Renavo dvaras2

Biblioteka – Renavo dvaro pasididžiavimas ir išskirtinumas

Į Renavo dvarą Mažeikių rajone, kuriame buvo 13 dvarų, važiavome gan vėjuotą ir darganotą spalio dieną, tačiau subjuręs oras jo žavesio nesumažino. Ant srauniosios Varduvos kranto stovintis mūrinis dvaras, apsuptas didingo angliško stiliaus parko ir ūkinių pastatų komplekso, išties įspūdingas. Tai vienas įdomiausių ir geriausiai išsilaikiusių dvarų ansamblių Žemaitijoje. 1999 metais Renavo dvaro sodyba įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Tačiau mus čia atvedė jo išskirtinumas – kažkada dvare buvusi didžiulė biblioteka savo gyvenimą čia tęsia ir toliau. Tiesa, kur kas mažesnė, bet ji vis tiek yra.

Po Renavo dvaro rūmų istoriją pasižvalgius

Ankstesnis Renavo vardas buvo Gaurė arba Gaurai, dažnai minimas ir  Gaurelių vardas. Seniausias dokumentas, kuriame paminėtas Gaurelių dvaras, yra datuotas 1589 m. gruodžio 26 d. Tuomet dvaro pastatas buvęs medinis, šiaudiniu stogu. XVII a. pabaigoje dvarą įsigijo suvokietėjusių prancūzų Renė (vok. Rönne) giminė, kurios šaknys – Vokietijoje, Brėmene.  Lietuvoje ji buvo žinoma jau nuo XV a. pradžios. Leidimą apsigyventi Lietuvoje ši giminė gavo iš Rygos arkivyskupo. Labiausiai jis suklestėjo vokiškos kilmės baronams Rönne, pavertus dvarą savo centrine valda (1753 m.). Renavo vardu dvarą pradėta vadinti tik nuo 1780 m. pagal Gaurės (Gaurų) bažnyčios fundatoriaus Renė pavardę. Tačiau abu pavadinimai (Gaurai ir Renavas) išliko iki XX a., tik Gaurai virto pagrindinio Renavo dvaro dalimi (palivarku). XIX a. viduryje Gaurai dar buvo vadinami Antapoliu, manoma, kad nuo dvaro savininko Antano Renė vardo.

Baronas Mikalojus Antanas Renė (1795–1877) dvarą valdyti pradėjo XVIII a. viduryje. Jis buvo Vilniaus universitete apsigynęs filosofijos magistro laispnį, todėl labai vertino mokslą ir meną. Renavo dvaras visą Renė giminės valdymo laikotarpį būdavo paveldimas pagal vyriškąją liniją. Po Mikalojaus Antano mirties dvarą paveldėjo jo brolio Felikso Rene (1797-1857) sūnus  Eugenijus Renė (1830-1895), kuris pats kūrė eiles. 1878 m. jis Vilniuje išleido knygą “Poezye i prace dramatyczne”, pagal save pertvarkė giminės kolekcijos, biblioteką. 1895 m. mirus Eugenijui, Renavas atiteko jo giminaičiams grafams Melžinskiams. 1895 m. čia apsigyvena grafas Feliksas Mielžinskis (1871-1910).  Felikso našlė Stanislava (1869-1958) ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska  buvo paskutinės Renavo valdų savininkės.

Paminklas broliams Stanislovui ir Gabrieliui Narutavičiams. Baronas Antanas Renė pasižymėjo filantropizmu: jis globojo našlę Viktoriją Narutavičienę ir jos 2 sūnus – Stanislovą bei Gabrielių. Jos vaikams mokyti Antanas Renė nusamdė pirmųjų lietuviškų kalendorių leidėją, gamtos, praeities ir kalbos tyrinėtoją Lauryną Ivinskį (1810–1881). Galbūt tai turėjo įtakos, jog auklėtiniai tapo reikšmingomis istorinėmis asmenybėmis: Gabrielius Narutavičius (1865–1922) buvo išrinktas pirmuoju Lenkijos prezidentu, o Stanislovas Narutavičius (1862–1932) tapo Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Beje, prieš mirtį Antanas Renė našlei ir jos vaikams užrašė kapitalą, garantuojantį kuklų pragyvenimą.

