Egle, esate profesionali muzikologė, o štai po Lietuvą skleidžiate kvepalų istoriją ir jau kelintą kartą kviečiate į Kvepalų dieną „Paskui nosį“. Kvapai Jūsų gyvenime bus nukonkuravę garsus?
Muzika – mano profesija, kvepalai – hobis, panašu, jau peraugęs hobio ribas ir abi šios sritys mano gyvenime eina visiškai lygiagrečiai. Pusiau juokais sakau, kad čia kaltas mano zodiako ženklas – Svarstyklės: vienu metu ant vienos lėkštelės visko daugiau, kitu – ant kitos, bet galutinis balansas irgi geras. Juk aš ir muzikoje nuo šešerių metukų, tad būtų keista, jei ji taptų nebesvarbi. Kai pagalvoju: mano gyvenime vien tik menas, kultūra, istorija, knygos ir visa tai, kas yra gražu apskritai.
Prie Jūsų sugalvoto renginio „Paskui nosį“ dar sugrįšime, bet iš pradžių papasakokite, ar pati esate kvepalų kolekcininkė?
Mano požiūriu bet kokią kolekciją – automobilių, meno, kvepalų ar kitą – privalu rinkti su tam tikra koncepcija, ją turi vienyti bendra tema, idėja, laikmetis, autorius ir pan. Kai norima įsigyti kuo daugiau kažkokios srities daiktų, nes turima atliekamų pinigų, bet idėja neišgryninta, tai, mano manymu, atsiranda tiesiog rinkinys. Tokias kolekcijas-rinkinius turi labai daug kas ir tai nėra blogai. Rinkinys paprastai džiugina jo savininką, yra puikus laisvalaikio leidimo būdas, galimybė susirasti daug bendraminčių, draugų ir užsiimti nuostabia veikla. Bet kaip tik dėl šios savo teorijos aš ir nelaikau savęs kolekcininke, nes mano intencijos yra dar kitokios. Aš perku tuos kvepalus, kurie man gali padėti, tyrinėjant kvepalų istoriją. Aš domiuosi ne tiek pačiais buteliukais, kiek parfumerijos istorija, pradedant nuo seniausių laikų. Man rūpi jos kaita, transformacijos, tendencijos, mados, pokyčiai. Todėl kiekvieną kartą, kai skaitydama istorinius tekstus, domėdamasi šiandienos aktualijomis susiduriu su įdomiu parfumerijos reiškiniu, aš noriu tą kvapą užuosti. Mano teorijai tarsi prireikia praktiškosios dalies ir tada aš skubiai pradedu jo ieškoti, kad įsigyčiau ir išbandyčiau. Žodžiu, visi tie istoriniai kismai, virsmai ir persversmai inspiravo mane surinkti kvapus, teikiančius galimybę realiai pajausti tai, ką aš tyrinėju. Taip susiformavo ir nuolatos didėja mano rinkinys, nes mane ir toliau domina parfumerijos istorija, kuri yra tiesiog begalinė.
Papasakokite, kaip gimė Kvepalų dienos „Paskui nosį“ idėja, kokie jos tikslai, Jūsų pačios lūkesčiai?
Nors Lietuva maža, o kvepalų tema, jei kalbėsime apie jų kolekcionavimą, gana nišinė, bet būtent todėl man ir gimė idėja rengti Kvepalų dieną. Žiojėjo niša, kurią panorau ir mačiau prasmę užpildyti. Ne tik kviesdama į Kvepalų dieną, bet ir rašydama švietėjiško pobūdžio tekstus savo tinklapyje, kalbėdama įvairiose laidose, kviesdama žmones į paskaitas. Tiesa, iš pradžių labai bijojau, kad parfumerijos mėgėjams nebus įdomu tokios rimtesnės istorinio pažinimo paskaitos, bet paskutinėje Kvepalų dienoje, vykusioje birželį, kur skaičiau paskaitą apie XIX- XX a. sandūros parfumeriją Lietuvoje, buvo daug susidomėjusių. Žmonės klausėsi, klausinėjo, o gavę pauostyti vieną ar kitą kvapą iš to laikmečio buvo tiesiog pakerėti.
