„Kas gali būti gražiau nei tokia ekologiška ir tvari filosofija? Nusikūlei javų lauką: turi duonos ir gali turėti namus“, - sako Šiaudinių namų statytojų asociacijos pirmininkas Domantas Surkys, o aš jo klausydama jau žinau, kad vien šiaudinių namų statybos ypatumų aprašymu apsiriboti negaliu. Nes kol jie buvo pastatyti, pirmiausiai atsirado Daumanto ir dar kelių jo bendraminčių, galvose. Seniai, gal 1995-1996m., kai jis aktyvus žaliasis galop susirūpino, kaip savo ekologines idėjas įgilinti, įprasminti ir teoriją parsivesti namo.
Į tvarią kultūrą – su genais ir smalsumu
Ekologijos idėjos į Daumanto gyvenimą, galima sakyti, atkeliavo su genais. Prosenelis – veganas ir tolstojietis, tvaraus gyvenimo būdo ir ekologinių vertybių puoselėtojas, močiutei, tėvams – tokios vertybės irgi nebuvo svetimos. Žodžiu, kaimiečiui – kauniečiui viskas, kas susiję su gamta buvo artima, miela ir sava nuo pat vaikystės. Kai prasidėjo Sąjūdis, Domantas nėrė į Žaliųjų veiklą, tapo aktyviu „Atgajos“ klubo nariu, mitingai, protestai, kova už tą ar aną tapo jo kasdienybe, buvo stichija ir gyvenimo prasmė. Po to per menus, net teatrą, papuošalų kūrimą ir turbūt įgimtą žingeidumą jis savarankiškai atsidūrė statybų aikštelėse ir tikrai ne vien į kitų darbą pažiūrėti.
„Statybos man buvo labai įdomu, pradėjau giliau domėtis šia sritimi, po to pradėjau plėstis, įkūriau įmonę“, – atsiradimo šioje srityje pradžią mena Domantas.
Bet mintys apie ekologiją niekur nedingo, tad statybų parodose dairėsi ekologinių medžiagų ir veltui. Jų buvo tiek mažai ir jos buvo tokios neesminės, kad ekologine statyba net nekvepėjo. Tvari ir ekologinė statyba tuo metu neegzistavo, o ir paskutinę natūralią medžiagą – medį pradėjo aktyviai išstūminėti plastikas.
Lemtingas susitikimas Indijoje
„Šiaudas mane arba aš jį radome labai keistai – Indijoje. Indija mano meilė, bet aš dar nebuvau joje buvęs, todėl, kai brolis pasiūlė nuvažiuoti, mielai sutikau. Aplankėme ašramus, šventyklas ir vienoje iš jų aš sutikau architektą lietuvį Petrą Devižį, kuris man ir papasakojo apie šiaudinius namus. Jis Lietuvoje jau buvo pastatęs pirmą šiaudinį namą, buvo šiaudinio namo pradininkas, o man tai buvo didysis atradimas ir virsmas“, – prisiminė Domantas.
Tuo metu jau buvo internetas, šį tą buvo galima aptikti jo erdvėje, paaiškėjo, kad šiaudiniai namai joks ne stebuklas. Jau gerą šimtą metų jie stovi Amerikoje ir dar nesiruošia griūti, yra Vokietijoje ir kažkiek Skandinavijoje. Amerikoje juos statė neturtingi naujakuriai, o vėliau, kai atsirado kitkavimo aparatai, irgi mažiau turtingieji, bet tai ir buvo antra banga. Po to – pramoninė revoliuciją, cementas viską išstūmė ir šiaudas kaip statybinė medžiaga grįžo į Europą tik 1986-87 metais.
„Mes dešimtmečiu vėliau ir pakliuvome į tą antrą bangą. Bet statymo technologija buvo pakankamai žemo „pasidaryk pats“ lygio, niekas nesiėmė jos vystyti inžinieriškai ar technologiškai. Vėliau paaiškės, kad perversmą šioje srityje mes sugebėjome padaryti“, – tarsteli Domantas.
Šiaudo reikia gero, sauso ir visą jį suspėti susandeliuoti per rugiapjūtę, kad užtektų statybinės medžiagos visus metus. Geriausi šiaudai būtų rugių, bet tinka ir kiti žiemkenčiai - kviečiai ir kvietrugiai. Jų stiebai storesni, jie patys labiau apsisaugoję nuo kenkėjų.
