Ne visus, bet tuos, ką jau nudžiugins tai labai. Juk mes žinome, kas iš mūsų artimųjų daiktus su praeities ženklais mėgsta, o kas ne. Tai, ko gero, ir būtų tas kriterijus, kuriuo remiantis galima pirkti dovanų seną daiktą arba ne. Na, o mes praeities nebijome, tad ir dovanos iš senų laikų mums mielos. Ieškojome jų šį kartą ne tviskančių prabanga, bet derančių bet kuriuose namuose, arba tiesiog džiuginanačių savo retumu ir tematika.
Dr. Eugenijus SKERSTONAS: “Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie - retų knygų mėgėjai”
Dovana iš antikvariato šiandien galėtų būti pavadinta ne tik antikvarine, bet ir vintažine. Dovanojant visuomet tikimasi, kad adresatas bus pradžiugintas, ypač toks, kurio interesai ir laisvalaikio pomėgiai dovanojančiajam puikiai žinomi. Viskas priklauso nuo mėgstamų sveikinamojo užsiėmimų, jo meninės nuovokos ir išsilavinimo, tiesa, tai pat ir amžiaus. Dovaną gausiančiojo asmens požiūris į antikvarinius arba vintažinius istorinės ir meninės vertės objektus gali nesutapti su dovanojančiojo požiūriu ir meniškumo savybių supratimu, todėl dovanoti daiktą vien todėl, kad jis antikvarinis arba vintažinis – neatsargus ir, gal būt, dovanojančiojo lūkesčių nepateisinsiantis poelgis. Antikvarinius daiktus siūlyčiau dvanoti jų mėgėjams, kolekcininkams ar namų interjerų dekoratoriams, tai pat spausdintų leidinių kolekcininkams, jeigu jie – retų knygų mėgėjai. Užsienio šalyse, kuriose prekyba antikvaru išvystyta, antikvarininkai ir verslininkai kasmet, Šv.Kalėdų išvakarėse, sudaro viešoje erdvėje (periodinėje spaudoje, internete) skelbiamus galimų dovanų sąrašus, siūlo dovanas individualizuoti, sakykime, prie dovanojamo meno kūrinio prisegti etiketę su dedikaciniu įrašu, linkėjimais arba tinkama lotyniška sentencija. Dovanojamą daiktą galima išgraviruoti jį gausiančiojo vardo inicialais (monograma). Jeigu būtų nuspręsta tokią unikalią dovaną skirti vaikams ar paaugliams, tai nereikėtų pamiršti, kad įprastai jiems patinka pramogai skirtos naujovės, atitinkančios jų bendraamžių, o ne ankstesniųjų kartų atstovų, pomėgius. Visgi, antikvarinė (vintažinė) dovana gali būti vertintina kaip labai naudingas edukacinis „žingsnis”, meninio lavinimo „instrumentas” praturtinsiantis vaizduotę, žinias, kūrybinio įkvėpimo šaltinis.
Tegul šventės spindi sidabru
Kalėdos ir Naujieji – tai šventės, kada norisi spindesio, tad nuspalvinę jas sidabro spalva tikrai neprasilenksite su geru skoniu. Sidabro spalvos paieška antikvariatuose gali būti ypač sėkminga,nes senovinių sidabro, pasidabruotų ar melchioro indų pasiūla juose dar gana nemaža. O kur dar stalo įrankiai, žvakidės, įvairios statulėlės, figūrėlės ir visi kiti mažmomiai, kurie gali suteikti elegancijos ir savituumo visiems namams. Visi šie gaminiai gali tapti ir labai išskirtine dovana tiems, kas neignoruoja antikvariatų apskritai ir nebijo daiktų su amžiumi.
