Iki XVII a. dvaruose ir net rūmuose nebuvo atskirų darbo kambarių – kabinetų. Damos laiškus dažniausiai rašydavo prie tualetinio stalelio krašto miegamuosiuose, o ponai - svetainėse. Žąsies plunksna vedžiojamas rašalas buvo nudžiovinamas barstant smulkų smėlį, laiškai plombuojami vašku. Visas priemones reikėjo kažkur laikyti, o ir laiškai dažnai buvo kupini paslapčių ir juos reikėdavo slėpti nuo smalsių akių. Brendo dar vieno baldo poreikis. Arba net dviejų.
Tai, ką šiandien mes dažniausiai vadiname sekreterais, Vakarų Europoje vadinama biurais. Bet, apskritai, biuras ir sekreteras yra skirtingi baldai. Biuras – tai pirmiausiai stalas, o jo pavadinimas kilęs nuo prancūziško žodžio “bureau”, reiškiančio medžiagos, kuria buvo aptempiamas rašomojo stalo viršus, pavadinimą. Tačiau šis stalas neįprastas, o su sulankstoma lenta ir daugybe stalčių bei skyrių. Sekreteras yra ne stalas, o aukštas spintelės tipo stelažas (uždaras arba atviras), taip pat su su stalčiais ir lentynomis dokumentams bei knygoms laikyti. Tačiau jis irgi turi slankiojančią arba sulankstomą lentą (dažniausiai vietoj vienos iš centrinių lentynų), kuri atstoja rašomąjį stalą. Taigi sekreteras apjungia biuro ir miniatiūrinės spintelės funkcijas. Todėl terminas „sekreteras“ tapo bendresniu ir vartojamas daugeliui baldų rūšių, kuriuos vienija panašios funkcijos: ištraukiama lenta rašyti ir daug stalčiukų bei lentynų.
Diskutuotina biuro kilmė
Yra dvi biuro kilmės versijos. Pagal pirmąją, už šio šio objekto atsiradimą neva turėtume būti skolingi viduramžių alchemikams, kurie ieškojo aukso gamybos paslapties ir labai uoliai slapstė savo darbo stalų turinį po įvairiais gaubtais. Kita versija, ir ši, manoma labiau tikėtina, byloja tai, kad biuro atsiradimą įkvėpė moterų papuošalų dėžutės nuožulniais dangteliais, kuriose jos laikė ne tik brangenybes, bet ir slaptus laiškelius. Išradingiems baldininkams, atrodo, neliko nieko kitko, kaip tas dėžutes pritvirtinti prie stalo paviršiaus vieną ant kitos, šalia, ar taip kaip sugalvodavo plati jų vaizduotė ir gimė biuras. Dėžės, įvairūs gaubtai, o po to ir stačiukai netruko tvirtai „priaugti“ prie „pagrindo“ ir prasidėjo tokių patogių stalelių gamyba. Žodžiu, kokios bebūtų šio baldo šaknys, baldų istorikai teigia, kad biuras gimė XVII amžiaus pabaigoje Prancūzijoje, o dar po šimto metų „didelė dėžė su kojomis“ užtikrintai įsitaisė gyvenamuosiuose kambariuose ir net damų buduaruose. Prie jos buvo patogu sėdėti, skaityti knygą, o labiausiai rašyti ir rakinti raktu ypač svarbią savo korespondenciją.
Meno kūriniai su paslaptimi
Kvalifikuoti meistrai netruko paversti šį baldą tikru meno kūriniu, kuriuo buvo galima grožėtis valandų valandas. Tai buvo biurai su būgnų dangteliais, kurie slėpė lentynų turinį nuo smalsių akių, biurai su skaitymo skydeliais, biurai su stalčiais smulkiems daiktams ir skyriais knygoms. Biuras galėjo būti pagamintas iš retos ir brangios medienos, inkrustuotas pusbrangiais akmenimis, puoštas dramblio kaulu ar vėžlio kiautu, dekoruotas aukso ar sidabro ornamentais, sudėtingas raižiniais, įvairiomis puošnuiomis inkrustacijomis. Dar daugiau: biurai tarnavo kaip patikimos slėptuvės, apie kurių egzistavimą dažnai žinodavo tik du žmonės – meistras ir klientas. Patekę į restauratorių rankas, biurai iki šiol juos stebina sumaniai sukurtomis slėptuvėmis ir netgi juose užsilikusiais lobiais.
