Antikvariatas ir sendaikčiai interjeruose – amžina „Vintažo ženklų“ tema ir gal net jų atsiradimo priežastis. Šiandienos kontekste ši tema įgauna ir dar vieną aspektą, apie kurį iki šiol nei pernelyg kalbėta, nei galvota, bet taip yra: antikvarinių daiktų naudojimas - tai kiekvieno pardavėjo ir pirkėjo sąmoningas ar nesąmoningas prisidėjimas prie tvaraus naudojimo, kuris dabar tapo tokiu madingu, o antikvariato srityje vyksta taip seniai kaip egzistuoja pasaulis. Panaudosim kažką seno ar senoviško – nereiks gaminti naujo; restauruosim - išsaugosim; neišmesim – nebus dar vienos šiūkšlės. O jei tai kažkada taps svarbu vis didesniam skaičiui žmonių, planeta ims ir kokį kartą kitą lengviau įkvėps. Viskas paprasta ir be jokių pastangų. Tiesa su viena sąlyga: TAI TURI PATIKTI.
Antikvaras Gediminas AKELIS: “Iki ąžuolo išsaugojimo gal toli, o ne visada ir saugoti reikia, bet stalo ar kėdžių iš plastiko galėtume ir nepirkti”.
Antikvariato „Gaza Antiques“ Vilniuje šeimininkas Gediminas Akelis pritaria, kad antikvariato ir sendaikčių naudojimas savo aplinkoje gali prisidėti prie tvaraus naudojimo, tačiau kol kas tikrai ne ši intencija pirkėjus atveda į antikvariatus. Pirmiausiai žmonės tokio tipo parduotuvėse ieško išskirtinio, unikalaus ir nematyto daikto.
„Grožiui ir unikalumui skiriamas didžiausias dėmesys, bet norai dar turi tilpti ir į pinigines. Tačiau, jei daiktas ypatingas, kaina atsiduria kokioje trečioje vietose – žmonės tebenori išskirtinių daiktų. Aš, pavyzdžiui, parduodu daug daugiau brangiausių kilimų, negu pačių pigiausių. Ar žmonėms rūpi istorinė vertė, meistras, kilmės šalis? Daugumai rūpi, bet nėra priežastis pirkti. Daiktą išsirinkus tiesiog įdomu apie jį kažką sužinoti. Tiesa, meistrų pasirašytų baldų beveik nėra, tik paveikslai ar sidabras, bet žmogui įdomu bent kokioje šalyje ir kokiu laiku tas baldas pagamintas.
Kai 2000 – aisiais pradėjau dirbti šioje srityje pirmieji daiktai buvo – tai, kas vadinta lietuvišku antikvariatu: verpimo rateliai, geldos, girnos, puodai ir kt. Tuomet buvo didelė jų paklausa, visi norėjo lietuviško daikto, jį pirko, puošė namus, sodybas. Po to atsivėrė durys į Europos Sąjungą, litą pakeitė euras ir staiga skrynios ir geldos tapo nereikalingos ir pamirštos. Atsirado daug vežėjų, prasidėjo stiprus pakilimo laikotarpis. Ir tai ne šiaip paprasti daiktai – karų, grobstymų ir okupacijos laikotarpio praradimus atstatėme su kaupu, savo kraštą praturtinome begale vertingų Vakarų Europoje sukurtų meno kūrinių – baldų, paveikslų, skulptūrų ir kt.“, – grybšteli keletą prisiminimų iš savo verslo metų Gediminas Akelis.
O štai šiandien, kai pasiūla antikvariatuose labai gausi ir turtinga, jį labiausiai džiugina tai, kad į antikvariatą vis dažniau užsuka palyginus jauni žmonės. Keturiasdešitmečiai nori antikvariato, dar jaunesni nori galbūt vintažo, ar daikto, kurį galėtų pritaikyti šalia kitų turimų, galbūt labai modernių daiktų.
„Jeigu žmogus asmenybė, o nebėga su banda, jam tikrai nėra įdomu pirkti bet ką. Jis nepirks to, ką pirko draugai, jis ieškos kažko savo, jam nesvarbu mada, jam svarbu skonis. Bent jau įdomiomis smulkmenomis jis nori savo namus papuošti kitaip. Foteliai po 30 eurų jam neįdomūs, nebent į sodybą terasoje, nes pigu. Unikalus daiktas visada traukia,“- nuomonę turi Gediminas.