Tačiau, dėmesio, kalbant apie sidabrą reikia žinoti, kad tiek juvelyrinio, tiek stalo įrankio vertė priklauso nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Todėl nuo seniausių laikų, siekiant išvengti apgavysčių gaminant ir pardavinėjant brangiųjų metalų dirbinius, buvo draudžiama jais prekiauti be specialių įspaudų – prabos ženklo (lot. probe – „bandau, įvertinu“).
Tauriųjų metalų lydiniai visada turi kitų metalų priemaišų, vadinamų ligatūra. Ligatūra dažniausi būna grynas varis, o į aukso lydinius dedama vario, sidabro, nikelio, cinko. Taurieji metalai sidabras ir auksas yra minkšti, o ligatūra suteikia jiems tvirtumo. Praba garantuoja tauriojo metalo kiekį ligatūroje. Prabos ženklai buvo ir yra labai įvairūs. Juose paprastai įštampuojami šalies, miesto herbai ar emblemos, prabuotojo (valstybės atstovo, kontroliuojančio ir atsakančio už gaminio kokybę) bei meistro – auksakalio ar juvelyro inicialai ar visa pavardė su pirmąja vardo raide. Prabos ženklai paprastai būna miniatiūriniai, dažniausia įžiūrimi tik su padidinamuoju stiklu. Yra ir tam tikri reikalavimai, kur gaminyje dėti prabą: indo dugne, ar kraštelyje, stalo įrankiuose – dažniausiai kotelio siaurojoje dalyje ar galelyje. Dar su lupa galima įžiūrėti gaminį sukūrusio meistro inicialus arba monogramą. Tai papildoma informacija, padedanti nustatyti daikto vertę apskritai arba jo vertę konkrečiai kolekcijai. Prabos ženklais nežymimi tik ordinai, medaliai ir monetos, tačiau jų lydinių praba taip pat griežtai reglamentuota ir kontroliuojama. Taip pat nežymimi labai vertingi senovės meno kūriniai, laboratoriniai indai ir prietaisai.
Laikas skambėti KRIŠTOLUI
Didelė stiklo gaminių pasiūla, pastaruoju metu į šalį pastumėjo krištolą. Tačiau jeigu sugalvotumėte išgerti vyno ar šampano ne iš stiklo, o iš krištolinės taurės, Jums iš tiesų tai gali patikti. Antikvariatuose galima rasti ypač kokybiško ir gero krištolo gaminių, o kaip dovana jis patrauklus tuo, kad priešingai nei kiti daiktus, lieka laiko nepalytėtas ir visada atrodo tarsi naujas. Kuo krištolas skiriasi nuo stiklo? Pirmiausia – išvaizda. Krištoliniai indai su švinu pasižymi savybe gražiai švytėti ir kaip tik dėl to yra tokie populiarūs. Žinoma, šie indai itin trapūs ir greitai dūžta, tad jau todėl laikomi prabangos preke. Beje, čekiškas krištolas yra be švino, o su kalio ir kalcio oksidais. Bario krištolas vietoje švino sudėtyje turi iki 19 proc. bario oksido, kitaip jis lengvai dužtų.
Europos Sąjungos direktyvose įvardijama, kad tikru krištolu vadinamas stiklas, kurio sudėtyje yra ne mažiau kaip 10 proc. švino. Per 24 proc. minėtos medžiagos turintys gaminiai yra priskiriami aukščiausios kategorijos krištolui. O štai JAV krištole gali būti tik 1proc.švino. Čekijoje krištolu vadinami tik išskirtinio skaidrumo, blizgesio bei grakštumo stiklo gaminiai, nebūtinai savo sudėtyje turintys švino. Tačiau pasaulio krištolo standartas – 24 proc. švino. Švino paplitimą galima paaiškinti tuo, jog būtent šis metalas geba suteikti krištolui nepakeičiamų savybių: mažina jo trapumą (patvariausias turi net iki 40 proc. švino), lengvina apdirbimo procesą, didina šviesos dispersiją, išsiskiria nepaprastu skambesiu bei skaidrumu. Švino oksidas krištolui taip pat suteikia atsparumą rūgščių, šarmų ar spirito turintiems skysčiams. Vienintelis dalykas, nuo kurio reikėtų saugoti krištolą – staigūs ir dideli temperatūrų pokyčiai. Dėl jų krištolas gali prarasti blizgesį bei skaidrumą.
