Pas Joną ŠILEIKĄ į Širvintas važiavau kaip pas muzikos instrumentų restauratorių. Na tiesiog pasikalbėti, ar visi seni instrumentai turi teisę skambėti, ar ši profesija reikalinga, kaip tapti muzikos instrumentų restauratoriumi, ar daug darbo šioje srityje. O išgirdau nuostabiausią gyvenimo istoriją žmogaus, pas kurį šiandien pučiamieji instrumentai skrenda tiesiog iš viso pasaulio ir Lietuvos riba seniai peržengta.
Klausiu tradiciškai: ar esate iš nagingų vyrų giminės?
Sakyčiau, jog taip. Seneliai, tėvas – visi buvo meistraujantys vyrai, staliai. O man nuo vaikystės labiausiai kvepėjo pas batsiuvius: batų tepalai, klijai – tai buvo mano kvapas. Dirbtuvę rūsyje turėjau jau prieš armiją ir šį tą vis meistravau. O kadangi grojau klarnetu, tai neišvengiamai teko pažindintis su muzikos instrumentų taisymu. Prisimenu, kai prieš kariuomenę nusipirkau iš baltarusio klarnetą tikėdamasis, kad pakliuvęs į kariuomenę grosiu orkestre. Mane apgavo, klarnetas buvo suskilęs, teko jį remontuoti. Be to, jau tarnaudamas kariuomenėje buvau vedęs, reikėjo prasimanyti pinigų ir aš pradėjau daryti muzikos instrumentų liežuvėlius, keisti pagalvėles, spyruokles. Tokia buvo pradžia.
Taigi iš armijos grįžote jau mokėdamas daugiau nei ten patekote?
Taip, ten patobulėjau. O toliau – ir vėl bėda. Besimokydamas Muzikos akademijoje antrame kurse, laimėjau konkursą groti „Trimito“ orkestre. Aš niekada nebuvau grojęs orkestre ir staiga supratau, kad kai visi užgroja, aš groju ir savęs negirdžiu. Kažkaip nekomfortiška, aš juk dar ir koncertmeisteris, o manęs negirdėti. Ir aš sugalvojau, kad man reikia pasitobulinti klarnetą, padaryti pagalvėles su rezonatoriais. Pasidariau, pradėjau save girdėti, o netrukus to prireikė ir visiems kitiems. Po kurio – darbas Muzikos akedemijoje, dėstau muzikos instrumentų pažinimą, priežiūrą, važinėju su „Trimitu“ į gastroles ir visur kur tik atrandu muzikos instrumentų meistrus, kaišioju nosį, žiūriu, domiuosi – visada buvau ir esu labai žingeidus. Tuo metu pučiamųjų instrumentų meistrų beveik nėra, mokytojų ar mokyklų – irgi, tad galima tik numanyti, kad darbo bus. Šiandien mano specializazija – mediniai pučiamieji ir Europoje aš esu ko gero labiausiai sertifikuotas jų meistras. Turiu prancūzų, vokiečių, japonų ir amerikiečių sertifikatus. Esu daugelio kompanijų garantinis meistras, konsultantas, esu sukūręs ir įdiegęs daug įvairių muzikos instrumentų patobulinimų.
Papasakokite, kaip tie sertifikatai atsirado. Juk buvo dar tarybiniai laikai, net su komandiruote išvykti į užsienį buvo sudėtinga.
