Kai draugei pradėjau pasakoti, kokio tipo foteliukus bandysime restauruoti šį kartą, ji iš karto paklausė: „Tai čia tokie kaip seriale „Petraičių šeimoje“? Patikrinau - tikrai tokie. Pavydėtinas pastabumas ir...atmintis. Taigi tokio stiliaus foteliukų amžių galima nustatyti ypač tiksliai: pirmosios Galinos Dauguvietytės sukurto ir režisuoto serialo „Petraičių šeimoje“ serijos buvo parodytos 1964 m., o paskutinės 1972m. Juokaujame, ir be to, tai nebūtų didelė problema, bet būtent minėtais metais, iš tiesų pusė Lietuvos miestiečių įsigijo svetainės komplektėlius su trikampiais staleliais ir itin lengvo dizaino minkštąja dalimi – žavingas modernas. Ir dabar tokio stiliaus fotelių ar kėdžių galima rasti baldų parduotuvėse, o tai rodo, kad jų forma iš tiesų labai vykusi. Tačiau kam ieškoti baldų parduotuvėse, jei galima rasti senelių palėpėse ar tėvų rūsiuose. Tik padirbėti, tai jau teks: pusė amžiaus veltui nepraeina ir palieka savo žymes. Beje, silpnoji šių komplektų dalis – staliukai, kurie dabar gana didelė retenybė, o ir sofutės, nes jų niekas neišlaikė dėl vietos stokos. Už tai foteliai tikrai galbūt kažkur dar dulka ir laukia naujo gyvenimo starto. Mes restauruosime du, bet su skirtingais audiniais. Vieną - raudonu audiniu, antrą - gėlėtu. Darbo eiga – tokia pati.
1970- ųjų stiliaus baldai, taigi ir svetainės komplektėliai iš šio laikmečio dabar vėl ant bangos, todėl pats laikas pasidomėti tų metų palikimu ir savo namuose įkurdinti senelių ar tėvų baldus.
Moteriška restauracija ne be vyro rankų
Šių baldų restauraciją, nekreipdami dėmesio į lygias vyrų ir moterų teises, mes iš pradžių įvardijome kaip moterišką, nes medinių dalių be kojyčių iš išorės tai beveik nėra. Bet taip atrodė tol, kol foteliukus labai greitai, su moterišku užsidegimu išardėme. O kai išardėme, tai paaiškėjo, kad ne viskas taip jau paprasta. Į pagalbą vyrus vis dėlto teks kviestis. Pradedame.
- Pirmiausiai atskiriame pasėdo rėmą su minkštąja dalimi nuo atkaltės ir jo minkštosios dalies. Nesudėtinga, tereikia ištraukti keliolika vinių ir nukirpti virvutes, kuriomis labai tvirtai šios dalys sutvirtintos tarpusavyje, virvutes pririšant prie medvarščio.
Dėmesio: tvirta špagatinė virvutė yra įverta į odinį abiejų dalių apkantavimą, paliekant jos išsikišusius bent 20 cm galus. Siuvant apvilkimus, tai būtinai padarysime ir mes, nes tuomet bus kur kas lengviau įtempti ant pasėdo ir atkaltės audinius ir juos sujungti tarpusavyje.
- Ištraukiame dar keliolika vinių ir nuvelkame senus foteliukų audinius. Padarome tai tvarkingai, jų nesuplėšydami, nes tiksliai pagal juos turėsime pasisiūdinti naujus.
3. Maišinis audinys, dengiantis spyruokles irgi gerokai susidėvėjęs, taigi ir jį nukarpome ir nuimame. Ištraukiame vatiną iš po spyruoklių. Spyruoklės geros kokybės, jų keisti nereikia. Beje, tarp jų radome etiketę su meistro pavarde ir baldo numeriu – daug darbo prie šių baldų atlikta tiesiog rankomis.
4. Iš medinių baldų dalių ištraukiame visas vinis, paviršiuje esančius nešvarumus nušluostome šluotele, viską nuplauname ir nudžioviname. Spyruokles galime perbraukti mašinine alyva, o perteklių nušluostome minkštu audiniu.
5. Vinių skyles užglaistome tonuotu medžio dulkių glaistu. Viską nušlifuojame smulkiu šlifavimo popieriumi Nr.280, Nr.340, Nr.360 ir nulyginame džiutu, nors lyginti galima ir šlifavimo popieriaus išvirkščiąja puse.
6. Dažų ir lako nuėmikliu, naudodamiesi plieno vilna, pašaliname dažus nuo kojyčių. Po to medienos paviršių nuplauname acetonu. Jas nudažysime aliejiniais dažais.
7. Keičiame visą maišinį audinį, seną vatiną pakeičiame nauju minkštu sinteponu, o pagal pageidavimą dar galime uždėti ir porolono sluoksnį. Šiuo atveju jis nekenks, nes minkštumą teikia medžio drožlių sluoksnis, kurį paliekame taip kaip buvo. Jau praeitame numeryje minėjome, kad turime gerai įvertinti minkštinamąją medžiagą ir jeigu ji yra kokybiška (jūržolės, arklio ašutai), tai ją tik išvalome, bet neišmetame. Medžio drožlės mums irgi tinka.
