Toli nuo Lietuvos, Frankfurte, nedideli, bet už tai su sodeliu ir sodo nameliu. Savotiškai dviprasmiški: mat su daug daiktų, bet tuo pačiu tarsi minimalistiniai, su švariu estetikos pojūčiu. Tobuli vintažo mylėtojo akiai. Mistiški, magiški, meniški. Kaip ir pati Ramunė PIGAGAITĖ, fotografė iš Lietuvos. Žmones objektyvo akyje iškeitusi į daiktus. Bet jų turbūt pasiilgstanti. Antraip tame objektyve nebūtų tiek daug lėlių ir manekenų...
Tai Ramunė mus atrado ir parašė: džiugu, kad Lietuvoje yra TOKS žurnalas. Po to mes atradome Ramunės nuotraukas ir praeitame numeryje vieną išspausdinome drauge su jos tekstu. Rubrika „Kirvarpai krebždant“ visai jos kūrybai ypač tiko. Gal tiktų net gyvenimui, nes tikrai jis kitoks ir ne be…kirvarpų. Paprašėme jį nufotografuoti ir Ramunė mielai tai padarė. Daugybė nuotraukų atskrido tiesiai iš jos namų Frankfurte. Ieškojome pavadinimo su žodžiu „vakaras“, nes namai vakaro šviesoje ir dar laukiant Kalėdų mums pasirodė dar paslaptingesni, bet nutiko kiek kitaip – nugalėjo trys „M“. Ir vis dėlto, tai vakaras pas Ramunę…
Ji profesionali aktorė, vieną dieną supratusi, kad nori būti profesionali fotografė. „Kai 1991m. gruodį mano kolegos, Marijampolės dramos teatro aktoriai, vaidino senelius šalčius ir snieguoles, aš susikroviau seną lagaminą ir išvykau į Vokietiją. Kišenėje, kaip ir visų kitų snieguolių bei senelių šalčių – atleidimo iš darbo lapelis. Atgavusi Nepriklausomybę Lietuva dar nežinojo, ar jos provincijai reikės teatro, o aš nežinojau, ką veikti čia toliau“, – prisimena Ramunė.
Galutiniu jos sustojimu tapo Frankfurtas. Gaudžiantis miestas: bankų dangoraižiai, stoties rajonas su visais savo kontrastais – bankininkais, benamiais, prostitutėmis, pribloškė. Ramunė iš rankų nepaleido fotoaparato – savo kultūrinį šoką fiksavo rusiškuoju „Zenit“. „Noriu būti fotografė, profesionalė, menininkė“, – pasakė sau tuomet ir staiga prisiminė, kad moka vienut vieną vokišką žodį „kartoffel“. Nieko, kalbės fotografijomis ir vėl mokysis. Taigi kalbos kursai, vaikų auklė, padavėja, o nuo 1993 m. – fotografijos studijos Mainco universitete ir pagaliau – diplomuota fotografė. Paskui visko daug, o ypač veidų: serijos „Kaimų gyventojai“, „Mano miesto žmonės“, rašytojai, žinoma, fotoalbumai ir staiga – „Daiktų portretai“. Maždaug apie 2000 uosius.
Vieni daktai į Ramunės namus ateina visiems laikams, kiti - tik laikini svečiai. Pabūna ir iškeliauja pas pirkėjus. Taigi namai nuolatos keičiasi ir tai Ramunei labai patinka.
Arte povera (itališkai - skurdusis menas) - avangardinis italų meno judėjimas, nukreiptas prieš tradicines estetines vertybes bei šiuolaikių kūrinių komercializaciją Ramunę užvaldė visiems laikams. Tiesa, estetinių vertybių ji neišsižada, tad pamažu formuojasi savita stilistika. Ne tik žvelgiant pro objektyvą, bet ir kuriant savo namus.
„Tai neišauga į didesnę seriją, bet manyje pažadina susidomėjimą senais, žmogui atitarnavusiais daiktais. Miške ieškau išmestų, samanom apaugusių batų, surūdijusių kibirų. Juos fotografuoju, ir tai teikia džiaugsmą. Dar daugiau – žadina smalsumą: o kokios jų istorijos? Niekas nepapasakos, tad reikės sukurti pačiai…“, – pažintį su daiktų pasauliu prisimena Ramunė.
Na, iš esmės, tai niekas lyg ir nepasikeičia – tik fotografavimo objektas.