Tai ilgos istorijos (juokiasi). Pirmiausiai buvo Vokietija, į kurią trijų mėnesių stažuotę man suorganizavo dėstytojas Leonardas Ulevičius. Ten nemažai visko išmokau, bet labiausiai aš svajojau atsidurti Paryžiuje ir pamatyti, kaip instrumentai gaminami. Geriausi medinių pučiamųjų meistrai tuo metu buvo irgi prancūzai. Mano gyvenimas Paryžiuje buvo įspūdingas. Išvažiavau į jį pusei metų su 50 dolerių. Stažuotės prašyme buvo parašyta, kad tai nemokama stažuotė. O aš galvojau, kad turėsiu kur gyventi ir gausiu stipendiją. Atvažiavau, oro uoste dar suplėšė rankinę, tad susikišau mantą į maišą ir atskubu į „Selmerio“ kompanijos ofisą. Penktadienis, man sako pasimatysime pirmadienį… Kur dėtis? Tuometinis direktorius už savo pinigus man nuperka savaitgaliui viešbutį, į kurį aš nuvažiuoju su taksi už 25 dolerius per neapdairumą ir pinigai baigiasi galutinai. Skambinu į Lietuvą, dėstytojas L. Ulevičius suranda kunigą Joną Petrošių, tuo metu aktyviai globojantį lietuvius Paryžiuje. Aš turiu dalyvauti viename vakarėlyje ir papasakoti savo problemas. O tuo metu 1991 m., Lietuvoje važinėja tankai, galvoju, kad manęs visi visko klausinės, kažkaip net ir neramu, bet nuėjus – nieko panašaus, niekam tai nerūpi, visi užsiėmę savo reikalais, manęs niekas neklauso ir negirdi. Tik visai atsitiktinai vienuolės seserys iš Honolulu, kurių dar viena sesuo gyvena Suvalkijoje, pasisiūlo man padėti. Jos mane supažindina su turtinga madam Blachas ir ji man išnuomoja buvusį tarnaičių kambarį 7 aukšte pačiame Paryžiaus centre. Sukti mediniai laiptai, jei ką užmiršai – laikykis. Įdomu tai, kad po manęs tame pačiame kambarėlyje gyveno rašytojas vertėjas Valdas Papievis. Tuo metu mano maistas – trys bulvės per dieną ir taip visą mėnesį. Beje, vienuolės man duoda storą laišką perduoti seseriai Į Lietuvą, o jis, parvežus paaiškėja, kad pilnas dolerių. Taigi pinigų visada turėjau ir…neturėjau. Pagaliau gastrolių į Paryžių atvažiuoja Gintaro Rinkevičiaus orkestras, jo vyrai man atiduoda visus konservus, arielką ir cigaretes. Kurį laiką galiu sau leisti šį tą daugiau, nors liesumu jau esu panašus į Eifelio bokštą. Bet visas mano skurdas – tai begalinė paskata kuo daugiau sužinoti ir būti geresniu už kitus.
Tačiau esate jau po stažuotės Vokietijoje, turbūt daug ir mokate, nesate visiškas naujokas prancūzų akyse?
Prisimenu savo pirmą pamoką. Mesjė Žeraras parodė darbo vietą, guminiu plaktuku negailėdamas sudaužė sidabrinį alto saksofoną Mark VI ir pasakė: rodyk, ką moki. Ir aš parodžiau: padariau jį iki kitos dienos pietų tiesiog kapitaliai – detalės buvo, įrankių – irgi, dirbk ir norėk. Be to, aš dar gaminau ir įrankius instrumentams taisyti: tekinau, frezavau, dirbau su sidabru, žodžiu, tikrai nebuvau žalias. Netrukus aš jau dirbau kaip lygus su lygiais, tik valgis ėjo visai į pabaigą, o kava ofise kainavo po tris frankus. Aš sakiau, kad jos nemėgstu ir buvau gyvas vien jos kvapu. Paryžiuje aš išmokau daryti viską švariai ir estetiškai, daug „bla bla bla“ apie viską ir gerti raudoną vyną, jei vaišindavo. Kai po kurio laiko į savo Europos centrą Hamburge mane pakvietė stažuotis japonai, vietoje trijų mėnesių, kad gaučiau „Yamaha“ sertifikatą, man užteko trijų dienų – jie nieko negalėjo manęs išmokyti, jau tik aš juos.
Bet turite papasakoti, kaip pasibaigė Paryžius?
