Pakruojo dvaro prieigose pirmiausiai mus pasitinka žąsys. Tarsi dvi kažkur susiruošusios poniutės greta ir greitai jos krypuoja pačiu šaligatvio viduriu ir beveik nekreipia dėmesio į jas stebinčius žmones. Akivaizdu - turi svarbesnių reikalų. Mes irgi turime svarbių reikalų ir už minutės kitos panyrame į Pakruojo dvaro šurmulį. Tarp šimtų ir tūkstančių gėlių žiedų pilna žmonių klegesio, bėgiojančių vaikų, muzikos, aktorių improvizacijų, parko alėjoje - tarsi iš dangaus sklindančios Šekspyro poezijos. Pilna gyvybės ir džiaugsmo, o vėliau pastebėsime - ir meilės, arba jos ženklų. Kitaip ir būti negali. Juk visą vasarą čia vyksta gėlių festivalis „Vasarvidžio nakties sapnas“, o juk ten, kur Šekspyras, ten romantika ir meilė. Dvi temos labiausiai ir pritinkančios dvarui visais laikais. Mus pasitikęs Vadim Ovčinko dvariškai pasipuošęs ir dvariškai prisistato: dvaro Hoff maršalas. Dvarišką ir šventišką atmosferą čia kuria visi darbuotojai ir, atrodo, kad šis užmanymas tikrai puikus.
Ilgamečiai šeimininkai - fon Roppai
Dvaro istorijoje labai išsamiai nenardysime, bet pasakyti, kad Pakruojo dvaras pirmą kartą buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose 1531 m., tiesiog privalu. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis šeimininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, o vėliau savininkai ne kartą keitėsi. Tačiau, kai grafaitė Aleksandra Minsterytė 1786 m. ištekėjo už Vilhelmo fon Roppo, dvaras kaip kraitis tapo Roppų giminės nuosavybe iki pat jo nacionalizavimo. Paskutinis jo šeimininkas Julius fon Roppas iš dvaro, kuriame tuo metu buvo įsikūręs vokiečių repatriacijos štabas, buvo išgintas 1944 m. kaip stovi ir jau pakeliui į Vakarų Europą dingo be pėdsako.
Įdomu tai, kad labiausiai rūmai nukentėjo ne sovietmečiu, kai čia veikė tarybinis ūkis, žemė ūkio technikumas ar kvalifikacijos kėlimo mokykla, o tuomet, kai bet koks gyvenimas čia pasibaigė ir maždaug apie 1982-uosius metus dvaras buvo užrakintas ir tarsi užkonservuotas. Štai tuomet iš jo išnyko parketai ir visa kita, ką buvo galima išsinešti, net kai kurios antrojo rūmų aukšto perdangos.
Gaisras inspiravo pokyčius
Tiesa, 1992 m. atsirado fon Roppų giminės, teisėti dvaro paveldėtojai, išsaugoję titulus, bet ne turtus, tad ir finansinių galimybių perimti šį dvarą jie neturėjo. Nuo 1990 m. iki 2008 m. dvarą valdė ir tvarkė pati valstybė. Bet tik, kai 2001 m. sudegė pagrindinių rūmų ir priešingoje upės pusėje stovėjusio malūnininko namo stogas, savivaldybei atsirado poreikis pradėti rimtesnę rūmų rekonstrukciją. Europinių pinigų pagalba visoje dvaro teritorijoje buvo pakeisti visų pastatų stogai, tačiau darbo liko be galo – krašto, kiekvienas pastatas prašėsi rankų ir naujo savo vaidmens, reikėjo kažko imtis. Tuomet ir buvo pradėta ieškoti taip vadinamojo dvaro operatoriaus. Juo tapo Giedrius Klimkevičius, išsinuomojęs dvarą 99 metams. Iš pradžių jam teko tik pastatai už tvoros, o po to ir didžioji likusių pastatų dalis. Nuo to laiko dvaras pradėjo naują gyvenimo etapą, su naujais užmojais, tikslais ir koncepcija. Čia buvo sumanyta sukurti XIX a. dvarišką atmosferą ir nesibaigiančią šventę kiekvienam jo svečiui.
Kuliamoji vis dar tebeveikia.
Pakruojo dvaro rūmams - apie 200 metų
Patys rūmai, kurie dabar iškilmingai stovi žiedų apsuptyje, nėra tokie seni kaip dvaro istorija. Pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai, tik 1817-1840 m. pastatytas mūrinis dvaro ansamblis ir iš karto po to užveistas angliško stiliaus parkas. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. ir šiandien gali didžiuotis tuo, kad Lietuvoje yra pirmas pagal pastatų, išlikusių iki šių dienų skaičių – jų yra 42. Ne visi jie dvaro, apsupto tvora, teritorijoje, juk daug ūkinių pastatų buvo gerokai toliau nuo rūmų, už vadinamos reprezentacinės zonos. Bet visi pastatai, kuriuos šiandien matome pastatytus iš lauko riedulių, anksčiau priklausė dvaro sodybai.