8. Kol taip darbuojamės, pagal senus apvilkimų išmatavimus, siuvami analogiški nauji, iš pasirinktų audinių. Tai galime daryti patys, ar kreiptis į meistrą – svarbu, kad užvilkimai būtų pasiūti tiksliai tokie, kokie buvo ir būtinai su virvutėmis odinių kantelių viduje. Jų prireks, tvirtinant foteliuko sėdimąją dalį su atkalte bei įtempiant apvilkimus. Mes pasirinkome du audinius: vienspalvį ir gėlėtą – foteliukai stovės skirtingose erdvėse.
9. Pasiūtais apvilkimais „aprengiame“ abi fotelio dalis. Audinį galime prikalti vinimis kaip ir buvo, bet daug patogiau „prišaudyti“ kabėmis specialiu įrankiu. Atkaltės audinio apačią teks kas 3-4 cm šiek tiek įkirpti, kad ji gražiai priglustų.
10. Sujungiame atkaltę su sėdimąją dalimi, prisukdami medvarščiais, sutvirtiname įtemptomis virvutėmis. Tuomet užlenkiame atkaltės audinį po foteliuko apačia, pritvirtiname kabėmis arba vinukais ir taip paslepiame visus kitus sutvirtinimus. Atkaltės ir sėdimosios dalies kanteliai turi gražiai „susieiti“.
Šį fotelį „aprengėme“ vienspalvio oranžinio audinio drabužiais su juodu kanteliu. Kojytes perdažėme irgi juodai. Vaizdas labai panašus į originalo.
Gėlėtas fotelis irgi atrodo puikiai. Jo oranžiniai kanteliai ir kojytės gerai dera prie gėlių, kuriais margintas audinys, spalvos. Fotelis tinka prie žaismingesnės aplinkos, galbūt vaikų kambaryje ar miegamajame.
Žakardinis audinys - restauruoti tinka labiausiai
Žakardinio audinio pavadinimas siejamas su specialią audimo techniką ir mechanines stakles 1801 metais išradusiu Liono miestiečiu prancūzu Josephu – Marie Jacquardu (Žozefu Mari Žakardu). Garsioji technika buvo tobulinama iki pat 1817 metų. Žakardiniu audiniu ypač taikliai imituojami net patys sudėtingiausi mezgimo raštai. Žakardinio audinio privalumai akivaizdūs. Dėl specifinio audimo būdo jis labai dekoratyvus, austas iš medvilnės – malonus liesti, tvirtas ir atsparus. Žakardiniai audiniai gražiai dera vienas prie kito, neatsižvelgiant į raštus. Lietuvoje gerai žinomi kadaise ant sienų mėgti kabinti dekoratyviniai žakardiniai kilimėliai, kuriuose vaizduoti tolimų egzotiškų kraštų peizažai, miestų gyvenimo scenos, kaimo vaizdai, didikų medžioklės. Laiko išblukinti, tačiau romantišką nuotaiką puikiai palaikantys dekoratyviniai žakardiniai kilimėliai dabar vėl mėgstami, nes įgavo ne tik puošybinę, bet ir kitokių prasmių – tai mūsų senelių namų atributas. Gražūs žakardiniai dekoratyviniai audiniai į Lietuvą atvežami iš Prancūzijos, bet puošti namus jais patarčiau apdairiai: jie nelaikomi tikrais meno kūriniais, nes gaminami pramoniniu būdu ir gausiai tiražuojami, bet galėtų būti tinkamas papildas pasirinktai puošybos temai pabrėžti.
Eugenijus Skerstonas. „Domicilium elegans. Elegantiški namai“
Audinio galimybės
Baldus, kurie neturi ypatingos istorinės ar meninės vertės, bet yra restauruotini dėl taupumo, sentimentų ar patogumo, galime atnaujinti kiek kūrybiškiau – nebūtina atkurti jų pirminį vaizdą. Mūsų atveju tai buvo patogu padaryti, pasirenkant gražų naują audinį, o moderni fotelio forma leido improvizuoti visai laisvai. Taigi vienas foteliukas tapo vienspalviu oranžiniu, o kitas gėlėtu.
Išsirinkti audinį dažnai iš tiesų tikras iššūkis, nes dabar jų pasiūla tiesiog milžiniška. Todėl pirmiausiai reikėtų įvertinti savo namų stilių, dermę su kitais kambario audiniais ir spalvomis bei vietą, kur baldas stovės. Po to, pasidomėti audinio sudėtimi ir priežiūros ypatumais. Audiniai, skirti baldams dabar dažniausiai yra iš poliestero arba su dalimi viskozės, taigi puikiai valosi ir dėvisi. Lietuvą dažniausiai pasiekia belgiški, prancūziški, olandiški, rečiau – graikiški, ispaniški ar itališki įvairiausių raštų audiniai. Vienas populiariausių audinių baldams – žakardas.