Kiekvienąsyk, kai išlipu Gare du l’ Est, prisimenu dar 1980 – aisiais prancūzų kalbos mokytojos pasakytus žodžius: „Ir kai atvyksite į Paryžiaus traukinių stotį, mokėsite paklausti…“ Ar buvo galima tuo patikėti? Šįkart man nereikia nieko klausti, nes perone jau iš tolo moja mano draugė Rasa, Paryžiuje taip pat puikiai besigaudanti kaip ir Vilniuje. Rasa – la Parisienne. Kaip gražiai prancūziškai skamba žodis paryžietė…
Aš labai jaudinuosi ir strykčioju nuo kojos ant kojos, o kartu su manimi šokinėja ir mano tuščias didelis lagaminas. Draugė stebisi, kodėl aš atvykstu su tuščiu lagaminu ir kam man jis reikalingas turguje, mat atmetu jos pasiūlymą, palikti jį bute. „Negali žmogus žinoti“, – atsakau jai.
Iš vienos metro linijos persėdame į kitą, ilguose požeminiuose tuneliuose bei traukinių vagonuose žavimės koncertiniais gatvės menininkų performansais, kol pagaliau išeiname į šviesą. Prieš mane – ilga, šurmuliuojanti gatvė. Šis momentas man pats brangiausias prieš kiekvieną turgų: medžioklės pradžia, viltis ir jaudulys.
Netrunku ir su pirmomis prekėmis: balto porceliano rankenėlės. Keturios. Imu. Pardavėjas pamoja ranka ir parodo visą jų dėžę. Tas keturias grąžinu. Imu kitas. Šešias. Ir vieną juodą. Bus žiedui akis. Merci. Au revoir.**
Ant kito stalo – didelė medinė žvakidė. Ji gali būti koja mano manekenui. Ar ne? Gal. Imu. Rasa atokiai, bet kantriai trepsi, nes apsirengusi visiškai netinkamai turgaus dienai. „Ne, nešalta, – sako ji, – pakentesiu. Juk neilgai mes čia“.
Veidrodis, lėlė, krėslas. Trumpą akimirką įsijungia mąstymas: kaip aš tai parsivešiu traukiniu? Bet… prie kito stalo aš jau matau nuostabų XIX a. rėmą, kurio man, žinoma, reikia tiesiog verkiant. Imu. Aš plepu, deruosi, azartas kyla, dėkoju mintyse savo prancūzų kalbos mokytojai už įkaltą gramatiką. Gailiu šąlančios draugės, siūlau jai savo lietpaltį, įkalbu ją manęs laukti kavinukėje. Galiausiai „Top Sport“ kavinėje – ir aš. Su krėslu, rėmais ir pilnutėliu lagaminu.
Nelabai kas į ką čia kreipia dėmesį, visi panirę į savo atradimus. Elegantiška, pagyvenusi dama per padidinamąjį stiklą tyrinėja savo laimėjimus, du sicilietiskai atrodantys vyrai stovi prie baro, spoksodami į palubėje pakabintą ekraną, kuriame pasirodo ir greitai dingsta laimingi skaičiai. Mes irgi nusiperkame porą loterijos bilietų, nors aš gerai žinau, kad mano loterija vyksta už kavinės durų.
Po karštos kavos puodelio aš ir vėl savo stichijoje: ieškau paslėptų tarp šiukšlių lobių. Ir vis randu. Kaip ir tą staliuką – maišą, į kurį, kaip paaiškino pardavėjas, damos susidėdavo papuošalus bei kojines, kad jų nereikėtu mesti ant žemės. Tai pasakodamas, jis nuo kaklo nusiima karolius ir elegantiškai nusimauna kojines. Prašome – iliustravimas. Ach, tas Paris!
Po truputį ir mane apima nuovargis, sugrįžta kažkur pasimetęs logiškas mąstymas: o kaip aš viską parsivešiu? Kaip prasižengęs vaikas sliūkinu į „Top Sport“ kavinę. Mano draugė teištaria viena žodį, bet pakartoja jį tris kartus. Ir jis skamba kaip nuosprendis: Jamais, Jamais, Jamais. Ji daugiau niekada niekada niekada neis su manimi į turgų Paryžiuje.
Aš vis dar esu prasikaltęs vaikas, tik dabar jau su krėslu ant pečių ir nepajudinamo sunkumo lagaminu, ant kurio pamautas istorinis rėmas. Mano draugė – su mano krepšiais abiejose rankose. Lyg ir viską paėmėme. Tylėdamos slenkame autobuso link, vis sustodamos pailsėti, nes krėslas spaudžia pečius ir rankas. „Gal man jį palikti tiesiog gatvėje?“ Tuo metu rėmas, nučiuožęs nuo lagamino, įskyla. Bet pagaliau mes autobuse. Aš sėdžiu ant savo krėslo ir visas tris valandas kelio esu atrakcija vaikams. Tylim.
Per tą ilgos kelionės tylą turiu laiko apmąstymams. Ir labiausiai mane stebina milžiniškas kontrastas tarp miesto elegantiškų antikvarinių parduotuvių, išpuoselėtos, įgimtos estetikos bei grožio pajautimo ir to tikrai vietomis purvino ir vulgaraus turgaus. Ir tikrai ne kiekvienas gali ryžtis maudytis purve, tikėdamasis iš jo ištraukti lygiai tokius pat perliukus kaip gražiuosiuose antikvariatuose, tik už daug daug mažesnius pinigus. Jų iš pirmo žvilgsnio tikrai nesimato. Turi eiti, knisti, žiūrėti peržiūrėti, kol galiausiai nusiperki tai, ko negali ir tikėtis. Tai – lobio paieškos ir radybos. Bet joms reikia tam tikro pamišimo, manijos, dar uoslės ir patirties. Antraip tai būtų visai visai neįmanoma.
Jau kita rytą mano draugė Rasa sugalvoja, kaip mano turtą nugabenti į Vilnių. Ji nieko, visiškai nieko, nei vieno prancūziško perliuko, neleidžia palikti prancūzams jų gatvėse. Rasa, mon amour!***
*Niekada, niekada, niekada.
**Ačiū, iki pasimatymo.
***Mano meile.