Renavo dvaras Antano Renė valdymo laikotarpiu...

Baronas Antanas Renė buvo Telšių pavieto maršalka, mokyklų globėjas, nuo 1850 m. ėjo Telšių pavieto bajorų vado pareigas, garsėjo pomėgiu sodininkauti. Tad dvaras garsėjo sodu ir apie 18 ha užimančiu angliško stiliaus parku. Parke buvo iškasti tvenkiniai, padaryti akmeniniai laiptai, suolai. Antanas Renė Vilniaus universitete buvo apsigynęs filosofijos magistro laispnį, taip pat studijavo Tartu universitete, todėl labai vertino mokslą, ypač gamtos,  ir meną.  Antanui Renė labai rūpėjo dvaro reikalai, todėl 1830–1833 m. jo iniciatyva pastatydintas dabartinis Renavo rūmų ansamblis, savo stiliumi priskiriamas vėlyvojo klasicizmo laikotarpiui. Dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – čia  ne kartą koncertavo kunigaikščių Oginskių orkestrai, lankėsi iškilūs to meto žmonės: dailininkai, rašytojai, politikai. Renavo dvaras siejamas ir su 1863 m. sukilimu. Dvare buvo suorganizuotas sukilėlių būrys, kuriam vadovavo dvaro ūkvedys Liudžinskis.

...ir dvaro paveldėtoju tapus Eugenijui Renė

1877 m. dvaro paveldėtojas Antano Renė brolio Felikso sūnus Eugenijus Renė  rekonstravo rūmus. Metalinį prieangį, tikriausiai, pristatė Eugenijus šimtmečio  proga, kai vietovei buvo suteikta giminės pavardė (1880 m.). 1890 m. Renavo dvaro inventoriuje minimi mūriniai pastatai: rūmai, svirnas, arklidė, kluonas, oranžerija, vandens malūnas, karčema; mediniai pastatai – administracinis pastatas, tarnų namas, skalbykla, paukštidė, ledainė ir kiti.

Iki 1895 m. dvare gyvenęs Eugenijus Renė (1830–1895) mėgo keliauti, domėjosi menu, pats rašė eilėraščius (lenkiškai). 1878-aisiais Vilniuje jis net išleido 400 puslapių knygą “Poezye i prace dramatyczne”. Eugenijus Renė Renavo dvare pagal save pertvarkė giminės kolekcijas, biblioteką. E. Renė mirė 1895 m. gruodžio 25 d. Berlyne ir buvo palaidotas jo tėvo statytos Gargždų bažnyčios šventoriaus baltos koplyčios rūsyje.

Dvaras naujų spalvų įgavo šeimininkaujant Feliksui Melžinskiui

Po Eugenijaus Renė Renavo dvarą valdė Felikso Renė anūkas Feliksas Melžinskis (1871-1910). Tais laikais priekinėje rūmų portiko dalyje buvo didelis holas su paaukštintomis lubomis. Vestibiulyje stovėjo XVIII a. baltojo marmuro židinys, holo dešinėje buvo įrengta puotų salė su židiniu. Rūmų daržo pusėje įrengtas didelis salonas: čia taip pat stovėjo marmuro židinys, kabėjo krištolinis sietynas. Pirmojo aukšto rūmų grindys buvo iš ąžuolo, raudonmedžio bei kitų vertingų medžių su pasikartojančiu žvaigždės motyvu. Vieną iš kambarių puošė apie 2 metrų aukščio graviūros, vaizduojančios mitologines scenas.

Savo unikalumu garsėjo rūmų biblioteka. Joje buvo daugiau kaip 1 000 tomų knygų (dauguma jų gražiai įrištos, vokiečių ir lotynų kalbomis). Naujesnėje rūmų bibliotekoje daugiausia buvo XIX a. II pusės lotyniški leidiniai. Bet į ją mes sugrįšime dar vėliau.

