hugo sojus

Kokias istorijas pasakoja dvarų paveikslai?

Paveikslų tema užkabino būnant Burbiškio dvare (Radviliškio r.) ir klausant vienos paveikslo radybų istorijos. Tada naiviai pagalvojome, kad pilni dvarai romantiškų pasakojimų apie tai, kaip dvarų šeimininkai randa antikvariatuose senus paveikslus ir jie po ilgų išlikimo kelionių grįžta į savo namus. Tačiau, lankant dvarus paaiškėjo, kad tokių stebuklingų istorijų nėra daug. O jeigu ir yra pavykę kažkaip išsaugoti viename ar kitame dvare buvusius paveikslus, tai dažniausiai jie sugrįžta ne į dvarą, o į paveikslų galerijas, ar bent jau to krašto muziejus. Vis dėlto, keletą istorijų iš savo vasarinių kelionių parsivežėme, o temos taškus ant „i“ sudėjome drauge su dr. Eugenijumi SKERSTONU. Kelių išsamių leidinių apie madą ir interjerą autorius maloniai sutiko atsakyti į kelis su paveikslų tema susijusius klausimus. Bet – pirmiausiai istorijos.

Į Burbiškį sugrižęs šeimininkas

Burbiškio dvarą (Radviliškio r.), šiandien garsų Tulpių šventėmis, nemažą laiko tarpą valdė Baženskiai. Galima sakyti, kad nuo jų valdymo pradžios dvaro sodyba įgavo visai kitokį veidą. Prie to daug prisidėjo Mykolas Baženskis, ypač daug dėmesio skyręs parko atnaujinimui. Jis iškasė keletą tvenkinių, suformavo salas, sujungė jas tilteliais ir pavadino jas romantiškais vardais. XXa. pradžioje Burbiškio  dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomi, čia lankėsi Jonas Basanavičius, Gabrielė Petkevičaitė – Bitė,  Petras Vileišis. Gamtos prieglobstyje pleveno meno dvasia ir intelektualūs pašnekesiai. Mykolo Baženskio portretą viename iš antikvariatų Vilniuje dideliam savo diaugsmui rado dvaro direktorius  ir siela Egidijus Prascevičius. Jis buvo nupirktas, sugrįžo į dvarą ir puošia jo interjerą. Beje, šis dvaras, be kita ko, turi ir labai gausią nuotraukų kolekciją, kuri pradžiugintų ne tik mėgėjų, bet ir fotografijos profesionalų akis.

Du – viename. Ką rinktis?

Beveik mistiška istorija nutiko su Hugo Šojaus dvare (Šilutėje) eksponuojamu paveikslu „Šv. Pranciškus  Ksaveras“, kuris 2010 m. buvo atiduotas restauruoti į Lietuvos dailės muziejų, P. Gudyno restauravimo centrą. Prieš restauraciją buvo atlikti paveikslo tyrimai ir rentgeno, ir ultravioletiniais spinduliais. Ir čia paaiškėjo netikėtas dalykas: tyrimai parodė, kad ant vienos drobės yra du paveikslasi – matosi dvi figūros. Pirmoji figūra užtapyta ir tai yra puošniai apsirengusi moteris, rankoje laikanti gėle, o antroji – matomas šventasis. Kilo dilema, kuris paveikslas turi likti, juk vertingesnis galbūt tas pirmas senesnis? Vis dėlto, buvo pasirinktas Šv. Pranciškus Ksaveras, nes jis ir anksčiau kabėjo dvare. 

Laivas dukros garbei Hugo Šojaus dvare

Paskutinis Šilutės dvaro šeimininkas Hugo Šojus pakeitė visą to krašto gyvenimą, tačiau jam pačiam asmeninis gyvenima ne itin nusisekė. Hugo Šojus vedė šeimos draugų dukrą Mari Džein, kuri gimdydama trečią poros vaiką mirė. Jos tėvas, kaip ir Hugo Šojaus tėvas, buvo laivų statytojas ir vieną laivą buvo pavadinęs dukros garbei  „Mari Džein“. Ant laivo vėliavėlių matomi MD iniacilaiai. Ta proga buvo užsakyta nutapyti ir du paveikslus: vieną – laivo užsakovui, kitą – laivo kapitonui. Vienas iš jų dvare – muziejuje išlieka iki šių dienų ir byloja graudžią ir romantišką jo atsiradimo istoriją.

