Pagaliau...Pagaliau mes galime pasidžiaugti ne tik mums nuolatos talkinusios restauratorės Laimos BIELSKĖS restauravimo patarimais, bet ir jos personaline paroda „Veidrodėli, pasakyk...“ į kurią pakvietė „Eglės galerija“ ir kuri iki sausio 11d. bus eksponuojama mados studijoje „In progress“, įsikūrusioje Kauno senamiestyje. Jaukioje erdvėje, kurios interjere daug antikvariato ir vintažo ženklų, o ant pakabų - išskirtinio dizaino drabužiai, sužibo ir 17 menininkės kurtų veidrodžių. Tiksliau jų rėmų ir rėmelių, tokių visiškai namatytų ir užburiančių savo jaukumu, originalumu ir polėkiu. Kaip jie atsirado, kas inspiravo jų gimimą, ką atspindi veidrodėlio stiklas, kai žvelgia į menininkės Laimos kūrybinį gyvenimą?
Po darbų - kūrybos terapija
Daug spalvų lydėjo ir daug kelių vedė Laimą ten, kur ji dabar – darbuojasi M. Žilinsko dailės galerijos restauratore. Darbas kruoštus, įtemptas, meninės vertybės įpareigoja dirbti atsakingai, tad vakarop galva išsipučia, įsijungia raudonas nuovargio mygtukas – laukia namai ir dukra. Tačiau ir grįžus galvoje tebešėlsta mintys, fantazija neleidžia miegoti ir tuomet dažniausiai Laimutė dar sėda piešti. Jos mylimiausias motyvas – mandalos. Jos kaip terapija, nuramina, numaldo ir sapnai tampa ramesni. Taigi tų piešinukų visokiausiais pavidalais visada pilni namai, o ir draugai visi apdovanoti.
Įsimylėti...baltą molį
Bet…ateina laikas, kai piešinukai, papuošaliukai ar kiti maži saviraiškos darbeliai lyg ir nusibosta, norisi kažko brandesnio, įdomesnio, o gal tiesiog naujo iššūkio. O iššūkiai visada randa tuos, kas jų nori. Taip atsitiko ir su veidrodėlių rėmais. Pirmiausiai Laima per kolegę keramikę Eglę susipažino su baltu moliu ir ilgai nelaukusi nulipino iš jo puikius šaukštelius. Išdėgė, ištapė, padengė glazūra ir įsimylėjo…baltą molį. Galimybės beribės, tik kurk ir norėk. Todėl neilgai trukus išsidegė iš jo plytelių. Na, tiesiog nedidukių keramikinių plytelių. Po to pasitarnavo nuo puodelio restauracijos likę porceliano dažai ir kiekviena plytelė pasipuošė piešinuku: mandala, paukšteliu, gėlyte ar tuo, kas tik kūrėjai šaudavo į galvą. Taip ir atsirado dailios, kruopščiai ištapytos balto molio plytelės. Daug plytelių. Tačiau vis dar nebuvo aišku: kas toliau?
Stiklo dirbtuvėse - veidrodžio idėja
Taškus ant „i“ sudėliojo menininkės apsilankymas stiklo gamybos dirbtuvėse. O ten – ir įvairiausių veidrodžių atraižos. Pasirodo, niekam nereikalingos. Laimutė susirinko visas, kurios tik patiko, parsinešė į savo stidiją ir jau tuomet ilgai netrukus gimė mintis: darys iš plytelių rėmelius veidrodžiams ir vaikiškiems veidrodėliams, nes dekoruoti vaikų kambarius, anot vienos Laimos pažįstamos interjero dizainerės, nelabai yra kuo. Įkvėpimas atsirado iš karto. Ant pagrindo buvo klijuojamos plytelės, tarpeliai tarp jų pildomi glaistu ir viskas įrėminama jau rėminimo dirbtuvėse. Darbo iki kaklo, bet ar tai kliūtis, kai norisi. Taip vienas po kito ir atsirado dideli veidrodžiai suaugusiems ir mažesni žaismingi veidrodėliai vaikams. O nuostabiausia tai, kad su veidrodžių gimimu išsipildė ir menininkės noras jos piešinius panaudoti funkcionaliai.
