Židinys VAKAR dvaruose ir ŠIANDIEN namuose

Turbūt nėra jaukesnės temos prieš Kalėdos kaip ugnies tema. O namuose ji neįmanoma be židinio, na, bent didžiojoje dalyje namų. Be židinių neapsiėjo ir mūsų lankytieji Lietuvos dvarai. Tiesa, ne visuose dabar spragsi ugnis, bet daugumą jų židiniai ar koklinės krosnys dar tebepuošia. Taip nutiko todėl, kad iš neprižiūrėtų dvarų buvo galima išnešti beveik viską, bet sunkiausiai - gražiuosius jų koklius, todėl pradėjus dvarus atstatinėti autentiškų krosnių ir židinių galima rasti dar pakankamai.

Židinio istorija

Židinio istorija prasidėjo akmens amžiuje, kai pasirodė pirmieji jų prototipai. Tai buvo židiniai iš sausų šakų. Civilizuotų akmeninių židinių, kurie dažniausiai buvo įkurdinami būsto centre, išvaizda turėtų būti siejama su mūsų eros 1–3 a. ir jų funkcija buvo sušildyti. VIII a. viduramžių pradžioje, židinys jau buvo neatsiejama feodalų, dvasininkų ir riterių būsto dalis. Jis buvo statomas centre, o pro lubose padarytą skylę išeidavo dūmai. Paprastų mirtingųjų būstuose židinys atsirado X-XVI amžiuje ir jau pradėjo įgyti labiau mums visiems pažįstamą išvaizdą, mat išradus kaminą, židinys buvo pastatytas prie sienos.

XVII a. pabaigoje amerikiečių mokslininkas Bendžaminas Franklinas sukūrė ketaus krosnį ir jos vėl buvo pradėtos montuoti kambario centre, todėl skleisdavo ir daugiau šilumos. Be to, Franklinas sumanė pailginti kaminą, dėl ko šiluma buvo naudojama taip pat efektyviau.

XVIII a. pabaigoje amerikiečių mokslininkas ir išradėjas E. Ramfordas išrado naują židinio dizainą. Jo pasiūlyta židinio krosnis buvo aukštesnė ir siauresnė, todėl ilgiau laikė šilumą, o per supaprastintą kaminą geriau šalinosi dūmai. Dėl tokios konstrukcijos židinys dabar galėjo būti įmūrijamas tiesiai į sieną.

Carinėje Rusijoje židinių mada atsirado valdant pirmajam šalies imperatoriui Petrui I – ajam, XVIII a. pradžioje. Jis netgi išleido dekretą, pagal kurį kiekvienas namo bajoras turėjo turėti židinį. Jis buvo laikomas prabangos preke ir pabrėžė socialinę padėtį. Nenorėdami atsilikti nuo pažangiosios Europos, didikai uoliai statė židinius, tačiau namuose nebuvo pakankamai šilumos, ypač šiaurinėje sostinėje Sankt Peterburge. Taigi krosnių namams šildyti irgi neskubėta atsisakyti. Kiek vėliau prašmatniuose namuose vėl buvo grįžtama prie židinių, kurių dauguma dėl įspūdingos koklių apdailos atrodė kaip tikri meno kūriniai.

Lietuvos dvaruose dauguma židinių pastatyti XIXa., kai dvarininkai masiškai perstatinėjo dvarų rūmus ir dauguma jų iš medinių virto mūriniais. Tuomet buvo pastatyti židiniai, krosnys ir po visus rūmus išvedžiotos gudrios ortakių sistemos.

Židiniai Lietuvos dvaruose

Jeigu dvare yra likusių senų krosnių ar židinių, žinoma, šiandien jau daugiau ar mažiau restauruotų, tai galima teigti kad juose ir kur kas daugiau jaukumo. Mat reta krosnis ar židinys senais laikais buvo prastos apdailos – dauguma jų dekoruoti įspūdingais, dažnai specialiai tam dvarui pagamintais kokliais. Židinių istorijų per vasaros keliones po dvarus, o ir anksčiau, teko išgirsti ne vieną.