Įkurta asociacija ir švietimo banga
Šiaudinių namų statytojų asociaciją įkūrė jau septyni nariai, tikintys, kad kažkada šiaudizmas – taip jie vadino šį statybos būdą – švęs pergalę. O tuo metu jie nėrė į šviečiamąja veiklą. Jie statė namus, ieškojo, eksperimentavo ir tuo pačiu rūpinosi idėjos sklaida. Nebuvo viskas paprasta, bet jeigu kažkuo tiki, tai ir labai sunku nebūna. Tema buvo visiškai nauja ir įdomi, asociacijos narė Edita Milutienė apie šiaudinius namus parašė knygą, buvo begalė seminarų, salės netalpino visų norinčių. Kalbos buvo ugningos, o štai praktikos ugnis ruseno lėčiau ir ne visada sėkmingai. Kelionėse į Vokietiją, Angliją ar Baltarusiją pas tokių namų statytojus ne visi atsakymai buvo rasti. Taigi idėjos pirmeiviams juos rasti teko patiems eksperimentiniais būdais.Vis dėlto, po visos švietimo bangos atsirado žmonių, kurie patikėjo šiaudiniais namais ir sakė, kad jiems reikia tokio dalyko. Asociacijos nariai patarimų negailėjo, važinėjo į statybvietes ir namukai vienas po kito kilo.
„Žinoma, man kaip statybininkui rūpėjo, kad šie namai būtų aukščiausios kokybės. Pirmiausiai prisišnekėję seminaruose savo tiesą įrodinėjome sau ir kitiems praktiškai ir, reikia pripažinti, kad ne visada viskas pavykdavo. Viena ant kitos sudėtos kitkos – tai dar ne namas“, – juokiasi Domantas.
Nors, iš principo, kitkos, o tiksliau šiaudas yra viskas. Tai juo užpildomas karkasas, kuris ir virsta sienomis, o pastaruoju metu – jau ir grindimis bei lubomis.
Šiaudas – ideali statybinė medžiaga
„Man tada, o ir dabar atrodo, kad šiaudas tiek iš technologinės pusės, tiek iš medžiagiškumo, tiek iš filosofinės ir ekologinės pusių yra ideali statybinė medžiaga. Juk pamačius žydintį ar nokstantį javų lauką, geltoną ir auksinį, tai sukelia stiprius, turbūt kiekvieno lietuvio kraujyje esančius jausmus, energiją, emocijas, pojūčius. Ir štai: javus nukūlėme, duoną suvalgėme, o šiaudas tapo tavo namais. Kas gi gali būti gražiau, tvariau, ekologiškiau, pasmingiau. Tas paprastas javas tenkina didžiausius žmogaus poreikius: pamaitina ir suteikia stogą. O toji suakumuliuota saulė ir iš žemės paimta energija niekur nedingsta. Būnant tokiame name jaučiasi visiškai kitokia aura ir energetika“, – tai Domanto tvaraus naudojimo filosofija.
Tenka grįžtį į javų lauką: kokie tinka, kokie ne, kokie geriausi? Pasirodo, kad net čia nebuvo viskas taip paprasta. Šiaudų reikia gerų, sausų ir visus juos suspėti susandeliuoti per rugiapjūtę, kad užtektų statybinės medžiagos visus metus. Tai – iššūkis. Ūkininkai per rugiapjūtę pametę galvas dėl grūdų ir niekam neturi laiko – problemų buvo daug. Geriausi šiaudai būtų rugio, bet tinka ir kiti žiemkenčiai – kviečiai ir kvietrugiai. Jų stiebai storesni, jie patys labiau apsisaugoję nuo kenkėjų. Ir ne, jų neėda pelės. Pirmiausiai jos į stipriai supresuotą šiaudo kitką neįlenda, o jeigu ir įlystų, tai neėstų, nes to niekada nedaro. Bet problemos tam ir yra, kad būtų išspręstos, tad procesas juda ir šiaudizme. Idėjinių šiaudininkų bendruomenė pasistato sau namelius, bet tęstinumo lyg ir nėra. Už tai daug tokių, kurie nori, kad tuos namelius jiems pastatytų kas nors kitas.Tenkinti paklausos tampa neįmanoma, reikia daug rankų darbo, daug žmogiškojo faktoriaus ir tada ateina metas technologiją kelti į kitą lygmenį. Arba ateina metas antram etapui.