Prieš Paryžių dar Lietuvoje aš buvau pradėjęs gaminti klarnetų ir saksofonų sopranų munštukus. Kiekvienam muzikantui reikia vis kažko savito, o jau grojant mediniais pučiamaisiais, tai ypač reikia munštukų. Keletą pusfabrikačių atsivežiau ir į Paryžių. Vienai klarnetininkei pasiūliau munštuką, pajuokavau, kad galiu atiduoti už 7 kg bulvių. Vis dėlto, netrukus visiems jau reikėjo mano munštukų ir šiek tiek už daugiau nei 7 kg bulvių (juokiasi). Dar nepamiršiu vienos istorijos: jaunas meistras ir talentingas džiazo muzikantas Sebastijanas iš firmos mane pasikviečia išgerti kavos. Sau užsisako, o aš sakau, kad neturiu pinigų ir man jis užsako nemokamo vandens. Buvau tada žiauriai piktas. Aš jam dalinu savo paslapis, diskutuojam, analizuojam, o jam gaila pastatyti man kavos… Tą patį vakarą grįžtam į firmą ir jis man pasiūlo suremontuoti saksofoną sopraną namuose. Iš kompanijos išnešti nieko negalima, bet mes tai padarome ir pirmadienį aš atnešu saksofoną sutaisytą. Jis išima 3 kupiūras po 500 frankų, o tai maždaug 300 dolerių ir duoda man vieną kupiūrą. Dabar aš jį kviečiu į restoraną alaus ir sakau, kad mokėsiu aš, nes nesu tas, kuris net kavos draugui nestato. O jis sako, kad taip turėjo būti, jis nenorėjo manęs žeminti, o dabar, kai aš turiu pinigų gali už viską mokėti ir moka. Na, čia ginčytina, vis tiek pykau už tą kavą – labai jau jos tuomet norėjau (juokiasi).
Beje, po stažuotės Paryžiuje buvau bepradedąs rašyti knygą apie meistrystę, tai kiti meistrai Lietuvoje mane pasmerkė: „Perduok paslaptis savo sūnui, mokiniui, bet tik ne visiems“. Knyga neišėjo. Skleisti mūsų darbo paslaptis viešai nepriimta. Gal todėl Lietuvoje tuomet buvo tik trys pučiamųjų meistrai. Po stažuotės Paryžiuje, beje, pasirašiau kontraktą su 17 000 frankų atlyginimu penkeriems metams, bet taip ir nesulaukiau Lietuvoje reikiamų dokumentų išvažiuoti ir ten dirbti. Vėliau išgirdau: „Jūs turite porą „gerų draugų“ ir mūsų prancūzų žvalgyba neleidžia, kad jūs atvažiuotumėte į Paryžių“. Kas buvo tie „geri draugai“ muzikos pasaulio žmonės žino. Su Sebastijanu mes tapome gerais draugais, o kadangi jis buvo džezmenas, tai suburdavo retsykiais internacionalinę grupę ir Lietuvoje su juo mes surengėme ne vieną džiazo koncertą. Beje, jo tėvas nacis, o visi penki vaikai vedė spalvotas antras puses. Sebastijano žmona iš Kamerūno – tikra gražuolė.
O kaip tapote „Yamaha“ garantiniu meistru Europoje?
Nesulaukęs kvietimo į Paryžių, gavau kvietimą iš „Yamaha“ stažuotei. Kai pamatė kaip dirbtu ir ką moku, trijų mėnesių stažuotė virto trimis dienomis, mane aprengė smokingu, įteikė sertifikatą ir galėjau tuos tris mėnesius Europoje veikti ką noriu. Ir čia apie mano munštukus sužinojo vienas olandų verslininkas ir panorėjo su manimi susimatyti. Tai buvo Janas fon Šlagerenas. Išvažiavau iš Hamburgo į Harlingeną traukiniu, pasitiko jis mane ir buvusiame garaže paprašė padėti įrengti medinių pučiamųjų ateljė dirbtuvę. Užsakiau įrankių už 20000 guldenų ir per mėnesį laiko viskas buvo padaryta. Pradėjau dirbti Olandijoje. Krašte, kuriame gyvena savotiški žmonės, jūrininkų palikuonys, kalbantys flamandų kalba. Šiandien aš irgi moku flamandų… Su Janu vėliau mes įkūrėmė kompanija „Jan&Jonas“ ir pardavinėjome instrumentus Lietuvoje. Daug orkestrų buvo mūsų pirkėjai. Tačiau mano kompanjonas žuvo, aš grįžau į Lietuvą ir po kurio laiko pardavimų biznį baigiau – likau su savo pašaukimu taisyti instrumentus. Dar po kurio laiko poroje vietų Olandijoje teko dirbti jaunų meistrų mokytoju ir, žinoma, pačiam tobulėti, taisant instrumentus. Septyneri mano gyvenimo metai buvo susieti su Olandija.
Turbūt esate nudžiuginęs ne vieną muzikantą antram gyvenimui prikeltu instrumentu?