Tačiau ugnį mes užkūrėme tik viename dvare. Ir tikrai ne dėl šilumos, o dėl grožio ir jaukesnės nuotraukos. Tai buvo Anykščių rajone įsikūrusiame Burbiškio dvare, į kurį verta užsukti, be kita ko, ir dėl jo krosnių bei židinių. Juk dekoruoti priesieniniai židiniai yra išskirtinis šio dvaro elementas, nes tokius židinius galima pamatyti tik šiame dvare ir Lietuvos Prezidentūros rūmuose.

Ugnis mūsų prašymu buvo užkurta gražiajame ketaus lydinio židinyje, kuris yra vyriškoje pusėje, vadinamajame cigarų kambaryje (nuotrauka prie įžangos). Be galo jauki patalpa, dar ir su biblioteka. Darbo kambaryje taip pat yra autentiškas marmurinis židinys su įdomia istorija. Mat, tarybiniais laikais jis buvo storai užtepliotas geltonos spalvos dažais, todėl iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip medinis ir bevertis, tačiau pabandžius pagrandyti, pasimatė baltas prabangus marmuras ir šiandien šis židinys taip pat dvaro puošmena.

Dvare sukurta įspūdinga ir sėkmingai išlikusi aukšto lygio šildymo sistema – sienose sumaniai išraizgytas oro vamzdžių tinklas, kuris krosnių sušildytą orą išnešiodavo po visą pastatą, taigi kambarių krosnys šildydavo ne tik tą kambarį, kur ji stovėdavusi, bet ir kitas patalpas. Dūmtraukių durelės – autentiškos, išsilaikiusios iki šių dienų ir savotiškai netgi puošia sienas.

Restauruojant dvarą židinių gamintojai liko neišaiškinti, tačiau žinoma, kad ypatingos interjero puošmenos – krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis, pagamintos tuometiniame Derpte, t. y. šiandieniniame Tartu. Kaip jau minėta, lygiai tokios pat krosnys, kaip ir šiame dvare, stovi Lietuvos Prezidentūroje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai, o čia visi dvaro svečiai. Tad visiems, kurie ieško gražių idėjų savo namams įkurti ir židiniams įrengti čia tikrai verta apsilankyti.

Išskirtiniai Burbiškio dvaro židiniai.

Visai kitokią istoriją būtų galima papasakoti apie Gelgaudiškio dvaro krosnis, tačiau šį kartą ją priminsime tik trumpai, nes apie tai jau rašėme. Įdomu, o ir liūdna tai, kad visos dešimt iš trylikos buvusių dvaro krosnių šiandien, deja, nekūrenamos. Norint restauruoti visą šildymo sistemą, rūmus turbūt būtų reikėję nugriauti ir vėl pastatyti. Nors sistema iš tiesų unikali, ypatinga ir sudėtinga: sienose iš centrinio židinio ėjo ortakiai, tarpusavyje jungiantys visas krosnis ir puikiai šildė visus rūmus. Be to, krosnys turėjo konvekcines angas, kuriose oras cirkuliuodavo iš apačios į viršų. Jos būdavo pakuriamos trečią nakties, ponai pabusdavo šiltuose rūmuose, ryte malkos prie krosnių jau nesimėtydavo, o šilta išlikdavo iki vėlyvo vakaro. Žinoma, kaip ir visuose dvaruose krosnims buvo patikėta ne tik misija šildyti, bet ir puošti. Šiam dvarui kokliai buvo gaminti specialiai pagal užsakymą, derinant prie kitos interjero apdailos: šilko ar aksomo apmušalų, gipso lipdinių ant lubų ir virš durų. Tai buvo milžiniška investicija, nes ir tais laikais kokliai buvo brangūs, jau nekalbant apie tai, kad šiuo atveju jie buvo gaminti pagal specialų užsakymą. Rūmai turėjo dvi puses – moteriškąją ir vyriškąją. Moteriškoje dominavo šviesios spalvos, tad ir krosnys buvo šviesios, vyriška pusė buvo tamsi, su tamesesnėmis krosnimis. Kiekviena iš krosnių – tikras meno kūrinys. Jas puošė ne tik ornamentuoti kokliai, kai kurie jų dar turėjo ir savo simboliką.