Mielžinskio valdymo laikotarpiu Renavas garsėjo ne tik sodu, bet ir šiltnamiais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Renavo dvare buvo bandoma auginti šilkverpius ir įrengti šilko kokonų auginimo ūkį. Mielžinskio našlė ir jos duktė Maria Janušova Zdiechovska buvo paskutinės Renavo valdų savininkės. Deja, 1940-aisiais dvaras buvo nacionalizuotas, jo archyvas iškeltas į Telšius, kur pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sudegė. Štai kodėl Renavo dvaro istorijai pažinti yra labai maža medžiagos.

Renavo dvaro sodyba mūsų laikais

Po karo rūmuose įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka ir kultūros namai. Pirmąkart Renavo rūmai buvo restauruoti 1985 metais. 2012 m. restauruotos dvaro rūmų patalpos: sutvarkytas fasadas, stogas, vandentiekio ir nuotekų tinklai, vidaus elektros tinklai, priešgaisrinė ir apsauginė signalizacijos, pakeisti langai, atnaujintos durys, laiptai, grindys, įrengta vaizdo stebėjimo sistema. Atnaujintuose Renavo dvaro rūmuose, kaip ir anksčiau, veikia atnaujinta nuolatinė Renavo rūmų reprezentacinio interjero ekspozicija, supažindinanti lankytojus su XIX a. Lietuvos dvarų kultūra. Antrasis aukštas tapo meno galerija, kurioje eksponuojamos įvairios menininkų parodos, vyksta plenerai, susitikimai.

Pastaraisiais metais Renavo dvarą labai išgarsino čia filmuota dalis didelio populiarumo sulaukusio meninio filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ scenų. Anot filmo kūrėjų, šis dvaras iš daugelio pasirinktas, nes sužavėjo jo grožis ir autentika.

Jei teks viešėti Renavo dvare, būtinai pavaikštinėkite po parką, išsiskiriantį medžių ir krūmų rūšių bei jų formų įvairove. Čia auga storiausia Lietuvos eglė, kurios skersmuo krūtinės aukštyje siekia per 1,20 m. Parko aplinkoje ryškiai išsiskiria Veimutinė pušis, kanadinė cūga, geltonžiedis kaštonas, paprastojo buko raudonlapė forma.

Viena iš dvaro kultūros dalių – biblioteka

Dvaras be bibliotekos turbūt sunkiai įsivaizduojamas, kaip dvaras – be dvaro pastato ar parko. Deja, šiandien retas kuris dvaras gali pasigirti išlikusiomis knygomis, o štai Renave visas  įdomus dvaro bibliotekos kambarys. Knygos į biblioteką pateko nuo XIX a. pradžios iki A. Renne mirties – 1877 metų. Spintos knygoms, kurių čia buvo apie tūkstantis, išsidėsčiusios per du aukštus. Renavo dvaro bibliotekos knygos, kaip ir kitų asmeninių bibliotekų knygos, buvo skirtos tenkinti vieno asmens, vienos šeimos poreikiams ir retai iškeliaudavo iš dvaro. Dauguma šios bibliotekos knygų buvo išleistos 19 a., nemažai 18 a. antroje pusėje. Vietiniai gyventojai dar prisimena, kaip rusų kareiviai iš brangių odinių knygų viršelių darydavosi batų padus, o retomis knygomis pasikurdavo krosnis. Tik stebėtis reikia, kad vis dėlto nemažai  Renavo dvaro bibliotekos knygų išliko. Keletas jų yra saugoma žemaičių muziejuje „Alka”, bei dauguma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Renavo dvaro biblioteką kaupė ir tvarkė rūmų savininkas, vienuoliktosios kartos Renne giminės atstovas A. Renne. Knygų jau turėjo ir jo tėvas Feliksas Renne, turtingas ir išsilavinęs žmogus, masonų ložės „Uolusis lietuvis“ narys.  A. Renne domėjosi gamtos mokslais, studijavo Tartu ir Vilniaus universitetuose, todėl ir jo biblioteką galima būtų pavadinti gamtamoksline, nors tarp jų būta filosofinių, istorinių, mokslo populiarinimo – fizikos, chemijos ir apie astronomiją pasakojančių leidinių, įvairių mokslo šakų žinynų, enciklopedijų, kelionių aprašymų, vadovėlių kalboms mokytis ir itin mažai grožinės literatūros.