Įsigiję krištolo indų, nepamirškite, kad jie turi nepriekaištingai blizgėti. Tad prieš pat serviruojant krištolas būdavo plaunamas šiltame muilo tirpale, skalaujamas šaltu arba šiek tiek šiltu vandeniu ir blizginamas lino servetėle. Jau pastačius ant stalo dar kartą blizginta sausa šilko servetėle, kad nebūtų net užuominos į pirštų pėdsakus. Krištolo induose patariama netiekti karštų patiekalų ar gėrimų, kadangi nuo karščio šie indai paranda savo žėrėjimą.
Džentelmenai laukia kitokių dovanų
Įdomių, nekasdieniškų, kitokių. Nudžiuginkite juos netikėta dovana. Ne praktiška, ne kasdieniška, ne pasikartojančia. Žiūronais ar binokliu. Kompasu ar termometru. Katiliuku ar cilindru. Porcigaru ar cigarų laikikliu. Kardu ar peiliu. Senu žemėlapiu ar reta knyga. Kažkuo dar nematytu arba labai netikėtu. Tiesiog pribloškiančiu ir grąžinančių į praeitį, Jūrininko, keliautojo, pypkoriaus ar medžiotojo. Nuostabiausia antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse yra atrasti kažką savito ir savo, o gal net lobį, jeigu „pigiau” nei tikėtasi. Todėl čia reikia ieškoti dovanų keistuoliams ir intelektualams, svajotojams ir romantikams, kolekcininkams ir retenybių žvejams.
Damos renkasi vintažą
Kada jei ne per Naujuosius pasipuošti vintažiniais drabužiais? Jų gerbėjai pasakys, kad visada. Ir tai tiesa, bet ne tokie drąsuoliai vintažo ieško teminiams vakarams ar tiesiog prašmatnioms šventėms. Vintažinių drabužių parduotuvės visad pasiruošusios padėti, tačiau šio to galima rasti beveik visuose antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse. Todėl ten galima nupirkti ir puikią vintažinę dovaną jo gerbėjai ir jau jokios rizikos, kad nepatiks, nes „sena”. Tik, dėmesio, ne viskas, kas sena yra vintažas.
O šią savoką labai gražiai apibūdina dr. Eugenijus Skerstonas:” Būdvardis vintažinis – beje, skolinys iš vynų gamybos pasaulio – pradėtas vartoti XX a. paskutiniais dešimtmečiais, kai buvo aptarinėjami garsių aukštosios mados kūrėjų darbai, rasti naudotų drabužių rinkoje. Būtent todėl daiktus ar meniškumo požymių turinčius kūrinius, kurių kilmė ar autentiškumas neįrodytas, vintažiniais vadinti nederėtų. Tiesa, mūsų laikais šis terminas vartojamas nesigilinant į esmę, jam suteikiama platesnė reikšmė, tai yra siekiama akcentuoti senyvą, tam tikram praeitam laikmečiui priskiriamo daikto, ypač drabužių ir su išvaizdos kultūra siejamų aksesuarų, amžių.Vintažinė mada artimai susijusi ir su įvaizdžiu, ir su tam tikru stiliumi, tad nuovoka apie juos būtina. Išvaizdos kultūros sričiai, ypač madai, būdingas groteskas – perteklinis ekstravagantiškumas, siekis šokiruoti nenatūralumu, komiška išvaizda. Tad „vintažišką“ atrodymą nuo karikatūros gali skirti vienas žingsnis. Tai reikštų, kad visi išvaizdos privalumai sąmoningai arba to nesuvokiant paverčiami ryškiais, juoką keliančiais trūkumais”.
