Šiais laikinų asmenukių ir skaitmeninės fotografijos laikais, kai tiek daug fotografuojamės, o tiek mažai nuotraukų išsaugome, dažnų namų storuose albumuose saugiai priklijuotos guli šimtametės nuotraukos iš praeities ir saugo pačias gražiausias tų žmonių gyvenimo istorijas. Mes karts nuo karto nuo pamirštų albumų nupučiame dulkes, prisimename jų „gyventojus ir dabar perkeliame jų atminimą į interneto erdvę. Norite ir Jūs papasakaoti savo albumų istorijas? Atsiųskite jas drauge su senutėlio albumo nuotraukomis ir jos atsidurs www.vintazozenklai.lt.
Apie ištikimąjį žirgą....
Patys gražiausi puslapiai senuose albumuose man buvo su nuotraukomis, kuriose puikavosi uniformuoti vyriškiai. Na, moteriškos prigimties nepaslėpsi… Viena buvo tiesiog nuostabi: stotingas uniformuotas vyriškis ant žirgo. Žinojau, kas tose nuotraukose nuo mažiausių savo gyvenimo dienų. Tai buvo mamos tėvelis Juozas Kunca, kurį aš vadinau ne seneliu, o tėtuku, ir mamytės dėdė, mano močiutės Martos brolis Stasys Žvirblis. Jie abu tarnavo ulonų pulkuose, tad tos nuotraukos – iš trečiojo praeito amžiaus dešimtmečio. Mamytė visada pabrėždavo, kad į ulonus kviesdavo tik gražius vyrus. Tas tiesa, vyrai tikrai buvo gražūs. Tėtukui teko tarnauti jau į Alytų perkeltame pulke, mamos dėdei – dar Kaune. Turbūt daug istorijų nutiko per jų tarnybą, bet du epizodai, pasakojami metai iš metų vos pasitaikius progai, man buvo patys įsimintiniausi. Mano tėtukas Juozas tarnavo Alytuje, maždaug 30 kilometrų nuo savo gimtojo kaimo Premezio. Už gerą tarnybą gavo atostogų ir namo kelioms dienoms parjojo ant arklio, su kuriuo buvo tapęs gerais draugais. Tarsi ir nieko ypatingo, jei ne įvykis po gerų dvejų metų, kai tarnyba buvo seniai baigta. Vieną dieną visa šeima išgirdo kažką žvengiant kieme po langais. Visi strimgalviais išlėkė pažiūrėti, kas čia kelia triukšmą, ir pamatė mano tėtuko tarnybos draugą. Kažkaip ištrūkęs iš tos arkliui beveik amžinos tarnybos jis po dvejų metų atsekė kelią į savo – turbūt vertėtų teigti – mylimiausio šeimininko namus. Gal ne tik pasimatyti, bet ir pasilikti amžinai. Žinoma, kad toks arklio prieraišumas virto nemažu rūpesčiu. Maža, kaip ir kam visa tai galėjo pasirodyti. Tėtukui teko skubiai joti į Alytų ir su skaudama širdimi „priduoti“ atgal tokį ištikimą draugą. Buvo ko gailėti ir dėl ko nubraukti vyrišką ašarą.
Mano tėtukas, mamytės tėvelis Juozas KUNCA (antras iš dešinės), su tarnybos draugais Alytuje.
...ir eikliąją močiutę, mano prosenelę
Kita istorija, susijusi jau su mamos dėdės Stasio tarnyba Kauno ulonuose, buvo visai kitokia, bet irgi įspūdinga. Mamos močiutė, taigi Stasio mama, buvo, anų laikų žodžiais tariant, labai mikli ir pasiutusi moteriškė. Savo jaunėlį Stasiuką ji pagimdė būdama 50 metų, tad kai jis tarnavo ulonų pulke, jai buvo per septyniasdešimt.
Vieną rytą visai netikėtai ji atsikėlė saulei dar tik tekant ir garsiai visai šeimai pareiškė, kad labai pasiilgusi savo Stasiuko ir keliausianti jo aplankyti. Pėsčiomis, žinoma. Nuo Mackių kaimo (Prienų r.) iki Kauno buvo 50 kilometrų. Kol mamutė į drobeles vyniojo sūneliui varškę, sūrį, dešras ir duoną, dvi dukros, Stasiuko seserys, negalėjo atsidžiaugti: griežtoji mamutė iš namų – pagaliau laisvė. Tokių dienų juk beveik nepasitaikydavo. Ir mamutė išėjo. Na negali sakyti, kad vien tik ėjo, pasitaikė dardančių vežimų ir ji buvo ne kartą pavežta, bet ir ėjimo dar užteko. Pasiekusi Kauno Aleksotą, mamutė sutiko kareivėlį, ilgai nesvarsčius pasakė sūnaus pavardę ir kaipmat buvo nuvesta pas sūnų. Išbučiavo jį visą taip pat abstulbusį, išglėbesčiavo, atidavė lauktuves, valandėlę pasėdėjo kažkur ant pievelės, po to dar nusimazgojo kojas ir susiruošė… atgal. Grįžo saulei leidžiantis, rado nuo laisvės galvas pametusias dukras, kurios dar buvo nepamelžusios karvių, davė visiems velnių ir nuėjo miegoti.
Per kiek dienų mano prosenelė įveiktų dabar taip populiarų šv. Jokūbo kelią Ispanijoje? Turbūt per kokias dešimt ir be jokios specialios avalynės J.
Mano mamytės dėdė iš mamos pusės Stasys ŽVIRBLIS, Ulonų pulke Kaune.
Istorijos skiltis
*Ulonai – lengvosios kavalerijos rūšis, atsiradusi XVIII amžiuje.
*Antrasis raitelių pulkas 1920 m. spalio 30 d. slaptu kariuomenės vado įsakymu iš Pirmojo raitelių pulko eskadrono pradėtas formuoti Kaune. Pulko vadu paskirtas buvęs Pirmojo raitelių pulko vadas karininkas Pranas Jackevičius.
*1920 m. pabaigoje pulke buvo 13 karininkų, 2 karo valdininkai, 486 kareiviai. Pulkas turėjo 484 arklius, 140 šautuvų, 5375 šovinius, 33 kardus, 8 telefono aparatus, 10 km telefono kabelio, 12 vežimų, 20 pakinktų, 216 balnų ir kt.
*Antrasis ulonų pulkas – Lietuvos kariuomenės karinis kavalerijos dalinys veikęs 1924–1940 m. ir dislokuotas Kaune. 1926 m. antrasis ulonų pulkas perkeltas į Alytų, jam suteiktas Lietuvos kunigaikštienės Birutės vardas.
*1935 m. gegužės mėn. atskyrus vieną pulko eskadroną, iš naujo suformuotas Trečiasis dragūnų Geležinio Vilko pulkas.
*Ulonų pulko kariai išsiskyrė kepurėmis su baltu viršumi ir rožiniu lankeliu, baltais trikampiais antsiuvais ant apykaklės, paradinės uniformos etišketais su kutais. Žirgai buvo apdengti gūnia su kunigaikštienės Birutės monograma. Kelnės buvo su rožiniais ulonų 2,5 cm pločio lampasais. Karininkai, viršilos, vyresnieji ir jaunesnieji puskarininkiai antpečiuose turėjo balto metalo monogramas, o grandiniai ir eiliniai – dažytas baltais dažais.
Kauno ulonai - tarnybos draugų nuotrauka atminčiai.
