonos, o gal ir „ant duonos“, nes tai savotiškai prabangus amatas – antikvarinius daiktus vertina išmintingi, išprusę, pasiturinys ir prieš besaikį vartojimą esantys žmonės. Juk įsigijus vertingą daiktą, po kelių metų nepulsi jo keisti kaip kad dažnai atsitinka su prastos kokybės plokščių baldais. Jis buvo teisus – restauruoti antikvariatą iš tiesų prabanga: jautiesi prisiliečianti prie praeities išsaugojimo ateities kartoms, tvaraus vartojimo kultūros ir tai labai prasminga. Na, o kas dėl restauravimo, tai iš tiesų užsakovai dažniau kreipiasi dėl baldų restauravimo, nors paveikslų rėmai irgi nėra retenybė. Įsigiję meno kūrinį, žmonės nori bent jau kažkokios vaizdo estetikos ar tiesiog švaros, net jeigu jis ir labai senas. Man ir viena ir kita įdomu: tiek iš sutriušusio fotelio padaryti karališką baldą, tiek pažaliavusiam rėmui grąžinti aukso spindesį.
Kiek paveikslo rėmas įtakoja paveikslo vertę? Ar jį geriau keisti, ar palikti seną ir atnaujinti?
Prie senovinio paveikslo vertės rėmas prisideda labai daug, nes jis yra kūrinio visumos dalis. Kaip fotelio vertę kelia geras audinys, taip paveikslo – deramas rėmas. Juo labiau, kad senų paveikslų rėmai dažniausiai atitinka tapybos laikmetį ir stilistiką. Taip, ir dabar mes turime gerų naujų rėmų pasirinkimą, bet pritaikyti senam paveikslui, jie tiesiog sugadintų jo autentiką. Sena drobė, senas porėmis ir naujas rėmas labai akivaizdžiai disonuotų ir sumažintų paveikslo vertę. Todėl kategoriškai nesiūlyčiau įsigyti naujo rėmo – visada galima pataisyti senojo vaizdą ir išsaugotibendra daikto istoriškumą. Juk dažniausiai ir sena tapyba nėra ideali – drobė būna pasilanksčiusi, dažai patrupėję ar pablukę, bet tai yra ir vertinama. Naujas rėmas jau būtų apgaulė, invazija į istoriją, emocijų praradimas. O seni paveikslai dažniausiai ir įgijami dėl jų istorijų.
Iš kokių medžiagų būna senoviniai rėmai? Kokia senovinė auksavimo technika?
Pats rėmas dažniausiai būna iš medžio masyvo, senesni būna ir drožinėti, bet dažnai įmantrūs ir smulkūs raižiniai būna uždėti iš gipso, padaryto formose. Tada visas paveikslo rėmas dar būna gruntuojamas ir galiausiai, jei rėmai tikrai seni – auksuojamas. Senovinių rėmų amžių dažnai galima identifikuoti pagal tai, ar po auksavimu jis turi molinį raudonos spalvos gruntą – bazę auksavimui, vadinamąjį boliusą. Jis, vėliau uždedamam auksui, teikia tam tikrą spalvą, šilumą ir anksčiau būdavo beveik visada naudojamas. Pagal senovines technologijas tas molis būdavo maišomas su vandenyje išmirkytais kiškio klijais (kiškio odos lakšteliais) ir labai lygiai tepamas ant gruntuoto rėmo paviršiaus. Tada dar poliruojamas su plieno vilna ar švitriniu popieriumi, kad taptų idealiai lygus, o jau tada klijuojami aukso lakšteliai. Aukso blizgumas priklauso nuo rėmo paruošimo pagrindo – kuo jis lygesnis, tuo lengviau idealiai jį padengti auksu. Auksas neužlakuojamas, nes prarastų blizgumą. Taigi auksuoti rėmai buityje turi būti labai saugomi, valomi netrinant, geriausiai sausai. Žmonės dažnai to nesupranta ir kai auksas kiek nusitrina, užtepa tą vietą bronza ir sugadina visą rėmą – bronza nudūsta, pažaliuoja ir ilgainiui pasidaro neblizgi. Dažnai net nesuvokiama, kad po bronza yra tikro aukso lakšteliai, kuriuos galima atskirti iš sujungimų brūkšniukų, kurie dažnai matosi ir plika akimi. Restauratoriaus misija – sugebėti tą bronzą taip nuvalyti, kad būtų išsaugotas auksas. Dabar jau yra tokių valiklių, kuriuos užtepus, bronza nusivalo, o auksas nėra paveikiamas, bet šį darbą vis dėlto geriau patikėti specialistams.
