Atrodo, kad pagaliau galime atrasti laiko ilgai atidėliotiems darbams ir nors to priežastys nedžiugina, tai nors darbais pasidžiaukime. Kadangi ne už kalnų Kalėdos, tai istoriją norėjome pradėti nuo minties atnaujinti senutėles pačiūžas ir paversti jas kalėdiniu namų dekoro akcentu. Tačiau klaipėdietė Marina BLAŽKO, į kurią kreipėmės patarimo, pasiūlė dar kelias idėjas, kurioms niekaip nepajėgėme atsispirti ir kurios galbūt įkvėps naujoms paieškoms ir jus. Nors dar ir dar kartą primename, kad prieš perdažydami baldus, įvertinkite juos ir dažykite tik tada, kai įsitikinsite, kad ne sugadinate, o pataisote.
Komoda „Baltoji svajonė“
Marina dirba su puikiais „Frenchic Furniture Paint“ dažais, taigi ir mes jokių kitų neieškojome. Juolab kad dirbti su jais tikrai smagu ir svarbiausiai – saugu. Dažai natūralūs, kreidiniai mineraliniai, taigi bekvapiai, greitai džiūsta, prieš naudojimą nereikia nei maišyti, nei skiesti, nei kitaip paruošti. Be to, tinka įvairiems paviršiams. Savo pamoką Marina pradėjo nuo didžiausio daikto – komodos. Tokio stiliaus naudoti baldai paprastai mus pasiekia iš Vakarų Europos, dažniausiai – iš Nyderlandų. Jie yra gana kokybiški, patvarūs, dažniausiai būna faneruoti kokia nors mediena. Pastaruoju metu tokie baldai pinga, nes nėra itin madingi ar įdomūs tikrojo antikvariato mėgėjams. Taigi pats tas objektas eksperimentams – istorijai nebūsime prasikaltę. Juolab kad šviesi spalva tikrai gerai dera su jų stilistika, jei tik neįsivaizduosime, kad kuriame Provanso stilių.
Komodai restauruoti prireiks šių „Frenchic“ produktų:
„Wolf Whistle” spalvos dažų. pilko vaško. lako, „Fren Sheen” pudros.
Taip pat pasirūpinkite papildomomis medžiagomis ir įrankiais:
Įvairaus šiurkštumo šlifavimo popieriumi, virtuvine kempinėle, teptuku (naudojant „ Frenchic“ teptuką dažų sąnaudos būna mažesnės), vaško teptuku, voleliu, keliomis medvilninės medžiagos skiautelėmis.
Dažyti rinkitės baldus, kurie neturi istorinės vertės.
Žingsnis po žingsnio
- Pasiruošimas darbui. Pirmiausia nuo komodos nusukame rankenėles, kad jos netrukdytų dirbti, po to nuimame dureles, ištraukiame stalčius. Kad dažai geriau susigertų, visą komodos paviršių nušveičiame šiurkščiu šlifavimo popieriumi, nuvalome dulkes ir baldą nuriebaliname. Paviršius turi būti labai švarus, kad dažai dengtųsi lygiai.
- Dažymas. Komodą dažome voleliu 2-3 kartus. Nudažę palaukiame, kad dažai išdžiūtų( maždaug apie valandą). Norėdami, kad paviršius būtų glotnesnis ir tolygesnis, kiekvieną išdžiūvusį sluoksnį lengvai patriname smulkiu šlifavimo popieriumi. Galiausiai, kai 3 dažų sluoksniai nugula ant komodos, paliekame ją džiūti parą.
- Dengimas vašku. Pasirenkame pilką vaško spalvą. Norėdami paryškinti paviršiaus faktūrą ir išgauti sendinimo efektą tik tam tikrose vietose, pavyzdžiui, aplink dureles ar stalčius, paviršių teptuku nuvaškuojame plonu sluoksniu. Vaško perteklių pašaliname švaria medvilnės skiautele ir leidžiame jam džiūti parą.
- Dengimas laku. Jei komoda bus intensyviai naudojama, neapsieisime be lako. Jis apsaugos dažus nuo mechaninių pažeidimų. Laką dengiame švelnia kempinėle tris kartus. Sluoksnis išdžiūsta per valandą.
- Rankenėlių dažymas. Rankenėlėms dažyti sumaišome „Frenchic“ laką ir bronzos spalvos pudrą. Dažome teptuku 2-3 sluoksnius ir paliekame džiūti valandai.
Švytinti banketė
Nedidukė banketė irgi iš sendaikčių parduotuvės. Ją Marina įsigijo jau žinodama, kad baldas stovės toje pačioje erdvėje kaip ir komoda - koridoriuje, taigi ir atnaujinti ją nutarė labai panašiai. Kėdutė medinė, patvari, tik su kiek susidėvėjusiu gobelenu. Darbuokimės drauge, o priemones naudokime tokias pat kaip ir komodai atnaujinti.
- Pirmiausia nuo kėdės nuimamame sėdimąją dalį, o nuo jos – seną gobeleną.
- Šiurkščia kempinėlė negailėdami jėgų braukiame per medinę kėdutės dalį ir taip pašaliname dulkes bei įvairius kitus užsilikusius nešvarumus ant medienos paviršiaus. Nuriebaliname, kad būtume tikri, jog paviršius idealiai švarus ir sausas.
- Apverčiame kėdutę aukštyn kojomis ir trimis plonais sluoksniais tepame dažus. Sluoksnis, kaip minėta, džiūsta apie valandą.
- Imamės minkštosios dalies atnaujinimo. Pirmiausia iškerpame ir uždedame sluoksnį porolono, kad kėdutė būtų minkštesnė ir labiau „pasipūtusi“, ant jos dedame atraižą dailaus naujo gobeleno ir „prišaudome“ specialiu baldiniu pistoletu metalinėmis kabėmis.
- Kėdutės medinę dalį dar dengiame baltu vašku, taip išgaudami lengvą „žiemiškumo“ įspūdį, o drauge ir sendinimo efektą. Vašką patogu dengti specialiu teptuku arba medvilninės medžiagos atraižėle. Vaškuoti reikia ten, kur norisi lengvo sendinimo efekto. Jei norime, galime ir nulakuoti – dažai geriau laikysis.
Pagal paskirtį kėdutę naudojame jau kitą dieną, jei tik negaila – juk pavyko nuostabiai.
Kai pačiūžos pavargsta
...jos tampa Kalėdų dekoracija. O juk nuo jų viskas ir prasidėjo. Ačiū Marina, puikiai išpildžiusiai mūsų prašymą „atgaivinti“ senas pačiūžas. Šventiškuose namuose joms bus tikrai smagiau nei rūsyje.
- Pačiūžas kaip ir ankstesnius baldus labai gerai nuvalome, nuriebaliname ir nudžiovinę padengiame dviem dažų sluoksniais. „Frenchic“ dažai tinka gobelenui, stiklui, tad ir odinėms pačiūžoms puikiai tiko. Spalva šiuo atveju –„Hornblower“.
- Nudažytas pačiūžas dviem sluoksniais padengiame lako ir bronzos spalvos pudros mišiniu. Dažų beveik nesimato, vien spindesys, bet to ir siekta laukiant švenčių.
- Taip dekoruotomis pačiūžomis galime puošti kiemo vartus, namų duris, arb kabintyi ten kur norisi – juk taip gražu ir žiemiška, net tuomet, kai žiemos nėra.
