Šį baldą pamatėme ką tik įrengtuose namuose, kuriuos, jei ne šis bufetas, galėtume pavadinti minimalistiniais. Šiuolaikinė mada, šiuolaikinės medžiagos ir madingos spalvos. Ir jis – drožinėtas, gana ryškios ąžuolo medienos prislopintų spalvų kontekste.
„Šis bufetas atvežtas iš Latvijos. Ilgus dešimtmečius nuo tarpukario laikų jis stovėjo bute Rygos senamiestyje. Kiek pamenu, butas buvo keistas, apie 90 kvadratinių metrų ploto, bet tik du didžiuliai kambariai, o vonia – bendrame koridoriuje. Buto savininkė – garsaus muzikanto našlė, kuri nuomojo vieną savo kambarių mano tetai Solveigai Šlarai. Teta ten gyveno apie 40 metų, todėl jos buvo tarsi giminės ir bufete laikydavo abiejų maisto atsargas – uogienes, kompotus, marinuotus produktus. Vienu metu tą labai talpų baldą nutarė atnaujinti ir jis buvo nudažytas juodais dažais“, – pasakoja dabartinė baldo savininkė.
Prieš 15 metų, mirus bufeto savininkei, jis atiteko Solveigai, kuriai reikėjo išsikraustyti ir iš buto. Senų baldų ten buvo ir daugiau, kitus išdalijo kaimynams ar net išmetė, o štai bufeto pagailėjo ir pasiūlė Lietuvoje gyvenusiems giminėms.
„Atvežė jį tokį didžiulį ir sunkų, juodą ir būtinai reikalavusį restauracijos. Atidaviau sutvarkyti profesionaliems restauratoriams, nepagailėjau tam nemažos sumos, už kurią tuomet buvo galima gerą naują baldą įgyti. Kai krausčiausi iš namo į butą, žinojau, kad bufetas būtinai keliaus su manimi. Teko dėl jo net sieną stumtelėti, durų vietą pakeisti, kad sutilptų ir tas jo dydis kiek užsimaskuotų. Interjero dizainerė tikrai nebuvo sužavėta šia idėja ir siūlė pabalinti bent baldo atspalvį. Bet aš negaliu, ranka nekyla“, – sako senovinį baldą pamėgusi moteris.
Dekoratorius Laisvis Janulis: „Dėl senovinio baldo galima ir sieną perdažyti, bet nesiūlyčiau daryti atvirkščiai, nes baldas vertingesnis už sieną, kurią reikia perdažyti periodiškai“.
Dekoro studijos dekoratorius Laisvis Janulis sako, kad jau dažnai pasitaiko, kai žmonės nori senu baldu „suminkštinti“ modernų interjerą. Mat būna, kad pasižiūrėti labai gražu, o gyventi nelabai jauku. Tačiau mada siekio senovinius daiktus integruoti vadinti negalime, nes tarybinių laikų butaforinė prabanga labai ir ilgam pakeitė bendrą suvokimą apie vertybes.
„Lietuviai labai atsargiai vertina senus daiktus, kad ir kokie gražūs jie būtų. Jie nori sužinoti jų praeitį, savininkus, jų gyvenimą, baiminasi dėl negatyvios energijos. Anglijoje ar Prancūzijoje seni daiktai ir jų integravimas yra savaime suprantamas dalykas, nes tai šeimos ankstesnėms kartoms priklausę daiktai ir jie dėl to mieli bei branginami. Pas mus paveldas ilgai nebuvo gerbiamas, o metamas į šiukšlyną, todėl išsaugotų šeimos daiktų likę labai nedaug. O norint įsileisti į savo namus svetimą baldą reikia kažkaip išsilaisvinti“, – sako Laisvis.
Jo teigimu, mūsiškė interjero kūrimo tradicija dar tik formuojasi pastaruosius 20 metų, nes iki tol viskas tik kopijuota. Atsirado ir antikvariatų, atvežama įdomesnių baldų ir žmonės empiriškai nustatė, kad jie namuose yra gerai, jei yra priimtini šeimos nariams. Tam reikia vidinio išsilavinimo ir pamiršti, kaip tie gražūs daiktai buvo negailestingai naikinami. Užaugusi nauja karta į senienas žiūrės visai kitaip, savi bus kad ir svetimi įsigyti, tačiau senelių ar tėvų namuose ilgai stovėję baldai.
„Į interjerą nereikia žiūrėti kaip į atskirų daiktų sankaupą. Senas bufetas gali ne tik jį pagerinti, bet ir pagadinti, nes turi būti sukurta visuma, toks 3D paveikslas, kur dera proporcijos ir spalvos, parinkta tinkama vieta. Dėl senovinio baldo galima ir sieną perdažyti, bet nesiūlyčiau daryti atvirkščiai, nes baldas vertingesnis už sieną, kurią reikia perdažyti periodiškai. Privatus interjeras yra ir dalis šeimininko asmenybės, todėl kartais gana sudėtinga jį sukurti“, – sako Laisvis Janulis.
Antikvaro žvilgnis