Biuras už milijoną
O štai biuro modelis su cilindriniu dangčiu pirmą kartą buvo sukurtas Prancūzijoje Liudviko XV laikais. Jį sukūrė garsus teismo baldininkas Žanas Fransua Ebenas, o jo padėjėjas Žanas Henris Rieseneris galutinai užbaigė projektą ir padarė pirmąją kopiją po savo mentoriaus mirties. Šis meno stebuklas, priklausęs pačiam Liudvikui XV dabar saugomas Paryžiaus „Nissim de Camondo“ muziejuje. Garsiems amatininkams prireikė kelerių metų jį sukurti. Masyvus jo korpusas, pagamintas iš poliruotų vėžlių kiauto plokščių, lapų ir gėlių raštai išgauti dekoruojant paauksuota bronza, sidabru ir egzotinių medžių mediena. O neįprastai išradinga slėptuvių ir spynų sistema padarė šį baldą iš tiesų nuostabiu ir nepakartojamu. Šis „karališkas“ baldas monarchui kainavo beveik milijoną frankų! Šiomis dienomis biuras yra pagrindinis klasikinės aplinkos elementas. Beje, prancūzai, kaip jau minėta, iki šiol vartoja žodį „biuras“ apibūdindami bet kokį rašomąjį stalą, kurio paviršius padengtas storu audiniu. Tačiau tai siauras aiškinimas: dauguma baldininkų supranta biurą kaip stalą su sulankstoma lenta ir daugybe stalčių-skyrių.
Biuro su cilindriniu dangčiu pirmtakas Liudvikui XV atsiėjo milijoną frankų.
Sekreterų gimtinė - Italija
Sekreterai atsirado XVII a.pab. – XVIII a. pr., o Italijos meistrai laikomi jų pirmaisiais kūrėjais. Tik po italų, jų idėją entuziastingai perėmė prancūzai. Pirmasis sekretero egzempliorius buvo priskirtas moteriškiems baldams ir atrodė kaip nedidelis staliukas su išskleidžiama lenta ir dokumentų spintele. Vėliau sekreterai padidėjo ir tai nutiko dėl to, kad buvo pridėta daug stalčių laiškams ir verslo dokumentams laikyti. Sekreterų gamybai buvo naudojams brangios medienos rūšys, prabangūs apdailos elementai. Štai kodėl sekreterai buvo laikomi aukštesnio socialinio sluoksnio gyventojų prerogatyva – ne kiekviena ponia galėjo sau leisti tokią prabangą. Kiekvienas sekreteras, kaip ir biuras, turėjo savo gerai apgalvotą slaptų skyrių ir sekcijų sistemą, kurios niekas, išskyrus savininką, negalėjo pasiekti. Kadangi sekreterai buvo gana patikimi „seifai“, juose buvo laikomi vertybiniai popieriai, verslo korespondenciją, pinigai ir net brangenybės. Po kurio laiko sekreterai pradėjo atlikti ne tik kabinetų funkciją, atsirado kelionių sekreterai. Pavyzdžiui, yra amžininkų prisiminimų apie Napoleono I kelionių sekreterą, kuris sulankstytas užėmė labai mažai vietos, tačiau išskleidus tarnavo imperatoriui kaip rašomasis stalas, prie kurio jis dirbo net keliaudamas karieta. Daugybė stalčių padarė jį labai erdvų ir patogų. Sekreterus labai mėgo ir gydyojai , kurie daugybėje jų stalčių patogiai laikė įrankius ir vaistus.
Verta prisiminti ir dar vieną puikų šios rūšies baldų pavyzdį – tai karalienės Marijos Antuanetės sekreterą, kurį Žanas Henris Rieseneris pagamino jos privačiam kabinetui Versalyje. Šis klasicizmo epochos kūrinys tarsi apjungė visus tos epochos baldininkų pasiekimus ir technikas: medžio apdirbimo, faneravimo, lakavimo, dažymo, juvelyrinių dirbinių su bronza kūrimo paslaptis ir auksavimo techniką. Konkrečiai šis sekreteras buvo pagamintas iš natūralaus pelkinio ąžuolo, padengto juodmedžio lukštu, nulakuotu juodu japonišku laku.Dekoruojama buvo vienos iš burnočių žiedų rūšių augaliniais motyvais, itin subtiliai ir detaliai, naudojant auksinį japonų laką. Apatinė sekretero dalis buvo išpiešta gausiais rytietiškais peizažais. Dangtis buvo pagamintas iš poliruoto balto marmuro su pilkomis gyslomis, ir harmoningai įsiliejo į juodos ir auksinės spalvų gamą.
