Lietuvoje, vietose, kuriose prekiaujama antikvariatu, meiliai minimi „buliukai“ – itin puošnūs senoviniai baldai ar laikrodžiai. Jie tarsi ir turėtų būti Andre Šarlio Bulio (André-Charles Boulle) dirbtuvių gaminiai, tačiau tikriausiai yra tik seni šios stilistikos dublikatai. Mat tikraisiais A. Š. Bulio dirbtuvių šedevrais tegali pasigirti garsūs pasaulio muziejai ir kolekcininkai, kuriems itin pasisekė. Šiuo metu tikrųjų šio menininko gaminių netgi neleidžiama išvežti iš Prancūzijos.
Karūnuotų užsakovų eilė
A.Š. Bulio kurti baldai dažnai atrodo taip, tarsi būtų gaminti ne kokiai nors funkcijai atlikti, o tiesiog papuošti interjerui – dauguma jų atrodo tarsi brangenybėms skirtos dėžutės. Tačiau neapsirikime, būtent šis meistras sugalvojo ir itin praktišką baldą – komodą.
Sumaniojo prancūzo baldai gniaužė kvapą išskirtine puošyba, tad visos Europos karūnuotieji užsakovai nemurmėdami laukdavo eilėje. Prie tokio populiarumo nemenkai prisidėjo ir tai, kad A.Š. Bulis buvo oficialusis karaliaus Saulės – Liudviko XIV baldininkas, gyvenęs pačiame Versalyje. Ar reikia stebėtis, kad meistras nespėdavo suktis ir todėl dažnokai mažesni ar ne tokių svarbių asmenų užsakymai įtartinai „užsimesdavo“?
Iš nugyventų 90m. net 60 jų A. Š. Bulis dirbo tiesiogiai Prancūzijos karaliui, bet visoje Europoje praktiškai nebuvo monarcho, neužsisakiusio iš A.Š.Bulio bent jau mažos spintelės. Tačiau dar dažniau užsakinėti rašomieji bei konsoliniai stalai, stovai laikrodžiams bei žvakidėms ir, be abejo, sėdėti bei gulėti skirti baldai. Pastarieji buvo ne tokie novatoriški kaip spintos ir spintelės, bet ir juose tuomečių monarchų mėgto baroko detalių buvo gausu.Žymusis baldininkas sukūrė savitą stilių ir ištobulino ne tik dizainą, bet ir dekoravimo techniką, įgudo tam naudoti įvairiausias retas medžiagas. Jis buvo asmenybė ir inovacijų savo srityje kūrėjas, tad iki šiol išlikusi jo šlovė yra tikrai pelnyta.
Dar A.Š.Buliui gyvam esant atsirado daugybė jo mėgdžiotojų bei išplito terminai „Bulio dekoras“, „Bulio interjeras“ –meistro vardas tapo pačiu tikriausiu prekės ženklu, su kuriuo sėkmingai prekiauta brangiausiais ir išskirtiniais baldais bei interjero detalėmis. Vėliau tai tapo bendriniu žodžiu, kuriuo nusakoma tam tikra stilistika, nebesiejama su A. Š. Bulio dirbtuvėmis ar kūrybos laikotarpiu.
Novatoriškumas ir išskirtinumas
A.Š. Bulį galėtume pavadinti ir bene pirmuoju interjero dizaineriu. Jis pats apžiūrėdavo patalpas ir projektuodavo bei pagamindavo visus baldus, kurie ten buvo reikalingi, atsižvelgdamas į paskirtį, plotą ir šeimininko poreikius. Jis siekdavo patalpoje esančių daiktų harmonijos, tad netgi ėmė keisti tuomet įprastą baldų konstrukciją.
Taip, pavyzdžiui, atsirado spintų bei spintelių, ant kurių korpuso viršaus tvirtinamos durelės, vietoje anksčiau įprastų įstatomų durų, kai matydavosi visa baldo konstrukcija. Tarkime, jei spinta buvo horizontaliai padalinta į kelias dalis, tai fasade šitaip ir matydavosi, nes durelės būdavo įleidžiamos į kiekvieną dalį atskirai. Mat iki tol baldus dažniausiai projektuodavo architektai, vadovaudamiesi ta pačia tradicija, kokia taikoma pastatams – konstrukcija nėra slepiama, detalės ją tarsi dar išryškina. A. Š. Bulis pirmasis baldų gamyboje atsisakė architektūrinių principų.