Skydinės technologijos sukūrimas tapo proveržiu šiaudinių namų statyboje.
Skydinės technologijos proveržis
„Man kilo mintis padaryti skydinę technologiją, kurios pasaulyje dar nebuvo. Padėjo vėl Indija, mat būtent ten išvažiavęs 2008m. supratau, kaip ją padaryti. Tai gamykliniu būdu jau po stogu surinkta tam tikrų matmenų konstrukcija, vadinamasis modulis iš karkaso su užpildytais šiaudais. Turint namo projektą, perki atitinkamą kiekį modulių, surenki juos statybų aikštelėje į krūvą ir per vieną dieną turi namo sienas. Ši technologija iš karto prilipo, žmonės mielai tai pirko, ji atvėrė kelius statyti tokius namus visiems tiems, kas neturi gabumų ir noro statytis patys. Virsmas buvo labai ryškus, gera pasiūla išaugino paklausą. O mes važinėjome po visas parodas, matėme, kad žmonės ieško ir neranda to, ką mes jau galime pasiūlyti. Su šia technologija mes buvome pasaulio eko inovacijų penketuke, mus kopijavo, šnipinėjo, pirko ir ardė skydus, bet kažkodėl niekam nepavyko. Tam tikri niuansai yra ir juos sunku suprasti. Taigi šiaudizmas gyvuoja, ekologinio namo idėja plinta, tvaraus naudojimo kultūroje – jau ir mūsų indėlis. Tokių namų Lietuvoje yra gal per 200, o užsienyje – per 300. Toliausias užsakymas buvo iš Vladivostoko. Šiuo metu tokiomis skydinėmis konstrukcijomis užsiima kelios įmonės, jos bendradarbiauja tarpusavyje, o aš iš savo firmos išėjau: kūryba ir laisvė man visada buvo patraukliai už verslą, nors pradžioje buvau investavęs labai daug lėšų. Tai buvo mano iššūkis ir jis įveiktas“, – trumpai ir aiškiai savo atradimo ir savo paties esmę išdėstė Domantas.
Šiaudiniai namai iš išorės nuo įprastų niekuo nesiskiria. Jie gali būti bet kokio dizaino ir stovėti visur: tiek kaimo vietovėje, tie ir mieste.
Šiaudinis namas – bet kokio dizaino ir bet kokioje vietovėje
Atrodo, kad idėja plėsti šiaudizmo, o kartu ekologinio gyvenimo būdo stilių Domantui pavyko. Juolab, kad šiaudas neįtakoja dizaino, karkasinis šiaudų namas gali būti kad ir penkių aukštų ir stovėti bet kokioje vietovėje, juk aptinkuosi ir šiaudai iš sienų nestyros. Tad šiandien jo nori patys įvairiausi užsakovai. Vieni žmonės domisi sveiko gyvenimo būdu ir tvarumo kultūra ir jiems reikia gilesnio šios filosofijos pritaikymo realybėje lygmes. Kiti skaičiuoja ekonominę naudai, nes šie namai labai šilti ir sveiki: šiaudas sulaiko šilumą, o molio tinkas reguliuoja namo mikroklimatą. Yra ir tokių, kurie tokiu statiniu nori išsiskirti. Tačiau beveik visi yra ekologinio gyvenimo šalininkai, besirūpinantys ir savimi, ir gamta.
Todėl įveikę pirmąjį statybų etapą, visi mąsto, kaip tos šiaudinės konstrukcijos neuteršti chemija, kaip ekologijos temą pratęsti apdailoje, balduose, o galiausiai visame gyvenimo būde. Dabar, anot Domanto, ir čia jokių sunkumų nelikę, viskas ištirta ir išspręsta, nors irgi ne iš karto.
Molio tinko galimybės irdekoratyvumas neriboti.