„Keturi evengelistai“ – Kretingos dvaro turtas

Paveikslą „Keturi evengelistai“ pamatėme puikioje Kretingos dvaro Baltojoje salėje ir prie  jo stabtelėjome dėl jo vertingumo. XVII a. nutapytas paveikslas „Keturi evangelistai“ buvo retauruotas1957 m. Jame vaizduojami keturi evangelistai (iš kairės į dešinę: Morkus, Matas, Jonas, Lukas) su savo ikonografiniais simboliais.  Tai tapytojo Valentin de Boulugne kūrinys ir tai byloja užrašas ant paveikslo:  „Le Valentin. 1601–1634“.  Yra žinoma, kad tapytojas Valentin de Boulogne (1594-1634) nutapė apie 75 paveikslus, kurie saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose ir privačiose kolekcijose ir yra labai vertingi. Sunku tiksliai pasakyti kaip jis pateko į Kretingos dvarą, tačiau remiantis istoriniais šaltiniais galima daryti prielaidą, kad paveikslas priklausė Vladislovo Tiškevičiaus itališkajai meno kolekcijai. Vis dėlto, nuostabu, kai tokio lygio menininkų darbai “išgyvena” iki mūsų dienų dvaruose ir muziejuose, kurie patys buvo ant išlikimo ribos.

Eugenijus SKERSTONAS: "Paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis".

Žmonės skiria didelį dėmesį remontui, po to baldams ir labai dažnai pamirštami interjere meno kūriniai, tarp jų ir paveikslai. Ar Jūsų nuomonė būtų kitokia, kokie Jūsų pastebėjimai?

E.S. Negalėčiau teigti kategoriškai, kad vaizduojamosios dailės kūriniai pamirštami. Savo įžvalgas pradėčiau pasamprotavimu, kad ne visi jaučia poreikį savo namuose gėrėtis meno kūriniais, taip pat ne visi gali sau leisti juos įsigyti, jeigu kalbame ne apie tariamus, o tikrus meno kūrinius ir suprasti jų tikrąją paskirtį arba, kaip mėgstama sakyti mūsų laikais, misiją. Jeigu namų puošybai apsisprendžiama pasirinkti paveikslus (sakykime, tapybos darbus, reprodukcines graviūras), tai, visų pirma, pasikliaujama savaja menine nuojauta arba nuovoka. Aš renkuosi tokius darbus, kurie man kelia pasigėrėjimą, kuriuos smagu daugybę kartų per dieną matyti. Vaizduojamosios dailės kūrinių eksponavimas namuose pastaruosius tarsi personifikuoja, jiems suteikia unikalumo, perteikia namų savininkų meninių aspiracijų turinį, suteikia intelektinio solidumo. Taigi paveikslai namuose – savotiškas gyvensenos kultūros kokybės rodiklis. Sakykime, kolekcininkai (daugelis jų – profesionalūs meno žinovai) arba menotyrininkai be mano minėto ir įprasto pasirinkimo kriterijaus – gėrėjimosi – atkreitų dėmesį į kūrinių vertę rinkoje (tai sudėtingas klausimas ypač tada, kai ta rinka neapčiuopiama), kuriai poveikį daro kūrinio amžius, įrodyta autorystė, autoriaus žinomumo geografinė aprėptis, signatūra (parašas), žinoma, tema, kilmės ir buvusių kūrinio savininkų istorija. Iš esmės kitaip reikėtų vertinti šiuolaikinių, dar aktyviai dirbančių, autorių darbus. Beje, apie investavimą į meno kūrinius esu ne kartą skelbęs straipsnių, aptarinėjęs viešose paskaitose.  Jeigu namai puošiami paveikslais tik todėl, kad taip daro kiti, sakykime, draugai, pažįstami, taip pat todėl, kad „reikia“, jeigu nenori atrodyti visiškai abejingas meno sričiai ar jos neišmanėlis (tokiais atvejais įžiūrėčiau snobiškumo apraiškas), tai geriau jų atsisakyti, nes kitaip paveikslai taps erzelio pretekstu.        

Dr. Eugenijus Skerstonas primena, kad paveikslai tas pirkinys, į kurį verta investuoti.
(Vido Černiausko nuotrauka).

Pagal ką turėtume pasirinkiti savo namams paveikslą? Ar egzistuoja, kalbant šia tema, kokie nors kriterijai, geras skonis, apskritai?