Štai kodėl sumaniajam meistrui viską pridengus vientisomis durelėmis, baldai tapo tarsi plokštesni bei grakštesni, nes nebesimatė ne tik perskyrimų, bet ir jų rėmo. A.Š. Bulio dirbtuvių baldai muziejų salėse dažnai atrodo lengvi ir perdėtai puošnūs. Mat išties dauguma jų gaminti būtent nedidelio ploto privatiems kambariams – miegamiesiems bei kabinetams, kuriuos puošdavo daugybė prabangių detalių, o sienos būdavo dengtos šilko audiniu. A.Š. Bulis akivaizdžiai patobulino ir baldų dekoravimo techniką, naudojo tam daugybę iki tol nenaudotų ar retainaudotų medžiagų. Dar viena šio meistro inovacija – baigiamo gaminti baldo pažeidžiamos vietos – spynos, kraštai ir kojelės būdavo padengiamos graviruotos ir auksuotos bronzos detalėmis – ormolo* technika. Tad papildomas grožis turėjo labai praktišką prasmę.
Bulis baldus dekoravo tarsi paveikslus
A.Š.Bulio baldai pasižymėjo taisyklinga beveik idealiai stačiakampe forma, prabangiu dekoravimu, panaudojant marketri* ir intarsijos* technikas, inkrustacijomis auksu – pike* technika. Pastarajai naudota auksinė viela, kurios gabalėliai sukalami tam tikru raštu, o paskui kyšantys galiukai nupjaunami ir nugludinami taip, kad liktų tik aukso taškeliai. Visa tai padėdavo sukurti ypatingą piešinio „gilumą“.
Meistras dažnai pasirinkdavo ir visiškai neįprastus ornamentus ar piešinius, mat buvo tikras menininkas, mokėjo piešti, tapyti ir kurti graviūras. Dar vienas išskirtinis A.Š.Bulio kūrybos bruožas – daugeliu atvejų visai plokščias ar beveik plokščias fasadų dekoras, atsisakant iki tol labai būdingų atsikišusių skulptūriškų puošmenų.
Charakteringas ir inkrustuotas* šviesesnės medienos rėmelis tamsios medienos balde arba lygiagrečios linijos iš dramblio kaulo, vėžlio kiauto arba perlamutro, taip pat kuriančios rėmelio vaizdą. Fasado rėmelio viduje pateikiamos intrasi* technika atliktos kompozicijos.
Amžininkus ir konkurentus ypač stebindavo balduose paliekamos visiškai nedekoruotos juostos, mat taip A.Š.Bulis griovė tuometinius grožio kanonus. Juk bet koks gaminys baroko epochoje, taigi ir baldas, buvo vertinamas pagal įdėto darbo kiekį, o jei kuriame nors plotelyje darbo neįdėta, vadinasi, ta vieta yra tiesiog neužbaigta. Tačiau šiam meistrui tai nerūpėjo.
Bulio giminės dinastija
Andre Šarlis Bulis (André-Charles Boulle) (1642-1732) užaugo šveicaro, remiantis kitais šaltiniais, vokiečio arba prancūzo staliaus šeimoje. Jo tėvas Johanas Boltas buvo geriau žinomas slapyvardžiu Žanas Bulis. Jo dirbtuvėse vėliau darbavosi keli sūnūs, tačiau vienintelis Andre Šarlis savo vardą įrašė į baldininkystės istoriją.
Tikėtina, kad painiava dėl tėvo kilmės atsirado todėl, kad XVII a. valstybių sienos dėl vykstančių karų nuolat keitėsi. Todėl kai kur netgi nurodoma, kad Andre Šarlis Bulis yra kilęs iš Flandrijos. Išties jis tik 3 m. ten mokėsi ir būtent toje šalies dalyje, kuri atiteko Prancūzijai po karo su Ispanija.
Kad ir kaip ten būtų, būsimasis karaliaus baldų meistras gimė Paryžiuje. Tai įvyko vos metais vėliau, nei penkiametis Liudviko XIII sūnus buvo paskelbtas Prancūzijos karaliumi. Liudvikui XIV priklauso vienas karaliavimo rekordų – 72 metai. Manoma, kad būtent tai, kad jį 1672 m. pasamdė monarchas, ir nulėmė A.Š.Bulio šlovę. Mat gabių baldininkų tuomet buvo ir daugiau, kai kurie taip pat turėjo savo dirbtuves su samdomais darbuotojais. A.Š.Bulis dar prieš pradėdamas vadovauti karaliaus baldų dirbtuvėms, samdė 40 meistrų.