Šiaudinis namas – eko kryptis
„Jei žmogus renkasi šiaudinį namą, jis renkasi eko kryptį. Išimtys labai retos. Taigi ir mes pastatę šiaudų namą, kažkada susidūrėme su apdailos problema. Norėjosi jį tinkuoti moliu. Lietuvoje molio tradicijų nebuvo likę, bet mes jas radome Estijoje kartu su dar tebedirbančiais meistrais. Atsivežėme meistrus, padarėme seminarą, jie pamokė tinkuoti ir išvažiavo. Pačios molio receptūros mes neturėjome. Bet kai jau medžiagą pamatai, tai šį tą ir supranti. Šiandien mes turime geriau nei jie – molio receptūrą sukūriau pats. Pradėjome daryti atsparias kam tik nori molio aslas, spalvotus dekorus ir dabar lietuviškas molio tinkas nenusileidžia geriausiems Vokietijos ir Olandijos pavyzdžiams. Mes jau išradę visko daugiau“, – džiaugiasi Domantas ir čia pat prisipažįsta, kad dabar stato giminės namą, dar ant tėvelio, prieš trisdešimt metų išlietų pamatų.
Juokiasi, kad dabar tai jau žino viską ir namas turėtų išeiti puikus. Naudojami naujausios kartos skydai, iš kurių bus ir sienos, ir perdangos, ir lubos, ir net grindys. Statomas tarsi ant polių, jis atrodys kaip skrendantis ore. Žinoma, kad bus molio tinkas, asla ir greičiausiai Lietuvos baldininkų baldai, nors dėl to turbūt teks šaukti ne vieną šeimos pasitarimą: namas bus trijų brolių, sesers ir mamos.
Šiaudinių namų savininkai renkasi eko kryptį, todėl namų apdailai naudoja tik natūralias medžiagas.
Lietuvius traukia laisvi ir nepatirti dalykai
„Kalbant apie baldus, tai, žinoma, kad jie bus mediniai. Juolab, kad Lietuvoje baldžių kultūra labai stipri. Apskritai, kodėl lietuvis ir šiaudizmas Lietuvoje susidraugavo? Latviai turi 5 namus, estai gal irgi 5, o mes jų turime 200. Aš manau todėl, kad lietuviai – novatoriški, inovacijoms imlūs žmonės. Paimkime Darių ir Girėną, prieškario aviaciją, tai kiek jau tokių žmonių yra pasaulyje? O oro balionai? 1990m. jie tik atsirado, o dabar mes jų turime daugiausiai pasaulyje. Laisvi dalykai visada traukė lietuvius. Šiaudizmas be klientų irgi nebūtų išplitęs. Taigi, Lietuvoje aš matau iš tiesų be galo daug kūrybiškų ir keistų žmonių geraja prasme. Toks mūsų identitetas, tapatybė. Ir aš pats turbūt vienas iš tų idėjinių. Jei būčiau žinojęs, kiek turėsiu įdėti pinigų, jėgų, laiko ir kiek per tai prarasiu, turbūt to nebūčiau daręs. Kita vertus, džiaugiuosi, kad tai įvyko“, – sako Domantas.
Atsakymai rasti, bet klausiančių visada bus
O šiaudininkų bendruomenė ir toliau egzistuoja. Kaip ir toliau egzistuoja eko bendruomenės, kurių nariai akyviai bendrauja ir net kartu stato šiaudų namus. Tas darbas kaip terapija, kaip laiko leidimo būdas, kaip bendruomenės jungtis, drauge kuriant tai, kas skleidžia gerą energiją ir aurą. Ir ne, tie namai nedega, nes net atvira liepsna kaitinamas šiaudų briketas neužsiliepsnojo, mat ten visai nėra deguonies, o aptinkuotas moliu praktiškai jis tampa visiškai nepavaldus ugniai. Ir ne, jie nepelyja, nes darant tyrimus greičiau apipelijo plastikas nei šiaudas ir, kaip jau minėta, jų neėda pelės ir kiti vabaliukai, nes tokia šiaudo prigimtis. Bet…šiaudai turi vieną priešą ir tai yra vanduo. Todėl namas turi būti statomas tik iš sausų šiaudų ir jokio lietaus statybų metu. Į tokius ir panašius klausimus ir toliau labai kantriai atsakinėja Domantas Surkys ir toliau propaguojantis šiaudizmą. Sako, kad dabar tai jau nėra jokia naujiena, bet jeigu žmonės ketina statyti tokį namą, jie visada turės klausimų. Panašu, kad visi atsakymai yra rasti ir visais jais dosniai dalijamasi.
Rasa Žemaitienė
Pašnekovo archyvo nuotraukos.
Rubriką "Tvarios kultūros žingsniai" remia