Ar visada seną auksuotą rėmą verta restauruoti auksu, ar toleruotini ir kompromisai? Ko nori žmonės, ir ką siūlote Jūs?
Tai priklauso nuo kliento poreikio ir finansų. Žmogus įvertina, kiek nori skirti pinigų, o ir aš pati matau, kiek į tą daiktą verta investuoti ir patariu. Jei rėmas labai labai senas ir darytas su auksu, bet daug aukso jau prarasta, ir klientui per brangu visą rėmą auksuoti tikru auksu, tuomet aš siūlau negadinti jo, dengiant visą plotą aukso folija, bet jį tiesiog atnaujinti tonuojant akriliniu auksu, prieš tai nuvalius nešvarumus. Jei jį nutepsime bronza ar imsime gelbėti su aukso folija*, jis su šiomis medžiagomis bus tiesiog sugadintas ir praras savo tikrąją vertę. Žinoma, vieni nori išsaugoti daikto autentiką ir su šiais mano siūlymais sutinka, kiti pageidauja, kad paveikslas tiesiog taptų švaria ir gražia interjero detale. Kai dėl ribotų finansų už aukso lakštelius mokėti nenorima, aš rėmus naujinu su aukso folija. Tačiau ir ją stengiuosi pasendinti, kad ji neatrodytų nauja ir vizualiai priartėtų prie paveikslo tapymo laikmečio. Tokiu būdu sąlyginai išvengiama bent jau kičinio vaizdo. Su aukso spalvos dažais flakonėlyje senų rėmų nepurškiu, nes gaunamas plastiko vaizdas nepriimtinas man pačiai.
*Folija – tai speciali priemonė, priklausomai nuo spalvos, skirta imituoti auksinimą ar sidabrinimą. Foliją galima naudoti atnaujinant baldus, rėmus ar kitas namų dekoro detales, mat ja galima dengti įvairius paviršius: medinius, stiklinius, metalinius, plastikinius ir kt. Ši technologija labai tinka dekoruoti kalėdinius žaisliukus ar stiklines lėkštes. Folijos yra įvairių atspalvių, įvairaus storio ir įvairių lapelių dydžių rankdarbių ar restauracijos parduotuvėse. Vis dėlto, jei įsigijote tikrai vertingą auksuotą daiktą, nesugadinkite jo, bandydami restauruoti su folija, o kreipkitės į profesionalų restauratorių. Vėliau jos jau negalėsite nuimti, o jei ir nuimsite, tai su tikro aukso likučiais ir daiktas bus nepataisomai sugadintas.
Ar seno auksuoto rėmo atnaujinimas įveikiamas ir mėgėjui namuose, ar geriau ieškoti specialisto?
Viskas įveikiama, bet ar visada verta? Pirmiausiai, gali būti sudėtinga suprasti, ar rėmai dekoruoti tikru auksu. Kitas momentas: nuvalyti kitus sluoksnius, išsaugant auksą labai sunku. Tai labai jautri, įgūdžių ir kantrybės reikalaujanti procedūra. Pasikartosiu: labai dažnai seni rėmai namuose tiesiog užpurškiami bronza, kuri iš pradžių kažkiek blizga, bet vėliau patamsėja ir vaizdo nelieka. Pastaruoju metu perku daug senų paveikslų rėmų iš Prancūzijos ir dauguma jų sugadinti su bronza. Stengiuosi ją nuvalyti ir tokius paveikslus restauruoju tikro 24 karatų aukso lašteliais. Nors rėmai skirti parduoti, tikiu, kad jų ieškantis pirkėjas, įvertins autentiškumą ir tikrumą. Kaip bekalbėtume, autentiškai restauruotas daiktas visada bus vertesnis už tą, kuris dėl įvairių priežasčių buvo tiesiog atnaujintas šiuolaikinėmis priemonėmis. Pirmuoju atveju tai išlieka istorine vertybe, antruoju – daiktu, turinčiu prekinę išvaizdą. Spręsti užsakovui.
Paveikslas iš Paryžiaus aukciono
Paryžiaus aukcione įgytas paveikslas datuotas 1902 m.. Tapyta ant raudonmedžio lentelės, tapyba gerai išsilaikiusi, ko negalima pasakyti apie rėmą. Medinio pagrindo rėmas buvo stipriai aptrupėjęs, apdaužytas, praradęs daug smulkių iš gipso išlietų detalių. Užsakovės paveikslas skirtas parduoti, tad restauruojant teko laviruoti tarp geros kainos ir maksimaliai autentiško vaizdo.