Gelgaudiškio dvarą puošia dešimt restauruotų krosnių.

Senovinės krosnys su gražia koklių apdaila akį traukia ir Zyplių dvare. Jų nedaug –atstatytos tik trys iš buvusių 18, bet visos puikiai restauruotos ir esant reikalui gali būti pakūrenamos. Jos atrodo ypač dekoratyviai ir autentiškai. Įdomu tai, kad šios krosnys yra dvipusės – stovi tarsi nišose, taigi ir šildo dvi patalpas. Židinių ir krosnių, kaip jau minėta, galima rasti vos ne kiekviename dvare, tiesa, ne visur jie tokie svarbūs ir akcentuotini kaip čia minėti, tačiau visi savo laiku ir šildė, ir puošė. Lygiai to paties, statydami šiandien židinį savo namuose, siekiame ir mes. Kodėl jis toks svarbus ir į ką turėtume atkreipti dėmesį, planuodami jį statyti ar atstatyti, jeigu tenka laimė gyventi istoriniame name?

Zyplių dvaro krosnys.

Židiniai istoriniuose namuose

Čia nekalbėsime apie naujų namų ir naujų židinių įrengimą, tai atskira ir plati tema, tačiau į ką reikėtų atkreipti dėmesį, įsigijus istorinį pastatą su senu židiniu? Pabrėžti keletą momentų nepavyktų niekam labiau nei mums visada maloniai padedančiam dr. Eugenijui Skerstonui:

“Šviesą, šilumą ir degančių malkų kvapa skleidžianti ugnis – neišsenkamas namų džiaugsmo šaltinis. Manyčiau, kad nėra neįspūdingo židinio – mėgautis galima jau vien jo buvimu kambaryje. Vis dėlto išorinės židinio dalies (vadinamos kaktos, arba frizo, bei kojų) išvaizda svarbi, gal net svarbiausia sudėtinė interjero visumos dalis. Būtent todėl dekoratorius turi būti itin atidus tokio išskirtinio pobūdžio objekto puošybai. Židinio vieta gyvenamajame kambaryje jokiu būdu negali būti parinkta atsitiktinai – nei seniau, nei kai ją renkatės naujam židiniui statyti. Ypač didelė reikšmė jam teikiama svetainėje, kur maloniai pabendrauti susirenka namų svečiai, arba vakarodami šeimininkai mėgsta pasvajoti, tiesiog pasėdėti. Židinys – išskirtinis gerovės objektas, su kuriuo reikia mokėti elgtis ir tinkamai prižiūrėti.

Vertingiausi židiniai – autentiški, t.y. išlikę tokie patys kaip kadaise sumūryti. Jų stiliai – visiškai atitinka pagrindinius architektūrinius ir netgi baldų stilius. Įkvėpti prancūziškų stilių, ypač Liudviko XV ir Liudviko XVI stiliaus židinių, galime atkurti gražias, sumažintų proporcijų jų kopijas iš marmuro, tačiau lygiai taip pat gražiai atrodo mažesni angliški karalienės Viktorijos laikų židiniai, kurių malkų laikikliai primena krepšelius.

Prieš ketindami statyti židinį, istoriniame ar sename pastate, būtinai pasidomėkite jo (ypač dumtraukio) būkle. Dažniausiai pasitaikantis ir ypač didelį pavojų keliantis pažeidimas – nematomi dūmtraukio įtrūkimai. Atstatymo darbus privalu patikėti tik profesionalui, nes židiniui įrengti būtinas specialus pasirengimas, išsamios žinios ir gerį įgūdžiai. Žinotina, kad statant naują židinį, kurį numatoma eksploatuoti, privalu laikytis visų atitinkamų šalyje galiojančių reglamentų, taisyklių ir gaisrininkų keliamų reikalavimų. Nors patalpoms apšildyti maga pasinaudoti ir židiniu, manyčiau, kad židinys skirtas malonumui ir grožiui, o ne funkcijai, yra saugenis. Daugeliui nepatinka židiniai su ugniakuro ertmę dengenčiais stiklais, nors tokie židiniai neginčijamai saugesni”.