Dar jis sako, kad pirkdami, pavyzdžiui, baldus antikvariatuose, greičiausiai tikrai negalvosime apie ąžuolo išsaugojimą, bet galėtume galvoti, kad pirkti pigių plastiko baldų tikrai neverta. Jei jau rūpinamės plastikinių maišelių ar butelių rūšiavimu tai, anot jo, tikrai vertėtų susirūpinti, kada gamta sutirpdys plastikinę kėdę ar didžiulį stalą, kai dažnai net pramonė dar nesugalvojus kaip tai perdirbti.
Baldai ypač vertingi, jei po sėdima dalimi (kėdžių, fotelių, sofų) ant pagrindinio rėmo (karkaso ar šasi) yra išdegintas ar įrėžtas gamintojo parašas, vadinamas signatūta, arba (žal)vario plokštelė, popierinė etiketė (klijuota paskesniais laikais, bet retai išliekanti iki mūsų dienų). Šie įrašai, žymenys arba įspaudai, kuriuos ant savo dirbinių palikdavo sidabrakaliai, auksakaliai, alavakaliai, gamintojams tapo privalomi nuo 1743metų. Toks žymuo tapdavo prekės ženklu, užtikrindavo kokybę ir reikšdavo gerą meistro vardą, tapdavusį prestižo sinonimu. Būkite atsargūs - žymenys irgi gali būti klastojami!Iki XIXa.vidurio baldų gamybos technikos kito nedaug, todėl jei žymens nėra, nustatyti tikruosius pagaminimo metus labai sudėtinga. Net ir labai patyręs ekspertas juos gali supainioti su XVIIIa. gaminiu. Baldų gamintojų meistrų žymenys susisteminti tik 1919m.
Dr. Eugenijus SKERSTONAS
Dizainerė Kristina LUKAUSKIENĖ: "Kaip senienų mylėtoja bandau kiekvieną savo užsakovą įtikinti, kad antikvariatas ar sendaikčiai – puikus dalykas".
Interjero dizainerė Kristina Lukauskienė neabejoja, kad jos, dirbančios su antikvariatu ir kuriančios klasikinius interjerus, paslaugų visada reikės, nes visada bus žmonių, kurių prioritetas klasika ir senoviniai daiktai.
„Kaip senienų mylėtoja bandau kiekvieną savo užsakovą įtikinti, kad antikvariatas – puikus dalykas, bet dažniausiai yra taip, kad jeigu jau žmonės jį mėgsta, tai ir įtikinėti nereikia, o jei nemėgsta, tai perkalbėti sunku. Be to, dabar manęs jau ieško tie užsakovai, kurie žino mano stilių ir patys nori rasti seniems daiktams vietą savo namuose. Tačiau, kad žmonės pagalvotų, kad senų daiktų išsaugijimas, tai ir jų indėlis į ekologiją, taip tikrai nėra. Greičiausiai toks mano argumentas prajuokintų ir klientą, bet, aš manau, kad pamažu situacija gali keistis“, – svarsto Kristina.
Ji pastebi, kad žmonėms patinka interjerai, kurie yra ilgaamžiškesni, todėl dažnai jie renkasi klasiką, o jei modernų interjerą, tai bent jau su klasikos ženklais, kad jis taip greitai neišeitų iš mados.
„O juk nieko nėra amžiniau nei namai apsistatyti antikvariatu. Aš mėgstu ir propaguoju miksą, savo ruožtu bet kurią erdvę stengiuos sušildyti senoviniais baldais, labai nesunkiai juos integruoju ir šalia kitų naujų, kartais gana modernių baldų ir, apskritai, minimalistiniame interjere, nes jie daug kur tinka. Žinoma, mano klientai maždaug keturiasdešimečiai, jaunimas renkasi kitką. Juo labiau, kad antikvariatų ir sendaikčių baldų pasiūla šiandien tikrai pakankama. Problema yra rasti gerų restauracijos meistrų, nes dažnai daiktus tenka ir atnaujinti, ir visai perdaryti. Žinoma, vertingą daiktą norisi išsaugoti, bet pakanka ir tokių baldų, kuriuos leidžiame sau su klientais ir perdažyti, ir funkcijas keisti. Mano manymu, geriau daiktą pritaikyti šiandienos poreikiams ir prie kitų namų elementų, nei visai išmesti. Lygiai taip pat reiktų elgtis ir su paveldėtais daiktais: neskubėkime jų atsikratyti, pagalvokime, kaip galėtumėte juos pritaikyti savo namuose ir galbūt nereikės pirkti naujų. Štai ir tvaraus nadojimo pamoka“, – sakė Kristina Lukauskienė.
