Interjero specialistai teigia, kad rotango (ratano) ir kitokie pinti baldai praeitais metais Vakarų Europoje ir Amerikoje pasiekė savo populiarumo piką. Galbūt taip nutiko todėl, kad namuose užsidarę žmonės savo aplinkoje pasiilgo kažko lengvo, romantiško ir dvelkiančio atostogomis, o gal dėl to, kad jie tinka ne tik minimalistiniame interjere, bet ir prie vis dar užsienyje populiarių, o pas mus tik saikingai mylimų, interjero stilių: mid century modern, boho, vintažinio ar retro. Atostoginių vaizdų, matyt, trūksta ir mums, todėl ir dairomės ten, kur daug saulės, vandens, palmių ir kur prasideda rotango ir pintų baldų istorija.
Rotango baldai gaminami iš rotango žaliavos - augalo augančio tropinio ir subtropinio klimato miškuose.
Dažnai rotangas painiojamas su pintais baldais. Ir nors ir vieni, ir kiti yra panašios stilistikos, pagrindinis skirtumas tarp jų, kad rotango baldai kuriami tik iš rotango žaliavos, o jeigu juose ir pasitaiko pintų detalių, jos irgi iš rotango. Už tai jie ir vadinasi rotango. Tuo tarpu pinti baldai dažniausiai kuriami iš visai kitų žaliavų: nendrių stiebų, karklų vytelių, bambuko, kartais ir to paties rotango, jį derinant su kitomis vytelėmis. Lietuvoje baldai pinami dažniausiai iš karklų vytelių. Reikia turėti galvoje ir tai, kad pinti baldai ne tokie ilgaamžiai kaip rotango ir sunkiau prižiūrimi. Šiandien daugiau dėmesio skirsime rotango istorijai.
Pintiems baldams naudojamos nendrių, karklų vytelės, bambukas, tas pats rotangas.
Kas tas rotangas?
Rotangai (Calameae) – tai palmių triba (biologinis vienetas jungiantis artimų genčių grupę), kuriai priklauso apie 600 rūšių augalų, augančių tropinio ir subtropinio klimato šalyse. Rotangai nuo kitų palmių skiriasi tuo, kad daugumos jų stiebas plonas (2-5 cm skersmens), lankstus, o augalai panašūs į vijoklius ir turi prikibimui prie kitų augalų naudojamus dyglius. Tik kelios rūšys yra nesivejantys, tvirtą stiebą turintys medžiai. Dvi trečiosios visų rotangų rūšių aptinkamos Indonezijoje. Likusios – kitose Pietryčių Azijos šalyse, Pusiaujo Afrikoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Australijoje.
Apie 20 % rotangų rūšių naudojamos komerciniais tikslais. Komercinės rūšys pradėtos auginti Filipinuose, Kinijoje, Tailande, introdukuotos Pietų Amerikoje. Didelė dalis rotangų surenkami iš miškų, tačiau užsiimama ir jų auginimu. Didžioji dalis eksportuojama iš Indonezijos į Europą, Šiaurės Ameriką, Japoniją.
Po šiai dienai, egzistuoja mitas, kad rotangas – tai tas pats tik kitos rūšies bambukas, bet tai netiesa. Bambukas visai kitas augalas. Rotangas už bambuką kur kas ilgaamžiškesnis, tvirtesnis ir lankstus. Greičiausiai šis mitas atsirado todėl, kad kartais rotango balduose karkasui naudojamas bambukas.
Tačiau rotangas kaip bet kuri natūrali žaliava irgi turi savo kainą gamtai. Pilnai subrendęs jis jau nebeatauga ir savaime nesidaugina, todėl buvo susirūpinta jo ištekliais ir imta ieškoti sintetinių pakaitalų.
Rotango rinkoje karaliauja Indonezija
Rotango gimtine laikomi Indonezijos tropiniai miškai. Vėliau šis greitai augantis augalas buvo pradėtas auginti Kinijoje ir iš karto buvo pradėtas naudoti baldams, pintinėms ir kitiems aksesuarams gaminti. Dar vėliau augalas tapo žinomas Japonijoje, o taip pat pradėtas kultivuoti Singapūre. Amerikoje augalas atsirado drauge su pirmaisiais kolonistais, į šalį atvežusiais pirmuosius rotango gaminius. Šiandien rotango rinkoje be Indonezijos dar yra svarbūs Filipinai, ypač daug gaminių eksportuojantys į Ameriką.