E.S. Kriterijų yra ne vienas ir ne du – jų daug; keletą jų paminėjau atsakydamas į ankstesnį klausimą. Pratęsdamas jį, galėčiau išvardyti dar keletą svarbių: paveikslų visuma (jų skaičius), atsižvelgiant į jų atlikimo technikas (sakykime, tapybos darbų iškabinti šalia grafikos darbų – nereikėtų, tai būtų didelė klaida), eksponavimo ant sienų kompozicija, atsižvelgiant į atstumus, paveikslų formatą (mažesnio formato – apačioje, didesnio – viršuje; mažesni juk geriau apžiūrimi iš arti…) ir t.t. Kalbant apie meninį skonį, tai jokio „teisėjo“ lyg ir nėra. Kiekvienas iš mūsų tai, ką matome suvokiame skirtingai, taigi ir gėrimės skirtingai. Asmeniui ji gali būti priimtina arba ne, o požiūris į per ilgą laiką susiklosčiusias „taisykles“ gali būti vertinamas kaip dogmatiškas, taigi neatmestina, kad gali kilti noras jam priešintis.   

Ar yra taisyklė, apsprendžianti paveikslų kiekį ant sienos, vienoje erdvėje ir pan.?

E.S. Vienintelės taisyklės atrasti lyg ir nepavyktų – skirtingais istorijos etapais, skirtingose kultūrose, įskaitant religijas, vaizduojamosios dailės kūrinių, taigi ir paveikslų skaičius, o tai pat jų eksponavimo kompozicijų būdų, būta neapsakoma įvairovė. Nežiūrint į tai, galėtume išskirti tam tikras tendencijas, kurios galėtų būti laikomos komponavimo taisyklėmis ar principais. Paminėčiau geometrinį paveikslų grupavimo principą įprastai galiojantį mažo formato darbams. Simetrinį arba klasikinį, kuris labiausiai priimtinas man pačiam, kai paveikslų centras esti akių lygyje. O jam priešingas yra  asimetrinis grupavimas, kuris žvilgsniui nepatrauklus, tačiau daugelis mano, kad „įdomesnis“ už simetrinį. Taip pat paminėtini horizontalus ir vertikalus principai. Tapybos ir grafikos darbai dažniausiai grupuojami pagal temas, ikonografinio lauko (vaizdo) – pagal turinį. Neatmestinas grupavimas pagal atlikimo technikas, sakykime grupė pastelės, akvarelės ar guašo technika atliktų darbų.   

Kur įsigyti paveikslą šiandien: galerijoje, aukcione, antikvariate?

E.S. Kur tik pageidaujate, nes visos išvardytos meno kūrinių pardavimo vietos lygiavertės ir, sakyčiau, vienodai patikimos. Daug lemia jūsų apsisprendimas matant kūrinį ir įsiklausant į specialisto komentarus. Turiu minty, kad būtina juos ne tik išgirsti, bet ir suprasti, o tam būtinas pirkėjo, juolab ketinančio įsigyti meno, išsilavinimas. Jo siekdamas pirkėjas turėtų pasidomėti meno istorija, pasigilinti į meniškumo ypatumus, vietinės meno rinkos ir užsienio meno rinkų gyvavimo principus, dailininkų (preities ir šiuolaikinių) veiklą, jų deklaruotas arba deklaruojamas vertybes, susipažinti su plačiai išgarsėjusiomis klastočių ir jų iniciatorių istorijomis. Beje, nusprendusiems investuoti į vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius, visuomet patarčiau, nes nepakenktų, kad ir labai pasitikint savimi, kreiptis į meno srities profesionalus, įskaitant, žinoma, muziejininkus, galerininkus, antikvarus ir aukcionų specialistus.  

Paveikslas kaip investicija: verta pamąstyti?

E.S. Išties verta…, bet pamąstyti, įvertinant daug aplinkybių, kurias, net esmines, sunku užtikrintai numatyti. Investavimas – rizikos „įgyvendinimo“ procesas. Esu ne kartą viešai minėjęs, kad investavimas į meno kūrinius – intelektualų veikla, nors labai patraukli snobams ir tai nėra blogai. Meno kūrinio atributavimas (priskyrimas konkrečiam autoriui-kūrėjui) ir autentiškumo nustatymas – itin svarbūs veiksniai, investicijai suteikiantys užtikrintumo. Jeigu kalbėtume apie pirmąjį investavimo aktą, tai jo metu įgyjami menininkų darbai į namus „keliauja“ sukeldami daugybę jausmų, nuojautų ir vilčių. Per daugelį metų ne be pagrindo susiformavo nuomonė, kurią galėtume vadinti ir taisykle: teisingai nustatyta tikrų meno kūrinių vertė, laikui bėgant, nekrinta, bent jau išlieka nepakitusi. Taigi, atsižvelgiant į šią, sakyčiau, istorinę „taisyklę“, investuoti– vert

Rasa ŽEMAITIENĖ

Autorės ir Liudo MASIO nuotraukos

Rubriką "Iš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Tags: No tags

Comments are closed.