Žinoma, dvaro pasididžiavimas – puošnūs dviaukščiai rūmai su portiku ir dorėnų stiliaus kolonomis, piliastrais, kapiteliais, arkomis bei vazomis balkonų kampuose. Rūmai buvo dengti čerpėmis, šildomi krosnimis ir židiniais. Šalia dvaro rūmų buvo nedidelis sandėlys, arklidės ir ledainė. Vakarinį kompleksą sudarė alaus darykla, pieninė ir kiaulidės pastatai, rytinį – tvartas ir gyvenamieji korpusai, pietinį – du svirnai. Už tenkinio stovėjo dvaro ūkiniai trobėsiai. Kalvę, smuklę ir vėjo malūną nuo centrinių dvaro rūmų irgi skyrė parkas. Ir dabar tebestovi Pakruojo simboliu tapęs arkinis tiltas bei vandens malūnas prie Kruojos užtvankos, sumūrytas iš lauko akmenų ir dolomito.Visi šie pastatai šiandien atnaujinti ir turi savo misijas.
Įkvepianti Pakruojo dvaro praeitis
Šiandien gyvenimas dvare kuriamas paraleliai su restauracija, darbų čia niekada netrūksta, užmojų propaguoti dvarišką kultūrą – taip pat. Juolab, kad ir praeitis įkvepianti. Pakruojo dvare buvo labai daug meno, savininkai fon Roppai turėjo tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcijas, dar daugiau – prekyba meno darbais, buvo dvarininkų pragyvenimo šaltinis. Šalia to Pakruojo dvaras buvo vienas didžiausių ūkių Lietuvoje. Jame veikė bravoras, spirito gamykla, vandens malūnas, aptieka ir netgi buvo įsteigta ligoninė. Jau nuo barono fon Vilhelmo Roppo laikų dvaras plėtojo prekinį ūkį, kuris duodavo daug pajamų ir netgi po Pirmojo pasaulinio karo garsėjo pramonine gyvulininkyste.
„Tačiau šiandien vykdyti rekonstrukcijas sudėtinga, nes didžioji dauguma dokumentų yra prarasta, remiamasi ir tuo, kas gaunama iš baronų fon Roppų šeimos archyvo, kuris yra Vokietijoje. Viskas vyksta pamažu, žingsnis po žingsnio. Be to, rūmai – architektūrinis paveldas ir reikia laikytis tam tikrų rekonstravimo reikalavimų. Štai, pavyzdžiui, šis kambarys autentiškas, čia buvo pono mažasis valgomasis ir jo net neketinama tvarkyti, norima palikti autentišką sienų dekorą, o visa kita tvarkoma, kad atrodytų kultūringai“, – kasdienybės aktualijas pasakojo Vadimas.
Tačiau čia atvykę svečiai kasdienybės darbų nežino, čia jie kviečiami į šventę, kviečiami patirti XIX a. dvarų kultūrą, panirti į kitokį gyvenimą ir atrodo, kad dvaro šeimininkams įgyvendinti šią viziją sekasi – 2018 m. jie buvo vieni iš 18, patekusių tarp patraukliausių kultūrinio turizmo vietų visoje ES, o pernai tokia vieta Pakruojo dvarą išrinko patys Lietuvos žmonės.
Dvarišką atmosferą kuria į savo vaidmenis įsijautę aktoriai, o ir visi kiti darbuotojai.
Du milijonai gėlių
Ar galėtų būti kitaip dvare, kuriame šiemet pasodinta daugiau nei 2 milijonai gėlių?
„Planuose buvo 5 milijonai, bet tiek Lietuvoje tiesiog negavome ir ne visi planai buvo įvykdyti. Už tai turime palmių ir alyvmedžių, atkeliavusių iš Ispanijos. Buvo sugalvota kurti atostogų nuotaiką tiesiog čia, mūsų dvare, kad būtų linksmiau tiems, kurie šiemet neišvyko atostogauti į šiltus kraštus“, – šypsosi Vadimas, o aukštai vėjyje iš tiesų plaikstosi palmių vėduoklės.
Kad visą šią žydėjimo fiestą dar vainikavo ir 20 vestuvinių arkų konkursas, kuriame dalyvavo žymiausi floristai-dekoratoriai, mes sužinojome jau vėliau. Gėlių jūros, kompozicijos, žaliuojantys gyvūnai dvaro parke iš tiesų kuria nepakartojamą atmosferą, juolab, kad visas šis žydėjimas dar pilnas ir veiksmo. Aktoriai kviečia dvaro lankytojus vaidinti, pranašauja likimus, groja, kalbina, linksmina, pokštauja, kviečia suptis karuselėje ir sugrįžti į vaikystę. Savaitgaliai dvare pilni koncertų ar spektaklių, netrūksta ir švenčiamų asmeninių švenčių – tam pritaikytos įvairios dvaro erdvės. Galima pasiplaukioti valtimis, pajodinėti žirgais, pasivažinėti karietomis ar tiesiog apžiūrėti daugybę senųjų dvaro pastatų ir įvairių kolekcijų ekspozicijų. Kiek per dieną čia padaroma nuotraukų ir asmenukių, sunku ir įsivaizduoti.