XIX a. viduryje biblioteką papildė Žemaičių vyskupo nominato Jono Krizostomo Gintilos bibliotekos knygos – rasta 105 pavadinimų knygų, kurios sudarė bemaž pusę Renavo bibliotekos ir taip čia atsirado atsirado teologinės literatūros. Renavo dvaro bibliotekoje daugiausia knygų buvo prancūzų kalba, kadangi šios kalbos vyravimas XIX amžiaus dvarų kultūroje buvo labai ryškus. Yra leidinių vokiečių, lotynų, šiek tiek – lenkų, anglų, italų kalbomis.

Kai kurios knygos ypač kokybiškos poligrafijos, puikiai išsilaikiusios spalvotos iliustracijos. Dauguma knygų buvo įrištos – vertingiausios turėjo itin gražius, prabangius viršelius, yra ir prastesnės poligrafijos leidinių, net  plonais viršeliais ir primenančių šiuolaikines brošiūras. Ant itin vertingų, brangių knygų jų savininkas A. Renne palikdavo savo autografą, knygų nuosavybės ženklus – lipdes. Ant stačiakampio rėmelio viduje įrašas „A.B.RÖNNE“. Lipdės buvo išspausdintos ant geltono, žalio, balto, violetinio ir mėlyno popieriaus – spalva priklausė nuo to, kokios tematikos knyga. Ant daugelio knygų jau užklijuotos baltos lipdės su Evaldo Renne užrašu. Po jomis dar matyti kiek didesnės įvairių spalvų lipdės. Evaldas buvo A. Renne brolio, gyvenusio Gargžduose, sūnus: po dėdės mirties paveldėjo jo biblioteką. Koks buvo bibliotekos dydis – nežinoma, leidiniai nebuvo sunumeruoti, katalogo nebuvo.

Ši vertinga knygų kolekcija sovietmečiu buvo išvežta: knygos buvo saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, daug jų pateko į privačias rankas. Tačiau neseniai Į Renavo dvaro rūmų biblioteką sugrįžo apie 100 čia buvusių jos savininko A. Renne knygų. Iš viso pavyko rasti 245 pavadinimų knygų. Kitų A. Renne bibliotekos knygų likimas neaiškus, o grįžusiųjų dar laukia kruopštus  tyrinėjimas, jų registracija, katalogo sudarymas.

KNYGOS ŠIANDIEN

Neįsivaizduoju namų be knygų. Kai jų namuose nematau, nuliūstu. Šiaip laikais didelė biblioteka su nuolat kaupiamais enciklopediniais ar mokslo populiaruinimo leidniais tikrai nebūtina, nes gausybė greitai besikeičiančios informacijos virste virsta iš interneto. Akivaizdu ir tai, kad interneto tinklas niekada netaps visaverčiu knygos pakaitalu. Neįmanoma palyginti kompiuterio pelės spragsėjimo su puslapių šnarėjimu, švelnių dramblio kaulo spalvų puslapio su šaltu ekranu,ką jau kalbėti apie tikrų namų estetų požiūrį- odiniai ar net nutriušę kartoniniai senų, retų leidinių viršeliai labai puošia namus. Senų leidinių kolekcionavimas, laimei, populiarumo ir didelio susidomėjimo neprarado. Mūsų laikais kompiuteris ir grožinės ar meno literatūros leidiniai šiuolaikiniame darbo kabinete puikiai „sugyvena“. Tokį sumanymą įgyvendinti visada lengva, nes viską lemia užsiėmimo pobūdis- dirbti su komiuteriu ir skaityti reikia panašių sąlygų, nes abiem aplinkybėmis būtina susikaupti, vadinasi, aplinkos puošyba turi būti santūri. Kita vertus, bibliotekoje tarp knygų tikrai atsirs vietos ir kompiuteriui. Iš patvirtintų praktinių patarimų galėčiau paminėti vieną patį svarbiausią – bibliotekoje reikėtų vengti knygas dėlioti dviem eilėmis.

Dr. Eugenijus SKERSTONAS

Jurga SAJENKIENĖ Rasa ŽEMAITIENĖ Jurgos SAJENKIENĖS nuotraukos

Rubriką "Įš dvarų VAKAR - į mūsų ŠIANDIEN" remia

Tags: No tags

Comments are closed.