Ko Kvepalų dienoje tikėtis žmogui, kuris dar nei karto joje nesilankė?
Pirmoji ir visų labai laukiama dalis yra kvepalų turgus. Ateina kolekcininkai ar tiesiog parfumerijos mylėtojai ir prekiauja bei perka tai, kas jiems patiems įdomu. Antroji dalis atsirado iš mano supratimo ir noro skleisti apie parfumeriją, jos istoriją žinias. Šviesti, edukuoti, informuoti ir supažindinti platesnes mases su nuostabiu ir plačiu kvepalų pasauliu. Juk kvepalai nėra tik higienos priemonė, tai mūsų kasdienybės istorija, visuomenės ir sociokultūrinis atspindys. Tai yra toks gilus sluoksnis, kad tik padaryk pirmą žingsnį ir prieš tave atsivers atskiras, neaprėpiamas ir puikus pasaulis, kurį galėsi nagrinėti per bet kurią pasirinktą prizmę: laikmetį, gamintoją, dizainą, ingredientus ir t. t. Tokią žinią aš ir noriu skleisti.
Akimirka iš Kvepalų dienos (Roko Grigaliūno nuotrauka).
Kokie žmonės ateina į Kvepalų dieną ir ko jie labiausiai ieško?
Sunku ir įtarti, bet kvepalų mylėtojų bendruomenė milžiniška, o žmonės labai įvairūs. Nuo mokytojų iki teisininkų, nuo nekilnojamojo turto brokerių iki menininkų. Jų negalima būtų apibrėžti kažkokia dominuojančia profesija – juos vienija ir jungia dėmesys grožiui, žingeidumas, smalsumas. Poreikiai irgi labai įvairūs, individualūs – taisyklių nėra. Vienam rūpi surasti savo jaunystės kvepalus, kitam savo mamos jaunystės kvapą, trečiam prisiminti, kuo jis kvepėjo studentavimo laikais, ketvirtas ieško tiesiog retų buteliukų. Štai į paskutinę Kvepalų dieną atėjo mano mama ir atrado savo jaunystės laikų kvepalus Yves Rocher „Ispahan“. Mačiau, kad tai buvo viena laimingiausių jos dienų, ji jais pasikvėpino ir veidas nušvito taip, tarsi sugrįžus į jaunystės dienas. Kvapas iš tiesų labai galingas dalykas, ypač kalbant apie prisiminimus.
Kiek šiandien kainuoja vintažiniai kvepalai, kokios kainų tendencijos Kvepalų dienoje?
Kainų spektras „nuo-iki“. Kartais galima kvepalų įsigyti ir visai pigiai, nes visada būna žmonių, kurie nelabai nutuokia, ką parduoda. Abejoju, ar Kvepalų dienoje yra tokių nesusipratusių pardavėjų, bet galiu užtikrinti, kad pirkėjai čia ras kur kas geresnes kainas nei galima nusipirkti kažkur internete ar pagal skelbimus. Kai daiktą pardavinėji internete, tau ne taip svarbu, kad jį nupirktų per kelias valandas, o štai iš visos Lietuvos atvykę į renginį su sunkiomis dėžėmis, prekeiviai vis dėlto nori jas greičiau ištuštinti ir todėl kainos iš tiesų būna geros.
Berdoues „Violettes de Toulouse“ buteliukas iš 1960-ųjų. Nuo 1936 m. iki pat šių dienų gaminamas kvapiųjų našlaičių aromatas, tapęs Tulūzos miesto simboliu.
Lanvin „Arpege“ (1927m. ) buteliukas iš 7-ojo dešimtmečio. Prancūzų rašytoja Louise de Vilmorin apie šį aromatą rašė: „Arpege“ yra muzikalūs kvepalai, šnabždantys laimės dainą".
Germaine Cellier, vienos iš pirmųjų parfumerių-moterų kurti aromatai Pierre'o Balmaino mados namams. Didžioji prancūzų klasika.