Įspūdingas 1884m.pagamintas sekreteras, suskleistas tampa visai nedideliu badeliu.
Biurų tipai
Tradicinis biuras. Skirtas svetainei ar miegamojo kambariui. Uždarytas jis primena milžinišką krūtinę su kojomis. Toks biuras daugiausia atlieka dekoratyvinę funkciją – naudojamas jis gali būtik tada, kai stalviršis su vyriais yra pailgintas arba nuleistas.
Biuras -stalas. Galimos dvi versijos. Pirmoji yra ne kas kita, kaip rašomojo stalo modifikacija, turinti stumdomą dangtį, bet išskleidžiamų lentynų ar stalviršių nėra. Antroji versija, kai dalis stalviršio pakyla ir atidaro įvairais talpyklas. Uždarytas jis atrodo kaip įprastas stalas. Biuro stalas yra tiek klasikinio, tiek modernaus stiliaus. Ji idealiai tinka žmonėms, dirbantiems su popieriais: dokumentus ir rašymo medžiagas patogu laikyti stalčiuose ir skyriuose.
Biuras – komoda. Konstrukcija turi laikymo sistemą su papildomu (ištraukiamu) darbiniu paviršiumi. Stalviršis gali būti tiesus arba pasviręs. Prie biuro- komodos priešingai nei prie biuro stalas, atsisėdama tik trumpam, arba rašoma iš viso stovint.Originalūs biuro modeliai tinka išraiškingame pop meno ir art deco stilių interjere.
Biuras – konsolė. Tai siauras ir, kaip taisyklė, gana aukštas modelis: patogu šalia jo stovėti ir brūkštelti porą eilučių. Kartais toks konsolės tipo biuras įrengiamas kaip alternatyva rašomajam stalui miegamajame, kur nenorima užgriozdinti vietos dideliais baldais. Biuro konsolė nuo tradicinio stalo skiriasi tik ant stalo esančiu stalčiukų ir skyriukų „būriu“.
Biurai - klasikinio stiliaus baldai iki šiol gaminami baldų gamintojų.
Sekreterai ir biurai interjere
XVIII a. pabaiga buvo šių baldų klestėjimo pikas. Šiais laikais sekreteras ir biuras, nepelnytai pamiršti ankstesniais dešimtmečiais, grįžta į gyvenamųjų namų interjerą ir užima deramą vietą miegamuosiuose, darbo kambariuose, svetainėse ar darbo kambariuose. Jie mažesni ir dažnai dabar pakeičia tradicinius rašomuosius stalus. Žinoma, ne kiekvienas jų yra tinkamas stacionariam kompiuteriui įkurdinti, bet nešiojamam kompiuteriui – tinka puikiai, o juk pastarieji dabar ir populiariausi. Idealiu atveju dar vertėtų pasirinkti ir tinkamą sekretero ar biuro kėdę, ant kurios sėdint būtų patogu dirbti.
Šiandien šių baldų galima rasti visokiausių: nuo itin madingų variantų, pagamintų šiuolaikinių gamintojų iki puikaus antikvariato ar vintažo. Tą patį galima pasakyti ir apie jų spalvų gamą: jie gali derėti prie kitų kambario baldų, arba tapti akcentiniu tašku visame kambaryje. Ypač prabangiai atrodo raudonmedžio baldai. Raudonmedžio biuras ar sekreteras jau gali diktuoti toną visam kambario interjerui. Kaltiniais elementais dekoruoti sekreterai atrodo ne mažiau prabangiai ir taip pat puikiai puošia bet kokį interjerą. Tačiau jie gali tapti boho ar Provanso stiliaus akcentu ir lofto puošmena – pasirinkimas didelis. O didysis šių baldų žavesys tas, kad pabaigus darbą, spinta ar spintutė gali būti uždaryti, o mažas kambarys vėl įgaus papildomos erdvės.
Biurai ir sekreterai sugrįžta į mūsų namus, pamažu išstumdami klasikinius rašomuosius stalus.