Trisdešimt penkerių metų meistras, pradėjęs sėkmingą karjerą karaliaus baldų dirbtuvėse, vedė Anne-Marie Leroux. Jiedu susilaukė 7 vaikų ir net 4 sūnūs vėliau tęsė šeimos verslą. Tačiau Philippe (1678-1744), Pierre Benoit (1680-1741), Andre-Charles II (1685-1745) ir Charles-Joseph (1688-1754) palyginti neilgai pergyveno savo ilgaamžį tėvą.
Sūnūs perorganizavo gamybą, siekė jiems dirbusių meistrų specializacijos ir tai s padėjo sutrumpinti užsakymų atlikimo terminus, padidinti darbo tempus, išlaikant aukštą kokybę.
A.Š. Bulis, net 60 metų vadovavęs baldų dirbtuvėms „ManufactureRoyale de Meub’es de la Couronne“, pats dažniausiai gamino spintas ir komodas bei kūrė dekoro piešinius. Be jokios abejonės, tuomet jis buvo, kaip dabar pasakytume, prabangių gaminių veidas bei vardas.
Bulis - meno kolekcininkas
Išmokęs amato pradmenų iš tėvo, A. Š. Bulis iškeliavo į Flandriją, kur tuo metu buvo daug pinigingų užsakovų, todėl sparčiai vystėsi dailieji amatai bei klestėjo menas. Geriausių tenykščių baldų meistrų dirbtuvėse besiformuojantis kur kas santūresnis „flamandų barokas“ padarė didžiulę įtaką jaunam ir talentingam Andre Šarliui bei visai jo tolesnei kūrybai.Vaikinas trejus metus mokėsi piešimo, tapybos, graviūros ir pirmuosius pinigus, kiek žinoma, užsidirbo būtent iš meno, o ne iš baldų gamybos. Tad neatsitiktinai jis visą gyvenimą buvo aistringas meno kolekcininkas ir, nepaisant didelių uždarbių, būdavo nuolat paskendęs skolose.Kolekcionavimas buvo didžioji A.Š.Bulio aistra. Jis visiškai nesugebėjo atsispirti norui dalyvauti meno aukcionuose, kur panaudodavo iš baldų užsakovų gautus avansus, o paskui turėdavo sunkumų pirkdamas darbui reikalingas medžiagas. Aistra ilgainiui tapo manija, nuo kurios jau nebuvo galima išgydyti. Baldų meistras karštligiškai kolekcionavo piešinius, graviūras, paveikslus ir kitus meno dirbinius.Kolekcijos turėjo būti įspūdingo, mat skaičiuojant 1720 m. įvykusio gaisro nuostolius, kuomet pražuvo A. Š. Bulio cechai su visa įranga ir ruošiniais, medžiagų atsargomis bei jau pagamintais baldais, minimi ir meistro salone buvę 48 Rafaelio piešiniai bei Mikelandželo skulptūrų modeliai. Tad geru kolekcininko skoniu bei menine nuojauta galime neabejoti. A.Š. Bulis mirė po šio gaisro tepraėjus 12 m. supamas šlovės, stiliaus pasekėjų bei mėgdžiotojų ir slegiamas didelių skolų. Kalbėta, kad šeimą persekiojo pikta lemtis, mat skolose vėliau mirė ir trys jo sūnūs.
Komodos - Bulio vizitinė kortelė
Komodos A.Š.Bulio kūrybos laikotarpiu buvo visiškai naujas baldas, mat iki tol prabangūs drabužiai buvo laikomi skryniose arba spintose. Mat dar XVI a. atsiranda ištraukiami stalčiai kabinetų balduose. Jie buvo labai patogūs, todėl kilo mintis patobulinti ir skrynias.Žinoma, kad Prancūzijoje komodos (commode-patogus) pradėtos naudoti 1694 m., tačiau pats pavadinimas imtas vartoti tik 1700 m. Manoma, kad pirmąsias komodas sukūrė A.Š.Bulis ir dekoruodavo jas variu bei vėžlio kiautu.
Dekoravimo technikos Bulio balduose
Pike vadinama dekoravimo technika, panaudojant aukso ir sidabro vielą, padeda sukurti medienoje mezginius primenančius raštus iš metalo taškelių.
Ormolas – reljefinės detalės iš auksintos ir graviruotos bronzos, skirtos ne tik puošti, bet ir apsaugoti labiausiai pažeidžiamas baldo dalis.
Inkrustacija – medinių gaminių puošyba, kitos medžiagos (kaulo, perlamutro, akmens, metalo) plokšteles įterpiant į medieną ir sulyginant paviršių.