Keli fragmentai vieno iš paskutiniųjų Kristinos Lukauskienės kurtų interjerų.
Nuo pat XIXa. vidurio seni baldai dėl akivaizdžiai matomo nusidėvėjimo buvo gerokai pigesni už naujus. Baldžiai naudojosi jais kaip pavyzdžiai naujiems baldams ir kopijoms gaminti, tačiau XXa. padėtis pasikeitė, ir kopijų kainos aukcionuose pradėjo kristi, o originalų ir autentiškų gaminių – kilti. Dabar pirkdami brangų, retą (jeigu įrodyta) baldą, kurį tikitės išsaugoti ateinančiomos kartoms, įvertinkite jį maždaug pagal tokius kriterijus: amžius, būklė, gamintojas (karkaso ir audinio jeigu yra), kas buvo savininkai, kur jis buvo eksponuojamas. Dar svarbu medžio rūšis, dydis, paskirtis, puošybos sudėtingumas, pavyzdžiui, yra raižytų ornamentų, ar ne, ir kokios puošybai naudotos medžiagos (kitų rūšių medis, auksuota bronza, sidabras, alavas, perlamutras, gintaras ir kt.).
Dr. Eugenijus SKERSTONAS
Restauratorė Jurgita ŠPAKOVSKYTĖ: “Kad dirbu tausodama gamtą, susimąsčiau visai neseniai”
Restauratorė, dizainerė ir dailininkė Jurgita Špakovskytė sunkiai besuskaičiuotų, kiek baldų jos rankose prisikėlė naujam gyvenimui. O tai, kad jos veikla dar yra tausojanti gamtą bei prisidedanti prie tvaraus naudojimo, Jurgita prisipažino visai neseniai supratusi.
“Visada galvojau tik apie tai, kokį grožį sukursiu, baigusi darbą, man svarbiausia buvo galutinis rezultatas. Ir tik visai neseniai supratau, kad savo kaip restauratorės veikla, tikrai prisisidedu prie gamtos, kuri man pačiai yra be galo svarbi, išsaugojimo. Mane pačią ši mintis labai nudžiugino, juk ekologija – tikrai didžiulė šiandienos aktualija. O aš savo grožį kuriu, dalyvaudama tame gamtą saugojančiame rate”, – sakė Jurgita Špakovskytė ir čia pat prisipažino šiuo metu restaurauojanti jau trečią kartą atnaujinamą fotelį.
Iš tiesų, daugybė daiktų būtų tiesiog išmesti, jei ne galimybė juos atnaujinti, restauruoti, keisti ir visiškai perdaryti. Jurgita sako, kad istorinė baldų vertė jai visada yra svarbi, tačiau yra pakankamai daug baldų, kurie neturi ypatingos vertės ir tuomet ji juos dažnai paverčia beveik savo kūriniais.
Viename iš Kauno viešbučių Jurgita Špakovskytė kūrė ir kaip dizainerė, ir kaip restauratorė, ir kaip tapytoja.
Restauruoti senus daiktus ji mano, kad naudinga ir taupumo sumetimais. Anot Jurgitos, žmonės anksčiau atsakingiau žiūrėjo į gamybą, ir, pavyzdžiui, seni minkštųjų baldų karkasai šiandien yra daug patvaresni nei nauji, parvežti iš Lenkijos, o taip pat ir pigesni.
“Be to, restauruoti senus baldus ir turėti labai gražų rezultatą yra vis dėlto pigiau, nei pirkti naują itališką replika. O kas gražiau, geriau ir patvariau, dar klausimas. Dar galiu pasidžiaugti, kad jau turiu mokinių ir pastebiu, kad tiek ši veikla, tiek jos rezultatai pradeda dominti ir jaunus žmones. Jie galbūt irgi nori gyventi įdomiau”, – sakė Jurgita.