Nuo pašaukimo - nepabėgsi
Ir čia pats metas stabtelti prie Laimutės meilės funkcionalumui. Turbūt to šaknys slypi jos pagrindinėje profesijoje, juk ji profesionali meninių baldų restauratorė, savo studijoje ne tik restauruojanti, bet ir kurianti nedidukus baldelius ar interjero akcentus, tokius tarsi iš praeities. Jos dėžutės iš taurių medienų, inkrustuotos perlamutru, kaustytos žalvariu, auksuotos. Jos komodėlės su daug stalčiukų, raižytos, su architektūriniais elemantais. Ši širdžiai miela kūryba eina šalia rimtų ir didelių baldų restauravimo darbų, kuriuos menininkė ir pasirinko savo specialybe. Kai paklausiu kodėl tai buvo ne juvelyrika, kurios mokėsi dvejus metus ir ne tekstilės apdirbimas, kurį netgi baigė Lengvosios pramonės technikume, Laimutė nusišypso: dėl visko kalta vaikystė. O gal nuo pašaukimo nepabėgsi?
Rankų darbų, iš natūralių medžiagų sukurti veidrodėlių rėmai gali tapti puikiu bet kokio interjero stiliaus akcentu.
Apie medžio drožles ir vyšnių kauliukus
Gimtuosiuose Telšiuose – mama siuvėja ir ilgametė knygyno darbuotoja, tėvelis muzikantas ir tekintojas, namuose daug knygų ir daug skaitoma. Laimutė su sese trypia prie vis besisukančios mamytės siuvamosios. Yra dėl ko: retsykiais pasiuvami drabužėliai lėlėms, retsykiais duodama pavartyti vokiškų madų žurnalų su pieštais modeliais. O retsykiais nutinka tai, kas lieka visam gyvenimui: mamytė paima nuo stalo vyšnių kauliukus iš uogienės ir apsiuvusi medžiaga padaro lėlės paltuko sagytes. Tai užkoduoja kūrybai iš nieko, to neįmanoma pamiršti. Kaip ir kvapo iš tėčio tekinimo dirbtuvių. Iš po staklių byra susiraičiusios medienos drožlės ir pjuvenos. Pušies eteriniai aliejai kvepia tiesiog beprotiškai. Šešiametė Laimutė griuvinėja į šį minkštą medžio drožlių patalą ir tą kvapą sugeria visam gyvenimui. Gal todėl ji taip ir nebaigia juvelyrikos studijų, neįsimyli tekstilės, bet apsukusi geroką savęs ieškojimų ratą sugrįžta į Kauno kolegiją J. Vienožinskio menų fakultetą ir ten baigia meninių baldų restauravimą. Mediena jai tuomet kvepia taip pat stipriai kaip vaikystėje ir viliote vilioja dirbti su ja. Iki šiol. Ir kvepia, ir vilioja.
Suspėti paskui mūzą
Bet parodoje dabar kabo žaismingi veidrodžiai. O Laima kuria kitus planus. Norėtų daugiau dėmesio skirti nedidelės apimties baldelių gamybai, norėtų nepamiršti ir veidrodėlių, norėtų kurti juos dar įdomesnius, galbūt ant akmeninių plokštelių pagrindo ar ant smiltainio. Reikia išbandyti įvairesnes technologijas, padaryti dar daug atradimų. Priekyje, anot jos, visada skrieja vilioklė mūza, tik reikia paskui ją spėti. Menininkė tikisi, kad spės, kad dar daug atras ir kad niekada nesustos – juk kūryba jos gyvenimo prasmė ir variklis. Tiesa, šalia restauracijos. Ir būti kitaip tiesiog negali.