Populiarioji JAV kosmetikos firma „Avon" flakoną „California“ išleido 1976 m., firmos įkūrimo 90-mečio progai pažymėti.
Lenkiški „Byc Moze“ - vieni populiariausių kvepalų 1970-80 -aisiais. Dėl ryškaus kvapo ir itin patogaus rankinėje nešiotis flakonėlio, juos turėjo kone visos ano meto madistės.
Tarybinių laikų moterų džiaugsmas, o dabar vertingi vintažo eksponatai: „Pikovaya dama“, „Byc Moze“ ir „Krasnaja Moskva“.
„Chanel No.19“– sodria pavasario žaluma dvelkiantys kvepalai, žymintys Gabrielle Chanel gimimo dienos skaičių ir paskutinieji, sukurti jai gyvai esant. Šis flakonas iš 1990-ųjų.
Ar pati randate ką įsigyti savo inicijuotoje Kvepalų dienoje? Kur apskritai perkate retus kvepalus?
Savo renginio metu paprastai rūpinuosi organizaciniais dalykais, galva būna prigrūsta daugybe svarbių smulkmenų, tad pasiūlą peržvelgiu labai greitai ir paviršutiniškai. Bet netgi tokiomis aplinkybėmis visada randu, kuo papildyti savo kvepalų lentynas. Be to, nėra buvę renginio, per kurį nebūčiau gavusi dovanų! Esu labai dėkinga savo ištikimiems Kvepalų dienos dalyviams. O kalbant apskritai, Lietuvoje nusipirkti retų kvepalų nelabai yra kur, išskyrus iš kolekcininkų, jeigu jie nusprendžia kažką parduoti. Dažniausiai perku internete. Paskutinius vintažinius kvepalus įsigijau Milane, birželio mėnesį. Ten miesto centre, visai atsitiktinai užtikau sendaikčių turgelį, kuriame viena senjorų pora buvo išsidėliojusi krūvą puikiausių retų kvepalų – labai puikiai apsiprekinau. Jei viską pirkti aklai, tai kvepalų rinkimas brangus hobis, bet aš labai reikli ir lėta pirkėja, kuri niekada neperka pagauta impulso. Visada darau rimtą rinkos tyrimą, lyginu, laukiu ir būna, kad po to labai gailiuosi, nes patiriu praradimų.
Ar žvelgiant į kvepalų evoliuciją, yra laikmetis kuris Jums patinka labiausiai?
Aš išskirčiau galbūt laikotarpį nuo XX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo ir po jo, kada kvepalų gamyba nebuvo tokia įprasta kaip šiandien, kai pirkėjui kasmet yra pristatoma tūkstančiai naujų kvapų ir tai sumažiną kvepalų išskirtinumą apskritai. Anksčiau naujo kvapo atsiradimas rinkoje buvo didelė naujiena, ypatingas įvykis, tai buvo svarbu, todėl vertinga. Tuomet ir medžiagos buvo kitos – dažnai retos, rinktinės. Apskritai, kuo senesnis buteliukas, tuo brangesnės medžiagos, kuo arčiau mūsų dienų, tuo daugiau bandymų viską atpiginti, kad būtų labiau prieinama masėms. Be to, didelė dalis anksčiau naudotų natūralių medžiagų dabar jau uždraustos dėl ES galiojančių suvaržymų, kad nebūtų kenkiama žmogui ar gamtai. Pavyzdžiui, pilkoji ambra yra išgaunama iš kašalotų skrandžio pasišalinančių liekanų, kurios natūraliai plūduriuoja jūroje ir yra išmetamos ant kranto. Todėl sunku suprasti, kaip pakenksime gyvūnui, jeigu jis jų tiesiog atsikrato. Visgi prieš kelis dešimtmečius kašalotai išties buvo žudomi ir iš jų vidurių buvo išplėšiama nors ir daug prastesnės kokybės ir kiek pigesnė, tačiau ne mažiau reta taip vadinamoji juodoji ambra. Taigi