„Net metodika nepasikeičia. Ir į daiktą, kaip į žmogų, ilgai žiūriu, stebiu jį, gilinuosi, kol sugalvoju, kaip jį nufotografuoti. Paskui tik blykst – ir yra. Dabar mano emocijas ir mintis jau visiškai pasiglemžę seni daiktai. Ieškau jų visur, visada, atsirenku charakteringiausius ir fotografuoju, fotografuoju, fotografuoju. Taip, kaip kažkada fotografavau žmones“, – teigia Ramunė, tame daiktų pasaulyje ir užsilikusi.
Arte povera (itališkai – skurdusis menas) – avangardinis italų meno judėjimas, nukreiptas prieš tradicines estetines vertybes bei šiuolaikių kūrinių komercializaciją Ramunę užvaldė visiems laikams. Tiesa, estetinių vertybių ji neišsižada, tad pamažu formuojasi savita stilistika. Ne tik žvelgiant pro objektyvą, bet ir kuriant savo namus. Juos užpildo atrasti daiktai ir net jų istorijos. Lėtai, bet aistringai, nebijant jokių praeities vaiduoklių ar blogų energijų. Kriterijus vienas: daiktas Ramunei turi pažadinti kažkoką emociją, sujudinti mintis, dar – sužavėti.
„Dabar pati galvoju , kada manyje įvyko tas lūžis. Manau, kad po to, kai Frankfurto sendaikčių turguje įsigijau metalines liūto kojas, kažkada laikiusias prancūzišką vonią. Dvi jos tebuvo likusios iš keturių ir be vonios. Ji neišgyveno tu šimtamečių kraustymosi… Pardavėjas net negalėjo pasakyti, kam jos buvo naudojamos , o aš jau mačiau save Paryžiuje, Monmartre besimaudančią toje vonioje su putos samanėle ant kojos pirštų. Nuo to viskas ir prasidėjo. Nuo to prasidėjo ir namai. Kitokie namai“, – prisimena Ramunė.
O dabar jos dienas, savaites bei atostogas planuoja sendaikčių turgų terminai. Kur, jeigu ne juose, papildysi savo turtus, rasi daiktų naujoms nuotraukoms ir namams? Juose dabar beveik vien naudoti daiktai ir…blizgi virtuvė. „ Ne mano kurta, – atremia Ramunė, – todėl kitokia“. Visa kita jau jos, kaip ir žavingas sodelis su senoviniu šviestuvu už didelio vitrininio svetainės lango, kaip ir sodo namelis, kuriame reziduoja…gulbė. Daiktai seni, bet nerestauruoti: „Kam mokėti pinigus už tai ką restauruojant gali sunaikinti?“ – nusistebi.
Taigi jos „buduaras“, kaip išsireiškia pati, šiuo metu beveik sukurtas. Senoviniai tapetai, šviestuvai, kilimai, daug paveikslų, daug detalių, skulptūrų, lėlių ir manekenų, kas iš XIX, o kas gal ir iš XVIII amžiaus. Ir niekas „negyvena“ dėžutėse – tik Ramunės draugijoje, šalia, kad bet kada ją įkvėptų naujam siužetui ir geresnei, nei jau padaryta, nuotrauka. Draugai dabar irgi su tais pačiais pomėgiais, taigi ir kalbos – vien apie tai.
„Visa kita kaip ir neįdomu. Mus galima vadinti ligoniais. Ieškome, ieškome, o radę perkame ir džiaugiamės. Tiesa, su kai kuriais daiktais atsisveikinu. Parduodu juos ir tiek. Be jokio širdies skausmo – juk ir kitur gyvens. Ir svajonę dar tebeturiu: norėčiau Vilniuje atidarytą mažą antikvariato parduotuvėlę, kur seni daiktai lauktų ir sulauktų savo naujų šeimininkų. Antikvariato Vilniuje norėčiau dėl to, kad šis barokinis miestas man, atvykusiai iš Varėnos, padarė išties magišką įspūdį, mane auklėjo estetiškai ir jame aš jaučiau savo tęstinumą. O mano antikvariatas būtų kaip ir to magiško rato uždarymas.Taigi sėdėčiau aš jo kampe prie krosnelės , aptraukta voratinklių ir nusėsta laiko dulkių, seno toršero šviesoje ir džiaugčiausi vien sėdėjimu. Toršero? Mano parduotuvėlė vadintųsi „Toršeras“…