Vaikų kambario pasaka
Vintažinių žaislų antikvariatuose dažniausiai ieško ne vaikai ir ne vaikams. Vintažiniai žaislai – suaugusiųjų žmonių žaidimai, nes ir jie kaip bet kas kitas yra kolekcionuojami, pagal temas, gamintojus, šalis, medžiagas, laikotarpius – tų kriterijų gali būti įvairiausių. Žmogus visu tuo nesidomintis gali nustebti, kas šiandien kolekcionuojama ir kiek tai gali kainuoti.
Tačiau antikvariatuose ir sendaikčių parduotuvėse žaislų galima rasti pačių įvairiausių ir – o paradokse – visai tinkamų žaisti. Lėlės, mašinos, minkšti žaislai, įvairios dėžutės gali nudžiuginti ir mažuosius, jeigu tik tai kaip dovana priimtina jų „Kalėdų seneliams”. Dar daugiau – tie žaislai gali būti labai gražūs jaukūs, visiškai gero stovio ir palyginus nebrangūs.
Kitas pirkinys galėtų būti vintažiniai kalėdų eglutės žaisliukai, kurių taip pat netrūksta sendaikčių parduotuvėse. Vieniems tai vėlgi – nostalgijos prekė, prisiminimas iš vaikystės, kitiems – kolekcinis taikinys, atčiau kai randi tai kas miela – visada džiaugsmas.
Kolekcininkai visada turi viltį
Gauti dovanų dar vieną egzempliorių savo kolekcijai. Ir nieko nėra lengviau kaip pirkti dovaną kolekcininkui. Ir nėra geresnės vietos tam daryti negu antikvariatai ar sendaikčių paduotuvės. Senos knygos, vinilinės plokštelės ar tiesiog bet kas, ką kolekcionuoja draugas. Nes iš tiesų kolekcionuoti galima viską ir nudžiuginti galima viskuo. Tačiau šį kartą paagituosime už muziką ir prisiminsime mūsų autoriaus ir vinilų kolekcininko Igorio Riabovo citatą: „Yra ypatinga „melomanų“ rūšis, kurie perka brangią aparatūrą, kad „pagautų“ idealų garsą. Bet, man regis, jie klausosi ne muzikos, o savo brangios aparatūros. Netgi nebūtina klausytis – svarbu turėti. Manęs kalbos apie „šiltą lempinį garsą“ nejaudina ir diskusijose šia tema aš nedalyvauju. Taip, vinilas skamba tikrai geriau nei kompaktas ar parsiųstas iš Interneto platybių MP3, bet aš tikrai žinau, kad perku vinilą ne tik dėl garso. Kaip ir knygų pirkimas ne visada susijęs su skaitymu, taip ir plokštelių pirkimas nebūtinai susijęs su klausymusi. Mano lentynose stovi diskai, kurių aš klausausi gal tik kartą per metus, ir vinilai, kuriuos aš „užjoju“ iki skylių. Man malonu, kad jie yra, ir mano senukas grotuvas „Akai“ klausosi jų kartu su manim”. Pradžiuginkime?
Antikvariatų mįslės
Ten jos gyvena ir gyvens amžinai. Daiktai, kurių funkcijų taip niekas ir neatspės, pamiršti dailininkai, kurių parašų ant senų paveikslų jau niekas neidentifikuos, nesuprantami mechanizmai, kurie atrodys kaip meno kūriniai, nenuspėjamos medžiagos iš kurių kažkada kažkas kažką pagamino… Šį karta tuo atradimu tapo ši gal 50 cm aukščio figūra iš…NE, to tikrai nebuvo galima atspėti, nes tai tiesiog neįmanoma. Bet galima sužinoti patekus ČIA. O jau tada nupirkti dovanų vienos profesijos žmonėms. Tegul ji puoš ir saugos.
Gražaus švenčių laukimo ir dovanų džiuginančių širdis!