šiandien masinėje gamyboje uždrausta ir ta, ir ta. Dėl šių priežasčių, dėl gamybos atpiginimo ir neprognozuojamo derliaus, daug natūralių medžiagų šiandien yra pakeistos sintetinėmis. Sudėtinga kasmet prognozuoti, kiek ir kokios kokybės užaugs tuberozų ar jazminaičių žiedų ir kaip kvepės iš jų išgautos kvapiosios esencijos. Visa tai išties komplikuoja gamybos procesą. Pakeitus šias medžiagas sintetika, viskas tampa kur kas paprasčiau. Žinoma, kad šiame kontekste netrūksta ir spekuliacijų. Dažnai net ir masiškiausi kvepalų gamintojai skelbiasi naudoją itin brangias ir retas natūralias medžiagas, tačiau pasigilinus gali paaiškėti ne itin patogi tiesa, jog to natūralaus ir neįkainojamo ingrediento kvepalų formulėje tėra apgailėtinas 0,001 proc. Tiesa, pastaruoju metu, su aukštosios parfumerijos atsiradimu, mes ir vėl galime matyti neeilinės prabangos sugrįžimą, kai išskirtiniai kvepalai pilstomi į ypatingai retus ir brangius flakonus, kurie gali kainuoti net kelis ar keliolika tūkstančių eurų.
Kaip renkatės kvepalus kiekvieną dieną?
Vintažinių savo kvepalų paprastai neliečiu, kad kuo saugiau juos išlaikyčiau nekintamoje vėsioje temperatūroje ir tamsoje. Tad kasdienybei turiu „budintį“ komodos stalčių koridoriuje, kuris visada lengvai prieinamas. O kvepalus renkuosi pagal orą, garderobą, nuotaiką, ir kadangi mintinai juos žinau, tai ranka ima ir pati intuityviai išsitiesia prie tos dienos kvepalų. Išskirti kažkokio pavadinimo, kvapo ar ingrediento tikrai negalėčiau. Mano atveju tai tiesiog neįmanoma – per daug visko esu išbandžiusi ir per daug viskas patinka (juokiasi).
Dior „Diorella“ – Eglės mylimiausi. Genialusis parfumeris Edmondas Roudnistka apie juos rašė, kad tai yra geriausia, ką jam kada nors pavyko sukurti. Kvepalai iš 1970-ųjų, spinduliuojantys jaunystės džiaugsmą.
Gal esate dalyvavusi ir kvepalų kūrimo pamokose?
Ne, manęs visiškai netraukia praktinė amatininkystė. Mane domina žinios, teoriniai ir istoriniai dalykai. Beje, rengdama Kvepalų dieną didžiausia problema laikau tai, kad nelabai turime kalbėtojų šia tema. Visi, kas galėjo, jau yra sudalyvavę šiame renginyje (juokiasi). O pasikviesti lektoriams iš užsienio reikėtų didelių papildomų lėšų. Užsienyje yra kvepalų asociacijos, draugijos ir tuomet iš per metus sukaupto nario mokesčio daromas renginys. Svarstau ir vis dar nežinau, ar tai būtų įmanoma Lietuvoje, bet gal prie to priaugsime.
Kada planuojate kitą Kvepalų dieną, kada ruoštis tam kvapniam renginiui kvepalų ir jų istorijos gerbėjams?
Greičiausiai jau kitais metais, nes paskutinysis renginys įvyko birželio pradžioje. Konkreti data paaiškėja tuomet, kai mano skaitytojai, sekėjai, draugai pradeda klausinėti ir raginti ją kuo greičiau daryti – tuomet ir įvyksta (juokiasi). Lengviausias būdas nepamesti informacijos, tai sekti naujienas „Paskui nosį“ Facebooke ar Instagrame.
Ačiū už pokalbį ir už dalelę pademonstruoto savo vintažinių kvepalų rinkinio.
Rasa ŽEMAITIENĖ
Liudo MASIO (Masys fotografija) nuotraukos