Daugybę kartų, bet įsimintinesnės yra kelios istorijos. Į dirbtuvę Olandijoje atvažiuoja vienas 80 metų žmogelis. „Mercedes Cabriolet“ ir apipelijęs futliaras viduje su fogotu. Sako, aš su juo visą gyvenimą grojau, dabar po 15 metų pertraukos noriu jį suremontuoti ir groti toliau. Darau savaitę po pusę dienos – vien lako 36 sluoksniai. Kaina – 7 000 guldenų, tikrai nemažai, kai naujas kainuoja apie 17000-20000. Bet jis atvažiuoja, pasižiūri, susimoka ir išvažiuoja. Po 10 dienų grįžta, apsikabinęs susigraudina, pastato 5 litrų butelį žolelių gėrimo ir vokelyje paduoda 1000 guldenų. Sako, tu prailginai man gyvenimą, tai fantastika. Dar pasigiria, kad už šį fogotą jam siūlė 30000 guldenų, bet jis nepardavė.
Kita istorija. Iš visai kitos Olandijos pusės su skuteriu atskrenda jaunuolis, nusikirtęs du smiliaus sąnarius. Reikia klarnetą perdaryti taip, kad galėtų groti – talentingas klarnetininkas, orkestro koncertmeisteris, o groti negali. Mano šefas už šį darbą pažada mano sūnui nupirkti klarnetą, kokį tik aš išrinksiu. Jam mano darbas – begalinė jo verslo reklama nedideliame Olandijos miestelyje. Klarnetą tuomet perdarau per 4 dienas. Po savaitės gauname su šefu kvietimą į orkestrų čempionatą. Susėdus vienam iš orkestrų, išeina mūsų klientas pakelia prieš tai sėdėjusį klarnetininką ir atsisėdęs užgroja. Jo problemą, matyt, daug kas žino ir visi priblokšti. Atsistoja muzikantai, o po to ir visa salė ž plojimų plojimai. O jis ir sako: „Dievas yra Vunče“. Nekuklu, bet tai apie mane. Tada buvo didelė šventė, visi norėjo mane matyti. Beje, po kelių savaičių atvažiavo trambonistas nusikirtęs visus 4 pirštus, tai ir jam padėjau.
O muzikantai, su kuriais Jums teko bendrauti visame pasaulyje pagal tautybes savo reiklumu Jūsų darbui skiriasi?
Visi skirtingi, bet ne nuo tautybės priklauso. Muzikos instrumentas tarsi jų kūnas – jie taip su juo būna susigyvenę. Todėl, jei nori būti geru meistru apie instrumentus turi išmanyti viską. O be to, turi suprasti muzikantą, jo poreikius ir dar nustebinti savo darbu, turi pranokti jo lūkesčius, tada būsi geras meistras. Aš daug instrumentų esu patobulinęs, kai kurie mano išradimai jau 20 metų keliauja po visą pasaulį, man mano darbas be galo įdomus. Todėl kuo sudėtingesnis instrumentas ar jo gedimas, tuo man įdomiau. Man labai patinka, pavyzdžiui, obojai, o nepatinka tūbos, variniai apskritai nepatinka – daug darbo. Dar nepatinka iš prigimties prasti instrumentai. Sakau kalkit prie sienos ir grožėkitės. Yra ir dar vienas niuansas: kartais nepažįsti instrumento šeimininko, o prisiliesti prie jo nenori – atidedi. Po to pamatai žmogų ir supranti, kodėl taip darei – tas žmogus nelimpa ir per instrumentą kažkokiu būdu tai persiduoda.
Ar galima būtų teigti, kad šiandien į Širvintas skrenda instrumentai iš viso pasaulio, kad čia gyvena meistras netgi be FB ir visi, kam reikia jį randa?
Tikrai taip, kažkaip randa, kažkaip tie instrumentai pasiekia mano dirbtuvę ir iškeliauja atgal sutaisyti. Jau kuris laikas tik iš to ir gyvenu. Nors, žinoma, taisau ir lietuvių muzikantų instrumentus ir jų taip pat netrūksta. Mano darbo specifika tokia, kad darbo aš visada turėsiu. Šiandien net nežinau, kiek Lietuvoje yra pučiamųjų instrumentų meistrų, bet tikrai ne tiek, kad pritrūktume darbo.
Ačiū už pokalbį.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Autorės nuotraukos
Rubriką „Pojūčių anatomija kultūroje: išgirsti, užuosti, ragauti, matyti“ remia