Kaip jau minėta, Indonezijoje rotango derlius nuimamas džiunglėse. Žaliavomis prekiaujama daugiausia Javos saloje, o netoli Džakartos esantis uostamiestis Čirebonas laikomas rotango prekybos centru. Iki 90-ųjų Indonezija visam pasauliui tiekė rotango žaliavą ir gatavus, palyginti paprasto dizaino rotango baldus. Tačiau 1987 m. Indonezijos vadovybė nusprendė sustabdyti rotango žaliavos eksportą ir šalyje pradėti gaminti itin aukštos kokybės pintus baldus. Tai davė didžiulį ekonominį proveržį baldų gamybos pramonėje ne tik Čiberone, bet ir daugybėje kitų miestų. Vis dėlto, šiais laikais tik kelios gamyklos baldus kuria rankomis ir, reta kuri turi savo dizainerius. O didžiausia baldų tiekėja Indonezijoje laikoma Balio sala. Ir nors šioje saloje rotango baldai beveik negaminami, o suplaukia iš visų kitų aplinkinių vietovių, rotango ir pinti baldai vadinami bendru pavadinimu „Balio baldai“.
Rotango populiarumo bangos
Baldų istorijos tyrinėtojai teigia, kad pinti baldai gyvuoja nuo pat pirmųjų žmonijos istorijos dienų ir atsirado net pirmiau nei mediniai. Tačiau dokumentinio šio fakto patvirtinimo nėra. Už tai yra įrodymų, kad egiptiečiai dar prieš mūsų erą, darydami tvirtus savo baldus, nevengdavo gražių ir elegantiškų pinto dekoro elementų iš rotango ar kitų vytelių, mat taip dekoruotų baldų randama kapavietėse.
Per porą pastarųjų amžių Vakarų Europoje šios stilistikos baldai piką buvo pasiekę bent kelis kartus. Senajame žemyne pirmaisiai rotango baldais prekiavo Olandijos ir Anglijos pirkliai, mat šios šalys turėjo daug kolonijų Pietryčių Azijoje. Dažniausiai jie buvo pagaminti Malaizijoje, Indonezijoje ir Singapūre. Nepaisant to, kad rotangas pergalingai judėjo per Europos baldų rinką ir ypač juda dabar, pačios šalys nesiėmė gaminti didelių baldų kiekių, o pasitenkino ir pasitenkina ekportuojamais baldais.
Pirmą kartą Europoje rotango populiarumas akivaizdžiai išaugo XIX a., Viktorijos epochoje, 1837–1901 m. Pavyzdžiui, XIXa. pabaigoje Anglija dievino visų formų pintus baldus – gyvenamosiose patalpose karaliavo lengvos lentynos, etažerės, elegantiškos lovos, kušetės, kanapos, foteliai, staliukai ir kiti baldai be kita ko išpinti ir augalų ornamentika, kad tik viskas atrodyti lengviau ir natūraliau.Praktiškiems anglams patiko, kad šie baldai kitaip nei gobeleniniai nekaupia dulkių, o ir arbatos dėmių žymės nuo jų labai sėkmingai nusiplauna.
Vėliau rotango ir pinti baldai sužibėjo nuo 1930 iki 1940- ųjų, kai žmonės ir vėl pasiilgo kitos stilistikos, natūralumo ir paprastumo. Trečią kartą jie sugrįžo apie 1960- 1970- uosius, kai tapo svarbia hipių interjerų dalimi. Dabar rotango baldų reputacija pasaulyje vėl aukštumoje ir mėgaujasi dar vienu populiarumu. Taip yra todėl, kad į dažnus namus Vakarų Europoje sugrįžta ir natūralumas, ir senieji stiliai, o drauge su jais ir jiems būdingi baldai. Kita vertus, lengvi ir šviesūs rotango ar iš kitų žalaivų pinti baldai labai dera ir dabar populiariame minimalistiniame ar skandinaviškame interjere. Ir, žinoma, kad tai jauku. Dalelė gamtos namuose – visada jauku.
Tikrieji rotango foteliai ir kėdės dažnai būna be didesnių pagražinimų, išskyrus šį puošnųjį "povo" krėslą.
Karas už rotangą JAV: Heivudas prieš Veikfildą
Beveik lygiagrečiai vėlyvajam Viktorijos laikmečiui (1850–1930 m.) JAV vyko karas tarp dviejų rotango gamintojų dinastijų – brolių Heivudų ir Veikfildų šeimų. Abi gamyklos XIX a. viduryje pradėjo tiekti į Amerikos namų ūkius pagal užsakymą pagamintas pintas kėdes ir širmas, ir nors tų užsakymų abiems netrūko, kovojo jie vienas su kitu iki išsekimo. Vieni mažino kainas, kiti reklamavosi laikraščiuose, vieni katalogus siuntė į pirkėjų namus, kiti baldus pardavinėjo išsimokėtinai. Varžybos baigėsi tik amžiaus pabaigoje, kai abiejų dinastijų palikuonys nusprendė susivienyti ir tapo bendrove pasivadinusia „Haywood-Wakefield Company“. Ši bendrovė karaliavo iki 30-ųjų vidurio, bet ir po šiai dienai daugelis dizainerių nedvejodami kartoja to meto baldininkų sukurtą kūrybišką pintų baldų stilių.
Bendrovės „Haywood-Wakefield Company“ gaminami baldai buvo išskirtinio dizaino.