Šiandien ji yra žinoma ne tik kaip restauratorė, bet ir kaip interjero dizainerė, dirbanti su senoviniais baldais, pati tapanti ne tik paveikslus, bet užsiimanti ir sienine tapyba, kuri taip pat darosi vis populiaresnė. Pasidžiaugė, kad turi pastovių užsakovų ir net nesuabejojo, kad antikvarinių baldų kada nors gali nereikėti – tai amžina mada.
“Žmonės, ilgus metus gyvenę gana kukliai, šiandien nori prabangos, ir kai turi galimybių, ją renkasi. Ne vien minimalizmas šiandien vilioja užakovus. Pakanka ir tokių, kurie nori solidžių klasikinių interjerų ir su geru antikvariatu, ir su kokybiškais restauruotais baldais. Nori kartais auksinių detalių, gipso apdailos, baroko ir rokoko stiliaus. Visa tai žmonėms dar asocijuojasi ir su ilgaamžiškumu, o tas irgi yra patrauklu – kas gi mėgsta dažnus remontus? – svarstė Jurgita.
Ji pati šiandien dažnai restauruoja, o kartais tiesiog visiškai perkuria minkštų baldų, ypač kėdžių ir fotelių, vaizdą. Mėgsta naudoti auksą, prabangius audinius, nors visada įsiklauso į užsakovo poreikius, jaučia jo nuotaikas ir net skonį. Prisipažįsta, kad dažnai iš seno baldo lieka tik karkaso forma, daiktas pasikeičia neatpažįstamia, bet anot Jurgitos, jis gyvena toliau, ir galbūt sulauks dar vienos restauracijos.
Tuo pačiu ji sakė norinti skaitytojams priminti, kad seno antikvarinio daikto vertė dažnai metams bėgant tik kyla, ko niekada neatstiks su nauju daiktu, todėl daugeliui žmonių tai irgi galėtų būti rimtu motyvu, įsigyjant senovinius baldus ir kuriant savo namus su jais.
Taigi tvarumo tema kol kas antikvarininkų pasaulyje tik lengvai šmėkščioja tarp visų darbų, poreikių ir norų. Bet šioje strityje ji gyva savaime, todėl ne už ją agituojame. Agituojame neaplenkti parduotuvių, kurioje rasite sustojusio laiko ženklų. Pripažinkime: jei jau nutiko taip, kad daliai visuomenės parduotuvės patinka labiau nei parodų salės, neignoruokime šiame vartotojiškame pasaulyje šio fakto. Tik tegul tarp parduotuvių savo vietą randa tos, kuriose pardavinėjama truputis istorinės atminties, šiek tiek kultūrinių žinių, supratimas apie paveldą, geras skonis bei unikalūs daiktai, ir žinia, kad čia irgi galima pradėti mokytis tvaraus naudojimo pamokų.
Sakoma, kad praeities baldų gamintojai galvojo rankomis. Rankomis padaryti dirbiniai priskiriami tikrosioms vertybėms, kurias puoselėdami galime tikėtis fizinės ir dvasinė gerovės. Tokiems dirbinimas dabar kilus kultūrinio paveldo saugojimo vajui suteikiame ypatingą vertę, nors seniau jie nebuvo tokie vertingi. Pramoninės masinės gamybos daiktai (pavyzdžiui, dėl jų formų tikslumo) buvo vertinami labiau už senuosius rankų darbo gaminius, turėjusius vos pastebimų „defektų“ (kurie dabar ypač vertingi kaip rankų darbo įrodymas). Maždaug nuo Restauracijos laikotarpio (1815- 1830) rankų darbas dėl nepaprstai greitos pramoninės, pigios gamybos raidos Prancūzijoje pradėjo nykti. Būtent tada imta aktyviai kopijuoti stiliaus baldus, plagijuoti originalus pagal senųjų baldų modelių pavyzdžus. Rankų darbą praktikuojantys baldininkai mėgsta kartoti, kad meną „sugriovė“ pramonės pažanga.
Dr. Eugenijus SKERSTONAS
Rasa ŽEMAITIENĖ
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai " remia