Todėl norom nenorom imi dairytis, kaip čia dar labiau tapti tuo dvaro gyventoju – tuomet pats laikas užsukti į kostiuminę, o tuo pačiu sudalyvauti ir dvare vykstančiose edukacinėse programose, dėl kurių šis dvaras mus labiausiai ir sudomino.
Po vienu stogu - daug amatininkų ir edukacijų
„Pats dvaras išskirtinis tuo, kad čia galima rasti daugybę amatininkų, dirbančių po vienu stogu. Čia įkurdinta vilnos manufaktūra ir vėlėjos, bitininkė, kostiumininkė ir net siuvėja, parfumerė ir keramikė. Čia yra alaus bravoras, spirito varykla, aptieka. Kiekvienas iš šių amatininkų turi savo edukacijas, kurias galima užsisakyti netgi didesnėms kompanijoms ir maloniai leisti laiką. Pas parfumerę galima pasigaminti savo eterinių aliejų mišinį; pas keramikę nusilipinti ir pageidaujant net išdegti savo molio kūrinuką; pas vilnos vėlėją galima nusivelti įmonės herbą ar kitą kokį nors simbolį; bitininkė pamokys, kaip lieti ar susisukti iš vaško lakšto žvakes. Tačiau pirmiausiai reiktų užsukti pas kostiumininkę ir persirengti dvaro kostiumu. Dar daugiau – siuvėja gali pasiūti jį pagal jūsų pageidavimą. O jau pasipuošus galima aplankyti bravorą ar karčiamą. „Gėrimų degustacijose sužinosite visą mūsų gaminamų trauktinių kelią. Beje, turime likerį, pripažintą pačiu geriausiu pasaulyje ir tai yra „Čiobrelinė“. Su čiobreliu, medumi ir šafranu. Dar gaminama alaus degtinė, nes tai populiaru Vokietijoje, o dvaro istoriniai savininkai – vokiškų šaknų“, – su edukacine veikla supažindina Vadimas, o mums lieka tik apeiti daugybę jaukiai ir stilingai įrengtų amatų dirbtuvėlių, maloniai pakalbant su savo amatų meistrais.
Panašu, kad dvare sklando ne tik daug puikių idėjų, bet dirba ir daug atsidavusių, darbščių, jas įgyvendinančių žmonių.
Beje, natūralu, kad šiemet dėl pandemijos vokiečių turistų atvyko mažiau, kaip ir turistų apskritai, ypač iš Vakarų Europos. Už tai lietuviai vis aktyviau atranda Lietuvą, daugiau domisi tiek pačiu dvaru, tiek ir lietuviškais amatais.
Rūmuose – XIX a. dvaro gyvenimo atmesfera
Visai kitokia pačių rūmų ekspozicija ir interjeras. Čia patenki į ganėtinai prabangų XIX amžių ir susidaro įspūdis, jog rūmuose netgi gyvenama: baldų ir interjero detalių čia tikrai jau pakankamai. Vadimas paaiškina, kad šis pojūtis – tai šių dienų dvaro šeimininkų nuopelnas.
„Giedrius Klimkevičius labai domisi antikvariatu ir istorija, todėl į Pakruojo dvarą atkeliauja Vakarų Europos aukcionuose įsigytų senovinių daiktų, baldų. Pasitaiko, kad kai kurie pirkiniai būna ne pačios geriausios būklės, tad dvaro meistrai juos sutvarko ir prikelia naujam gyvenimui. Galima sakyti, kad pačiam tikriausiam gyvenimui, nes ir rūmuose – ne tik atokiau stovinčiame dvaro viešbutyje – galima pernakvoti ir net pusryčiauti ar vakarieniauti Barono valgomajame žvakių šviesoje. Taigi viskas, ką matome rūmuose čia atsirado per pastarąjį dešimtmetį, jokio palikimo nebuvo. Autentiški tik kai kurie interjero akcentai – koklių pečiai, lubų apdaila, vienur kitur – parketas, bet daugiau atkurtas nei išlikęs“, – pasakojo Vadimas.
Dvare lankytojams gali būti įdomi ir Giedriaus senovinės technikos bei automobilių kolekcija, bet tai būtų jau kito rašinio tema.
Iš tiesų, apžiūrėti visą Pakruojo dvarą, juo pasimėgaujant, o ne bėgant su spragsinčiu telefonu, reikia mažiausiai trijų valandų, o dar geriau – skirti visą dieną. Dar nuostabiau atvažiuoti čia su nakvyne, ryte pabusti, pusryčiauti ir pasimėgauti spalvingu žydėjimu be žmonių šurmulio.
„Tuomet čia tylu, ramu ir daug paukščių čiulbėjimo. Turbūt rytais čia daugiausiai ir romantikos“, – sako ir kviečia Vadimas.
MĮSLĖ. Kam skirtas ir kaip vadinasi šis prietaisas? Atsakymą rašyti į Vintažo ženklų FB profilio mesindžerį. Iš visų teisingai atsakiusiu atsitiktiniu būdu išrinksime laimėtoją, kuriam atiteks DU KVIETIMAI Į PAKRUOJO DVARO SAVAITGALIO RENGINIUS. Netingėkite, domėkitės ir dalyvaukite.