Perversmą šio stiliaus baldų evoliucijoje būtų galima priskirti išradėjui Marshallui Burnsui Lloydui, kuris ne tik išrado dirbtinį rotango ir kitų pynimų žaliavų pakaitalą, bet ir pradėjo jį pinti specialiomis staklėmis. Pakaitalas buvo iš kraft popieriaus tampriai susukto aplink vielutę. Tokius popieriaus „siūlus“ įdėjęs į stakles išradėjas ir gavo savo firminį pynimą „Lloyd Loom“, vadinamą kompanijos vardu, kurį užpatentavo 1917m. Tai, kas anksčiau užtrukdavo mėnesius ir kainavo gana brangiai, dabar buvo pagaminama per kelias valandas ir įgyti tai galėjo bet kuri namų šeimininkė. Žinoma, ypatingomis formomis ar pynimo vingrybėmis, tokie baldai nepasižymėjo, už tai buvo labai patraukliai pigūs. Nenuostabu, kad B. Lloydas , apie kurį mažai kas žino, tapo pintų kėdžių, sofų … ir kūdikių lopšių imperatoriumi. O jo išrastas pynimo būdas iki šių dienų niekur nedingo ir beveik nepakeitė pradinio vaizdo. Vėliau išradėjas pardavė savo išradimą anglų kompanijai „Lusty & Sons“ ir jau apie 1930- uosius „Lusty Lloyd Loom“ baldų buvo galima rasti viešbučiuose, restoranuose, kruiziniuose laivuose ir vandenynuose plaukiojančiuose laineriuose. „Lusty“ šeima sukūrė per tūkstantį baldų dizainų, o Amerikoje ir Didžiojoje Britanijoje iki 1940 metų buvo pagaminta daugiau nei dešimt milijonų „Lusty Lloyd Loom“ baldų vienetų. Dar vėliau belgų koorporacija “Vincent Sheppard” popierių pakeitė sintetinėmis žalavomis, atsirado daug dirbtinių pakaitalų, bet ir natūralūs, ir sintetiniai niekada nepritrūko gerbėjų. Laimei, dabartinė baldų mada yra universali. Maišosi stiliai, drauge su jais ir medžiagos: vynmedžiai, lianos, karklai ir nendrės sėkmingai derinami su aliuminiu, plastiku, stiklu ir medžiu. Tiesa, mados keičiasi, kartais madingiau viena, o kartais kitka, bet mums visiems tebereikia šių lengvų ir visai kitokių baldų.
Rotangą pakeitus popieriaus vytelėmis, pintų baldų istorijoje prasidėjo nauja era.
Lietuviai pintus baldus renkasi saikingai
Lietuvoje ir šiandien rotango ir pinti baldai naudojami atsargiai – dažniausiai terasose, verandose, balkonuose ar kitose lauko erdvėse, viduje – geriausiu atveju virtuvėse, prieškambariuose ir kartais valgomuosiuose. Miegamuosiuose galima pamatyti vieną kitą detalę, o į svetainę jų iš viso mes nelinkę įsileisti. Be reikalo – turime daug talentingų baldų pynėjų. Kitose šalyse, kur interjerai kuriami lengvesne ranka, dažniau keičiami ir kurioms dar lemta mėgautis šiltu klimatu, pinti baldai gana populiarūs bet kurioje namų erdvėje. Taip yra turbūt dėl to, kad šie baldai mūsuose laikomi tarsi lengvais poilsio baldais. Mūsų akimis jie greičiausiai dar neturi ir solidumo, be to, netinka prie bendro mūsų kolorito ir stilistikos. Atrodo, kad šiems baldams tiesiog per šalta. Tiesa, mes juos kultivuojame savaip – pintus baldus labai pamėgę švenčių ir ypač vestuvių dekoratoriai, patinka jie fotografams, boho stiliaus mylėtojai irgi paieško pintų baldų. Tuo tarpu su pintais baldais – nesvarbu rotango ar kitų žaliavų- žmonės savo namuose galėtų sukurti natūralią, organišką ir estetišką aplinką. Dar daugiau: tai puiki priemonė kurti lengvam ir meniškam namų interjerui, kuris sakyte sako, kad taip, mums irgi norisi gyventi šviesiai, netradiciškai, meniškai ir bohemiškai. Mums norisi boho, retro ir vintažo!
Priežiūros niuansai
*Pinti ir rotango baldai turėtų būti laikomi atokiau nuo židinių, radiatorių ir atviros liepsnos. Dėl jų ilgaamžiškumo nekyla abejonių, tačiau tokių gaminių neturėtumėte laikyti dideliame šaltyje ar karštyje. Bet kokie baldai netoleruoja kraštutinių temperatūrų.
*Dulkes nuo jų reikia valyti drėgna ar sausa šluoste, galite naudoti dulkių siurblį. Norėdami nuvalyti geriau, naudokite muiluotą tirpalą. Sultis ir arbatas galima pašalinti 20% alkoholio tirpalu, o alaus dėmes – vandeniu praskiestu actu. Nenaudokite agresyvių cheminių ploviklių ir skysčių.