Žingsnis po žingsnio
- Išėmus iš rėmo paveikslą, pirmiausiai jis buvo švariai nuvalytas su specialiai tam gamintu valikliu, kuris susideda is spirito ir vandens.
- Aptrupėjusias gipso detales teko gaminti iš naujo. Silikono pagalba nuo likusių sveikų detalių, buvo nuimtos formelės, pripildytos gipso ir jam sustingus kruopčiai priklijuotos tose vietose, kur jų trūksta. Kiljuojama su kaulo klijais.
3. Tose vietose, kur seno aukso nebuvo įmanoma išgelbėti, teko dirbti su folija. Prieš ją klijuojant, gaminio paviršių būtina idealiai išlyginti, kiekvieną detalę šlifuojant, poliruojant ir dengiant gruntu. Šį kartą buvo naudotas kreidinis gruntas „Amanitura“. Prieš pradedant dirbti, gruntą būtina pakaitinti ant garų arba panardinti į karštą vandenį. Po to jį reikia užtepti plonu sluoksniu ant gaminio ir palikti džiūti. Kiekvieną sluoksnį būtina gerai išdžiovinti, nuolatos poliruojant švelniu šveičiamuoju popieriumi ar plieno vilna.
4. Idealiai išlyginus visų drožinių paviršių, reikės klijų, skirtų aukso folijai klijuoti. Šį kartą buvo naudojami akriliniai, vandenyje tirpūs klijai „Akryloro“. Labai svarbu tinkamai nustatyti klijais ištepto paviršiaus lipnumą. Pradėjus foliją klijuoti per anksti, ji nuo klijų drėgnumo gali susiraukšlėti, perdžiovinus – tiesiog neprisiklijuoti. Todėl lipnumą, užtepus klijus, reikia nuolatos tikrinti. Klijuoti galima tik tada, kai klijai beveik išdžiūsta, bet paviršius dar lieka šiek tiek lipnus.
5. Ant lengvai lipnaus paviršiaus labai atsargiai dedami aukso folijos gabalėliai, kiekvieną iš jų labai gerai prispaudžiant teptuku ir taip užpildant visus plotus ir drožinių plyšelius. Folija turi labai gerai prisispausti ir prilipti – jokių pūslyčių.
6. Kad folija atnaujinti plotai nesiskirtų nuo senų, jie buvo sendinami su aukso patina ir akvarele.
7. Aukso folija padengtus paviršius paprastai reikia lakuoti, nes be lako ji irgi pradės trintis. Kadangi paveiksle daug reljefinių detalių, jį taip pat teko lakuoti spirtitiniu laku “Lustrina“, skirtu aukso folijai.
8. Tie ploteliai, kur bronzą nuo senų rėmų pavyko nuvalyti ir atverti auksą, buvo dengiami 24 karatų aukso lakšteliais. Darbo eiga tokia pati kaip ir dirbant su folija. Atplėši aukso lakštelio dalelę su voverytės uodegos teptuku, atkeli ir lipini beveik ant sausų klijų. Tada tą gabaliuką pritrini agato akmenėliu. Lakštelis labai plonas, nemažai aukso ir prarandama. Klijuojami aukso lakšteliai, kaip ir folija, klijams beveik išdžiūvus, kad nesusigarbanotų – tai subtilus ir įgūdžių reiklajantis darbas. Tikras auksas paprastai nėra lakuojamas, nes lakas silpnina jo blizgesį, bet reikia turėti galvoje, kad jis labai trapus. Todėl naudoti jį baldų restauravime nepatartina, o tikru auksu restauruotus paveikslus būtina tinkamai prižiūrėti – valyti tik dulkes švelniu šepeteliu. Šiuo atveju auksas dar buvo tarsi dirbtinai pasendinamas, priartinant jo spalvą prie bendro paveikslo kolorito.
Jurgita ŠPAKOVSKYTĖ -BLAŽĖ : „Tokiu būdu atrestauravus šį rėmą, gavosi savotiškas technologijų miksas, bet rėmas tapo gražus ir už prieinamą kainą. Kartais pagrindinė restauratoriaus užduotis ir būna suteikti daiktui teisingą prekinę išvaizdą, nesugadinant vertės. Pernelyg dideli kaštai kartais tiesiog neįmanomi, todėl geriau daiktui duoti antrą šansą gyventi, nei leisti sunykti vien dėl to, kad restauruoti reikėjo tik autentiškai, o nebuvo nei už ką, nei galimybių. Tai ir yra tvari gyvenimo kultūra - išsaugoti“.
Dar daugiau Jurgitos ŠPAKOVSKYTĖS-BLAŽĖS darbų
Užrašė Rasa ŽEMAITIENĖ
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia
