1849 m. Jakobas Konas įkūrė savo baldų gamybos įmonę tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Tuomet tai buvo didžiulė teritorija, nors kai kurie šaltiniai užsimena apie jo kilmę iš Moravijos.
Tarsi žirgų lenktynėse
Paradoksas, bet baldininkystės istorijoje gerokai menkiau už Tonetą žinomi tėvas ir sūnus Konai buko medienai sulenkti tesugaišdavo penkias minutes, kai Tonetų fabrikuose šis procesas užtrukdavo apie dvi valandas. Jei šių dviejų firmų konkurenciją įsivaizduotume kaip žirgų lenktynes, dažnai atrodytų, kad atotrūkis yra vos įžiūrimas, o abu lenktynių favoritai kartkartėmis pasikeičia vietomis.
Tonetai ir Konai konkuravo visur – technologijose ir rinkose: Europos, Amerikos, Afrikos ir net Indijos. 1878 m. pasaulinėje baldų parodoje Paryžiuje abi firmos laimėjo po aukso medalį.
Vis dėlto, Konų įmonės istorija ir jos darbai specialistų yra studijuoti bei aprašyti žymiau menkiau nei Tonetų. Veikiausiai todėl, kad Tonetų įmonė gyvuoja iki šiol, o Konų savo veiklą baigė prieš Antrąjį pasaulinį karą. Plačiau apie juos pavyktų pasiskaityti vokiečių kalba.
Praktiškumas prieš polėkį
Labai panašūs buvo ir abiejų firmų reklaminiai bei rinkodaros triukai. Konai savo kėdės tvirtumą demonstravo išmesdami iš antrojo pastato aukšto Kijeve, kas buvo panašu į buityje įmanomą situaciją. Tonetai metė ją iš Eifelio bokšto, nors daugiau tokių aukštų statinių nebuvo, tad aplinkybės, regis, visiškai neturėjo praktinės reikšmės.
Tai gana gerai iliustruoja šių dviejų gamintojų skirtumą – Konų vėlesnis technologinis pirmavimas ir praktiškumas prieš Tonetų polėkį ir gebėjimą prisišlieti prie to, apie ką kalba visas pasaulis. Žodžiu, jie abu kovojo už vietą po saule, nors, iš šalies žiūrint, jos tikrai pakako – palyginti pigūs ir dailūs baldai buvo geidžami visų.
Naujasis stilius
XIX a. pabaiga paskatino naujo stiliaus atsiradimą. Įvairiose šalyse jis vadintas skirtingai ir turėjo savų bruožų. Belgijoje ir Prancūzijoje tai buvo Art Nouveau, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose – modernas, Austrijoje – secesija, o Vokietijoje – jugendas. Naujasis stilius buvo prieš eklektiką architektūroje ir dailėje, prieš miesčionišką realizmą ir akademizmą.
Secesijai didžiausią įtaką padarė Viena. Krypties gaires propagavo žurnalas „Ver Sacrum“, o stilius pavadintas pagal Vienos „Sezession“ grupę. Europoje naujasis stilius įsitvirtino 1880 m. Secesija reiškėsi architektūroje, interjeruose, tapyboje, stiklo dirbiniuose, papuošaluose. Menininkai pamėgo gėlių ir augalų formas imituojančius ornamentus, lanksčias linijas. Augaliniai motyvai buvo taip stilizuoti, kad net sunku pažinti augalą. Tarp jų dažnokai įsiterpia gracingos moterų figūros, sparnuotos fėjos ir paukščiai.
Laiku įvertinti
Žvelgiant iš laiko perspektyvos, akivaizdu, kad labai svarbu tinkamu metu suprasti savo laimėjimų bei atradimų vertę. M.Tonetas turėjo gebėjimą žvelgti toli į ateitį –dar 1840 m. panoro patentuoti lenktos medienos panaudojimą baldų gamyboje. Į patentą jis įtraukė ir visų savo sūnų vardus. Ir nesvarbu, kad vėliau kažkas išmoko tai daryti greičiau ar efektyviau, o 1867 m. Konas net mėgino nuginčyti jų patentą.
Konai laiku suvokė, kokios naudos galėtų turėti bendradarbiaudami su žymiais to meto architektais ir menininkais. Josefas Hoffmannas, Kolomanas Moseris, Adolfas Loosas, Gustavas Siegelis sukūrė baldininkams meninę vertę turinčių gaminių, kurie, patekę į muziejus, padėjo išsaugoti ir gamintojų vardą. Tad Konų pavardė dabar įvairiuose šaltiniuose siejamas su secesija ar modernizmu.
Tėvai, sūnūs ir konkurentai
1849 m. Jakobas Konas įkūrė savo baldų gamybos įmonę tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Tuomet tai buvo didžiulė teritorija, nors kai kurie šaltiniai užsimena apie jo kilmę iš Moravijos.
1878 m. Konų akcinė bendrovė jau vadinama ir sūnaus vardu –„Jacob&Josef Kohn“. Pagrindinis Kono konkurentas M.Tonetas į verslą pritraukė savo sūnus anksčiau – jau 1853 m. pabaigoje jo firma vadinasi „Broliai Tonetai“ (Gebrüder Thonet).
Konai su Tonetais varžėsi ir asortimentu – yra išlikę duomenų, kad Konai į įvairias šalis eksportavo 1500 pavadinimų gaminius, o Tonetų katalogas turėjo 1200 pozicijų. Įdomu būtų atidžiau palyginti jų pasiūlymus konkrečiais laikotarpiais, nes sunku patikėti, kad kuri nors šeima kitai būtų nusileidusi bent kiek ilgesnį laiką.
Oficialiai žinoma, kad bent jau dešimtmetį – 1870–1880 m. – Konai kartojo sėkmingiausius Tonetų modelius ir net žymėjo juos tais pačiais numeriais. Taip pat žinoma, kad Konų fabrikuose kasdien būdavo pagaminama per 5 tūkstančius vienetų baldų.
1899 m. Konų įmonės dizaino departamentui pradėjo vadovauti Gustavas Siegelis ir tikėtina, kad būtent jis sukūrė daugelio baldų, pagamintų tarp 1899 ir 1914 m., dizainą. 1907 m. „J & J Kohn“ gamyklose dirbo apie 6000 darbuotojų.
Kad ir kaip ten būtų, abiejų šeimų baldai, kurie tuomet gaminti kaip gana„demokratiški“, dabar eksponuojami garsiausiuose pasaulio muziejuose. Konų gaminių tikrai galima pamatyti Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje ir Orsė muziejuje Paryžiuje. Žinoma, šių baldų galima rasti ir kitur, nes jų pagaminta iš tiesų daug. Galbūt net ir jūsų namuose. Lenktos formos ir ornamentuota mediena turėtų pažadinti jūsų smalsumą ir paskatinti ant turimų baldų paieškoti gamintojų ženklų. Tonetų ar Konų.
Tarp kitko
*Straipsnyje minimi baldininkai gyveno tuo laikotarpiu, kai istorijoje reikšminga tapo Austrijos-Vengrijos imperija. Jos sostinė Viena, turėjusi 2 milijonus gyventojų, buvo didinga iki 1914-ųjų. Visa Europos aukštuomenė mėgdavo leisti laiką jos kavinėse su krištolo vitrinomis. Tas miestas buvo tikras rojus ir intelektualams, ir avangardo menininkams.
*Pati imperija buvo sudėtingas darinys. 50 mln. jos gyventojų kalbėjo net keliolika kalbų. Ji atsirado po Šventosios Romos imperijos panaikinimo 1806 m. Tuomet Habsburgų dinastijos valdytos žemės tapo Austrijos imperija, kuri 1867 m. buvo pervadinta į Austrijos-Vengrijos imperiją, egzistavusią iki 1918 m.
*Įdomu tai, kad per paskutinį imperijos gyventojų surašymą 1910 m., joje gyveno apie 12 mln. vokiečių, 10 mln. vengrų, 3 mln. rumunų, apie 6,44 mln. čekų, 5 mln. lenkų, o kur dar slovakai, slovėnai, kroatai, serbai. Neverta stebėtis, kad šalyje nuolat kildavo tautiniai neramumai.