Vargu ar pasaulyje yra kita kėdė, įžymesnė ir populiaresnė už Vienos ar Toneto kėdę. Vos užmetę akį į nuotraukas suprasite, kad ant tokios sėdėjote senelės virtuvėje ar draugų sodyboje. Ir tuomet net nepagalvosite, kad tokios pat kėdės stovėjo Pablo Picasso studijoje. Telieka pridurti – kėdės iki šiol gaminamos – jau 160 metų.
Išliko meno kūriniuose
Vienos kėdę galima išvysti ir antrajame Tuluzo Lotreko tapytų paveikslų plane, o jos giminaitį, to paties meistro sukurtą supamąjį krėslą nutapė Pierre-Auguste Renoiras.
Le Corbusier, šveicarų architektas modernistas, toneto baldus naudojo visuose ankstyvuosiuose savo projektuose. Jis teigė, kad tai įkūnytas šiuolaikiškumo, ekonomiškumo, patvarumo ir ilgaamžiškumo derinys.
Jei atidžiau žiūrėsite į baldus senose fotografijose ir nebyliojo kino filmuose, tokių kėdžių taip pat pamatysite, juk jos yra šių atradimų amžininkės. Ją tikrai matėte šalia Charlio Chaplino.
Toneto Supamasis krėslas buvo būtinas atributas Salvadoro Dali studijoje, jis paminėtas G. G. Marquezo kūrinyje „Šimtas metų vienatvės“. Ten paaiškėja, kodėl šis baldas amžininkų laikytas erotišku.
Nesvarbu, kaip vadinsite – Vienos kėde ar tonetu, tačiau ši kėdė žymi naują baldų gamybos epochą. Jos kūrėjas Michaelis Thonetas baldų dizaino pasaulyje yra tas pats, kas automobilių – Henry‘s Fordas. Abu jie organizavo konvejerinę gamybą ir tai, kas iki tol buvo tik išrinktųjų privilegija, pavertė daugeliui įperkamomis prekėmis. M. Thonetas tai padarė 70 metų anksčiau.
Nepaisant masinės gamybos, kuri toneto kėdžių atveju prasidėjo dar iki išrandant garo mašiną, M.Thoneto baldai išliko tikrais meno kūriniais. Pramonės revoliucija, elektros išradimas ir net šiuolaikinės technologijos, regis, pakeitusios viską, šios kėdės nepakeitė.Tuo galima įsitikinti šiuolaikiniuose firmos kataloguose.
Amatininko sūnus sukūrė imperiją
1796 metais miestelyje prie Reino gimė Michaelis, vienturtis vaikas odininko Antono Thoneto ir jo žmonos Margaretos šeimoje. Paaugęs jis mokėsi staliaus amato, mat miškingame krašte tai žadėjo geras gyvenimo perspektyvas.
Napoleono karų metu jaunasis Michaelis turėjo tarnauti prūsų kariuomenėje, bet tėvas išrūpino išimtį – vienintelis vaikais buvo būtinas šeimai padėti išgyventi.
Jau po kelerių metų – 1819-aisiais, Michaelis atsidarė savo baldų dirbtuvę, o po metų vedė. Su žmona Marija jis susilaukė 14 vaikų, iš kurių pusė, dvi dukterys ir 5 sūnūs, užaugo. Būtent jie ir pratęsė tėvo sukurtos baldų imperijos gyvenimą – 1853 metais firma pavadinta „Broliai Thonetai“. Pats Michaelis Thonetas mirė 1871 metais.
Štai tiek eilučių pakaktų daugelio tos epochos amatininkų gyvenimui aprašyti. Tačiau Michaelis nebuvo eilinis žmogus, jis, puikus baldų meistras, turėjo daug užsakymų, tad ėmė eksperimentuoti, ieškodamas, kaip pagaminti daugiau baldų.
Iki tol baldą nuo pradžios iki pabaigos gamindavo vienas meistras ir nuo jo meistriškumo priklausė gaminio kokybė. Tad gražių ir grakščių toneto baldų nebuvo daug ir jie kainavo įspūdingas sumas.
Toneto genialumas - paprastume
Ar lengva įsivaizduoti daiktą, kuris sukurtas daugiau nei prieš 150 metų ir iki šiol tebegaminamas? Dabar jis prieš jūsų akis – žymioji kėdė Nr .14, kuri šiuolaikiniuose firmos kataloguose žymima kaip Nr.214.
Nustebtumėte, kur ji stovėjo per savo ilgą istoriją – pasilinksminimo ir maisto įstaigose, kokias tegalite sugalvoti, įstaigų laukiamuosiuose, parlamentuose, imperatorių namuose. Ant jų vienodai mielai sėdėjo aristokratų vasaros koncertų svečiai ir kuklių butų gyventojai. Šios lengvos kėdės prašyte prašėsi į verandas ir lauko kavines.
Ši toneto kėdė itin minimalistinė – tik 6 detalės ir štai – lengva spyruokliuojanti ir stabili konstrukcija. Ji tiesiog stebuklinga, nes, kai ant kėdės atsisėda žmogus, ji visiškai dingsta, tarsi ištirpsta, todėl taip puikiai ir įsikomponuoja į bet kokį interjerą.
