Vaikštinėdami etnografiniuose muziejuose tikrai esate matę sviestmušių – mažų aukštų medinių statinaičių su dangteliu, per kurio skylę kyšo taip pat medinė rankena. O kai kam su šiuo įrenginiu galbūt teko ir padirbėti, ir rezultatu - geltono sviesto kaupeliui - pasidžiaugti. Kai kur Lietuvoje jos vadinamos tiesiog muštuviais.
Dėžutės, statinaitės ir dar kitokios
Tokios bene dažniausiai buvo naudojamos Lietuvos kaime ir gal net iki dabar užsilikusios palėpėse ar kamarose. O gal net teko matyti, kaip į tokią supilamas pienas ir tuomet kantrai mušamas – aukštyn žemyn kilnojant už tos rankenos? Tuomet žinote, kad kitame jos gale yra medinis kryžiukas, kurio dėka pamažu kruopelėmis atsiranda ir sviestas.
Pažvelgę į pailgas dėžutes ar neaukštus puodus primenančias sviestmušes jų gal neatpažintumėte, jei anksčiau matėte tik tas medines statinaites. Įvairesnių formų sviestmušės dažniau naudotos dvaruose, kur sviesto reikėdavo dažniau, greičiau arba daugiau. Nuo pagrindinio indo dydžio priklauso ir būsimo sviesto kiekis, tad kai kur jų prireikdavo ir itin didelių.
Sviestmušės: ir medinės, ir metalinės, ir net stiklinės
Indo formą ir medžiagą lėmė laikas – pagal higieną juk negali lyginti medžio su metalu. Medinės sviestmušės dažniausiai gamintos iš ąžuolo, o pietiniuose kraštuose – iš buko medienos. Tai buvo nebrangi, visiems prieinama medžiaga ir dar puikiai palaikanti nuolatinę temperatūrą viso proceso metu.
Metalas buvo daug brangesnis ir iš jo gaminti reikėjo tam tikros meistro kvalifikacijos bei įrankių. Pagaminus indą iš skardos, dar reikėjo jį cinkuoti arba emaliuoti, tad kaina dar kildavo. Jei jau taip, tai reikia galvoti apie išrankesnį pirkėją ir verta pasistengti dėl grožio, nors prietaisas ir nebuvo skirtas dėti ant stalo.
Mušti, sukti ir išsupti
Sviestmušių formą ir konstrukciją daugeliu atvejų nulemdavo ir technologija. Mat sviestą galima ne tik mušti, bet ir sukti. Tuomet viduje įtaisomas velenas, kuris sukamas indo šone arba viršuje įtaisyta rankena. Tokia sviestmušė iš pirmo žvilgsnio labiau panaši į neaiškios paskirties malūnėlį – kavai didokas, o grūdams per mažas. Ilgainiui sviestmušės su velenėliais buvo pradėtos gaminti iš stiklo – patogu stebėti rezultatą.
Sviestą galima net ir išsupti – tuomet indas pagamintas taip, kad jį galima patogiai ritmingai teliūskuoti. Vienu metu išgarsėjo toks modelis, kuris buvo pritaisytas prie supamojo krėslo. Tai pavertė sviesto mušimą labiau malonumu nei darbu, tik akivaizdžiai padidino prietaiso kainą.
Vėliau, atsiradus elektrai, galvota, kaip pagaminti tokią sviestmušę, kad mechaninį darbą galėtų atlikti naujoji energija. Taip pirmiausia atsirado didieji, įmonėse naudojami, modeliai. Sviestas juose gamintas jau iš kelių šimtų litrų pieno.
Per atsitiktinumą
Trumpai perbėgus per istoriją, verta prisiminti pačią pirmąją sviestmušę, kurios niekas nei gamino, nei išradinėjo. Tai buvo tie patys odiniai maišai, kuriuose klajokliai skitai gabendavo visus skysčius. Vienoje kelionėje ilgai teliūskuotas pienas sukrito sviesto kruopelėmis ir taip prasidėjo sviesto istorija.
Liucija SABĖ
Įžanginė nuotrauka Ramunės PIGAGAITĖS.
Pasidarius sviesto - tortas „Napoleonas“
Tešlai
700 g miltų, 500 g sviesto, 5 šaukštai grietinės, 7 g druskos.
Virtam vaniliniam kremui
500 g sviesto, 350 g cukraus, 120 g miltų, stiklinė pieno, 2 tryniai, nubrauktas šaukštelis vanilinio cukraus.
Papiltuose ant lentos miltuose padaroma duobelė, supilama grietinė, sudedamas sviestas bei visi kiti recepte nurodyti produktai ir kapojama šaltai, kol tešloje nebelieka sausų miltų. Pagaminta tešla suspaudžiama, pridengiama drobule ir atšaldoma. Paskui ji padalijama į tris dalis, ir iš kiekvieno gabalo iškočiojamas 7-8 mm storio apskritas lakštas, kuris įdedamas į vandeniu sudrėkintą skardą, subadomas šakutėmis ir kepamas karštai, kol pagelsta. Iš skardos imamas, kai ataušta.
Kremui skirtas sviestas puodelyje užvirinamas, supilami miltai ir pakepinami, kad pagelstų. Atskirai užvirinamas pienas su cukrum ir supilamas į sviestą (smarkiai maišant). Dar kiek pakaitinus, nukeliama nuo ugnies, ir mediniu šaukštu masė sukama, kol atšąla. Po to įmušami tryniai ir sukama, kol masė pasidaro puri. Baigiant sukti sudedamas vanilinis cukrus.
Atšaldyti papločiai pertepami išsuktu kremu, paviršius ir šonai aptepami tuo pačiu kremu ir apklijuojami džiuvėsėliais.
Puošti galima kremu arba išbarstyti įvairius ornamentus dviejų spalvų trupiniais.