Intarsija – inkrustacijos rūšis, kai į vienokį medį įtaisomas kitoks medis. Paprastai derinamos šviesesnio ir tamsesnio atspalvio medienos. A.Š.Bulis iš pradžių ir kūrė dekoratyvias kompozicijas šiuo metodu, be kitų medienos rūšių panaudodamas ir juodmedį. Vėliau, dekoruodamas Versalio rūmus, A.Š.Bulis pradeda kurti daug sudėtingesnius intarsijos siužetus, aprėmintus stačiakampiais rėmeliais, su daugybe plonų ir išlenktų linijų, angelų ir žmonių figūromis bei ima naudoti vėžlio kiautą bei metalą.
Marketri – iš skirtingo atspalvio ir tekstūros faneros. Ji gabalėliais klijuojama ant baldo paviršiaus. Kompozicija iš suklijuotos medienos lukšto, kaulo ar perlamutro, užklijuota ant baldo, gali padengti jį visą arba bent jau didžiąją dalį. A. Š. Bulio marketri technika skyrėsi tuo, kad iš dviejų kartu sudėtų skirtingų medžiagų plokščių pjūkleliu būdavo išpjaunami fono ir intarpų elementai. Taip gaunamas skirtingų spalvų rinkinys, kurį galima panaudoti dekoruojant porinius baldus. Šio meistro darbai buvo tokie preciziški, kad žvelgiant į rezultatą dažnai būdavo sunku atpažinti, kuria technika jie atlikti.
Luvras ir Versalis - Bulio baldų namai
Luvro rūmai (Palais du Louvre) Paryžiuje pastatyti kaip tvirtovė XII a. pabaigoje, valdant Pilypui II. Pastatas daug kartų buvo perstatomas ir plečiamas. Liudvikas XIV perkėlė savo rezidenciją į Versalio rūmus, o Luvre įkūrė karališkosios meno kolekcijos ekspoziciją. Versalio rūmai, kurių pirmasis šeimininkas ir idėjos autorius buvo Liudvikas XIV, prisidėjus ir jo įpėdiniams, dabar yra bene didžiausia pilis pasaulyje. Versalio rūmai yra vos 25 km. į pietvakarius nuo Paryžiaus. Tačiau kadaise Liudvikas XIII toje vietovėje turėjo medžioklės namelį, panašų į nedidelę pilį, o Versalis buvo kuklus kaimelis. Nepaisant to, kad tuo pat metu Liudvikas XIV rekonstravo Luvro rūmus ir statė Versalio (1661 -1678), savo rezidencijai jis pasirinko Versalį. Versalis – ne šiaip rūmai, o jų ansamblis su išpuoselėtais parkais.
Liudvikas XIV – absoliučios monarchijos šalininkas, siekęs, kad įtakingi jo pavaldiniai būtų „prieš akis“, todėl suplanavo didžiuliame komplekse įkurdinti net 20 tūkstančių gyventojų. Karalius, beje, reikalavo, kad kuriant rūmų ansamblį būtų išsaugota ir įkomponuota jo tėvo Liudviko XIII medžioklės pilis. O tai buvo tikras galvos skausmas architektams.
Karaliui taip pat mažai rūpėjo, kad tankūs miškai ir pelkės nebuvo palanki vieta egzotiškiems sodams ir parkams įveisti. Jis tereikalavo, kad jie būtų panašūs į rojų. Tad darbo pakako 30 tūkstančių statybininkų, kuriuos taikos metais papildydavo ir kariuomenė.A.Š. Bulis karaliui buvo labai naudingas, įrengiant naujuosius rūmus. Jei ne baldininko ir karaliaus susitikimas, Versalio rūmai, tikėtina, būtų buvę visai kitokie, bent jau jų interjeras. A.Š.Bulis interjerą derino su pastato architektūriniu stiliumi. Versalio rūmai suprojektuoti remiantis klasicistiniais kanonais, tad ir baldus meistras kūrė ne tik iki tol vyravusio baroko stiliaus. Kitiems rūmams kurti jo baldai buvo kur kas puošnesni, barokiškesni ir gerokai skyrėsi nuo sukurtųjų Versaliui.
Tačiau A.Š.Bulis kūrė ne tik baldus, jo kūriniai yra garsiosios veidrodinės sienos, medinės mozaikinės grindys. Liudvikas XIV norėjo, kad jo rūmai ir baldai būtų patys geriausi ne tik visais laikais. Įdomu, kad karaliaus Saulės nežavėjo barokas, monarchui patiko dar tik atsirandančio klasicizmo tiesios, aiškios linijos, lakoniškumas ir tvarka.