Iš lenktos medienos jau seniai buvo gaminamos slidės, statinės, rogės, valtys, tačiau baldų gamyboje tokią medieną panaudoti pirmasis sugalvojo būtent M. Thonetas.
Todėl dėl konkurentų ir pavyduolių jam buvo labai nelengva savo išradimą užpatentuoti ir tai vos neatvedė jo prie bankroto.
Novatoriškumas
Michaelis Thonetas sugalvojo, kaip išlenkti medieną, prieš tai apdorotą garu arba išmirkytą vandenyje, tačiau dar viena jo idėja – vietoje medžio masyvo naudoti suklijuotą fanerą.
Jis vienodo pločio juostelėmis supjaustytą fanerą klijuodavo, paskui virdavo ir sudėdavo į savo sugalvotus lenkimo šablonus, o paskui iš jos išpjaudavo vienodas detales. Kitaip tariant, jis pradėjo standartinių baldų serijinę gamybą.
O tuomet teko sugalvoti ir patogesnę bei pigesnę logistiką – į kubo formos dėžę, kuri ant žemės teužimdavo vieną kvadratinį metrą, sugalvota sudėti net 36 kėdžių detales. Taip jos buvo plukdomos už jūrų marių, kur užsakymų nuolat daugėjo.
Surinkti toneto kėdes reikėjo jau vietoje, tad naudoti varžtai, nors anksčiau kėdes buvo priimta klijuoti. Visi išmatavimai buvo tokie tikslūs, kad prireikus buvo galima pakeisti bet kurią kėdės dalį nauja. Kėdėms rinkti net nereikėjo meistrų baldininkų, tad gaminiai buvo labai konkurencingi.
Kai buvo sudaryta prekybos sutartis su Rusija, Thonetai pastatė savo fabriką Lenkijos, kuri tuomet priklausė Rusijai, dalyje ir taip išvengė didžiulių muito mokesčių.
Kiek vėliau būtent ši firma išleido pirmuosius savo baldų kolekcijų katalogus ir taip pradėjo rinkodarą, kurią galėtume vadinti šiuolaikine. O ko vertas triukas – mesti toneto kėdę nuo Eifelio bokšto, kuris dar ne taip seniai tebuvo pastatytas ir kėlė visuotinį smalsumą. Kas galėjo užmiršti faktą, kad iš taip aukštai mesta kėdė išliko tinkama sėdėti?
Pasaulinė toneto šlovė
Savo baldus M.Thonetas demonstravo jau pirmojoje pasaulinėje parodoje 1851 metų gegužę. Londono Crystal Palace apsilankė 6 milijonai žmonių. M.Thonetas ten turėjo visą ekspoziciją: 6 modelių toneto kėdes, 2 krėslus, 2 stalus, staliuką siūti, 2 staliukus skaityti, keletą etažerių. Tuomet pelnytas bronzos medalis.
Sidabro medalis pelnytas ir 1855 metais Paryžiuje vykusioje parodoje. Po jos prasidėjo eksportas į Pietų Ameriką. Ten paaiškėjo, kad klijai neatlaiko karščio ir teko medieną lenkti drauge su pritvirtinta metalo plokštele.
1862 metais Londone, po vėl ten vykusios pasaulinės parodos, buvo atidarytas Thoneto baldų prekybos salono filialas, vėliau jie atsirado Paryžiuje, Berlyne, Hamburge, Roterdame, Brno.
Ypatingos šlovės Thoneto baldai sulaukė po aukso medalio,pelnyto 1867 metų pasaulinėje parodoje, vykusioje Paryžiuje, kurioje buvo 11 milijonų lankytojų. Paryžiuje tuomet dar nebuvo jo dabartinio simbolio – Eifelio bokšto. Šis bus pastatytas tik dar po kelių dešimtmečių, 1889 m., kai šiame mieste vėl vyks pasaulinė paroda.
Įspūdingas toneto asortimentas
M.Thonetas suprojektavo 20 bazinių kėdžių modelių ir kiekvienas jų buvo gaminamas 8–10 variantų iš skirtingų medžio rūšių ir galėjo turėti kitokią apdailą.
Dar jis sugalvojo kurti komplektus – kiekvieno modelio kėdės galėjo būti papildytos krėslu, sofa, staleliu, supamuoju krėslu, drabužių kabykla. Supamasis krėslas buvo sukurtas 1860 metais ir kasmet jų būdavo pagaminama apie 100 000.
Ši baldų kompanija gamino bemaž viską – lovas, sodo baldus, žaislinius baldelius vaikams, lopšius, roges, slides, teniso raketes ir net specialias aukštas kėdes kazino krupjė.
Iki XIX a. pabaigos buvo pagaminta per 50 milijonų pigių ir praktiškų toneto kėdžių. XX a. pradžioje išleistame firmos kataloge minima 1200 gaminių modelių. 1913 metais kompanija GEBRÜDER THONET samdė per 6 tūkstančius darbuotojų ir pagamindavo beveik 2 milijonus vienetų įvairių baldų.Mūsų antikvariatuose šiandien galima rasti įvairaus amžiaus Thoneto baldų ir kartais jį nustatyti labai sunku. Senieji Thoneto baldai nepavaldūs laiko ženklams, o nauji lengvai atkartojami pagal senųjų formas.
