Kiekvienas šiandien naudojamas daiktas kažkada pradėjo „rašyti“ savo istoriją ir visos tos istorijos, kaip jau pastebėjome, ne tokios ir jaunos. Siuvėjų simbolis - centimetras - ne išimtis. Jis baigia suskaičiuoti savo 200 metus ir turi savo gražią evoliuciją.
Alexis Lavigne jis buvo ne tik genialus modeliuotojas, bet ir išradėjas. 1841m. jis atidarė pirmąją Mados mokyklą Guerre-Lavigne, po kelių metų pasivadinusią „Esmod“ vardu, o 1847m. išrado minkštą matavimo juostelę. Dar daugiau, 1849 m. jis drabužių kūrėjų pasauliui pristatė biustą - manekeną skirtą primatavimams ir sukūrė dydžių lentelę.
Prancūzų ir anglų ginčas
Kažkas panašaus į mums įprastą centimetro juostelę siauros odinės juostytės pavidalu buvo žinoma dar Senovės Romoje. Tačiau mums įprasto vaizdo centimetras palyginti nesenas išradimas. Jį, vienais duomenimis 1810 m, o kitais 1847 m., išrado prancūzų siuvėjas Alexis Lavigne, puošęs pačią Prancūzijos imperatorę Eugeniją, Napoleono III žmoną. Šiai moteriai jis siuvo originaliausias ir gražiausias to laikmečio sukneles.
Tiesa, anglai nežada nusileisti ir nurodo savą centimetro išradėją. Neva yra išlikę dokumentai, įrodantys, kad 1838 m. jaunas anglas Čarlzas Vaitas atsivežė į Australiją „matavimo juostelę“ susuktą metaliniame futliare ir ištraukimą už medinio žiedelio, pritvirtinto juostos gale. Dar daugiau – Pietų Londone jau nuo 1830 m. gyvavo Edvardo Dino firma, gaminusi siuvėjų centimetrus ir sulankstomus metrus. 1864 m. gruodį Amerikoje Viljamsas X. Bangsas užpatentavo siuvėjų centimetrą ruletėje su „grąžinimo mechanizmu“, o 1868m. Avlina Dž. Felou irgi užpatentavo analogišką mechanizmą.
Muziejuose, kolekcininkų ir antikvarų svetainėse galima rasti centimetrų pavyzdžių, kurie datuoti netgi 1800-1830 metais. Todėl, kai kalba eina apie centimetro juostelės išradimą ar užpatentavimą, tai greičiau galbūt galima kalbėti apie medžiagų jo gamybai patentavimą. Ir, beje, kodėl centimetrai buvo gaminami futliaruose? Atsakymas paprastas. Jie dažnai buvo tekstliniai, kartais net šilkiniai, su užrašais, parašytais rašalu, labai dažnai netgi ranka, todėl futliaro ir reikėjo visam tam saugoti. O kad centimetrai visiems parūpo būtent XIXa. paaiškinti galima prisiminus mados istoriją. Taigi nors datų, susijusių su centimetro istorijos pradžia yra įvairių, tačiau kelias į jo atsiradimą buvo vienas ir bendras: mados istorijos kelias. Ekskursas į mados istoriją tiesiog neišvengiamas.
Mados traukinys įgauna pagreitį
Senovėje, Viduramžių Europoje drabužiai buvo siuvami kuo ekonomiškiau ir labai paprastai. Tai įtakojo tik du dalykai: žmogaus kūno matmenys (kuriuos patogu matuoti po ranka esančiomis priemonėmis) ir, žinoma, turėto audinio dydis. Šimtmečius, o gal ir tūkstantmečius, drabužiai beveik nekito. Japonų kimono – vienas iš ryškiausių to pavyzdžių, tačiau taip pat galima prisiminti romiečių togas ir tunikas, gyvavusias nuo Romos imperijos įsikūrimo iki žlugimo, o taip pat senovės egiptiečių kostiumus, kurių formos irgi nekito tūkstantmečius bei daug kitų pavyzdžių. Jei ir būdavo kokių pokyčių, tai dažniausiai jie buvo dekoratyvinio pobūdžio ir nelietė kostiumo sukirpimo subtilybių – nauji siluetai ir formos atsirasdavo labai retai.
Ilgą laiką drabužiai buvo tokie paprasti, kad apie kokią nors madą ar jos pokyčius nebuvo prasmės ir kalbėti. Tačiau XIV a. Vakarų Europos teritorijoje atsiranda naujo tipo vyrų ir moterų kostiumai, kurie tarpusavyje kardinaliai skiriasi. Vyriškas kostiumas tampa siauras, apgludęs ir trumpas, o moteriškas išlieka ilgas ir krintantis iki žemės. Bet tai jau ne viduaramžių „balachonas“, slepiantis kūną, o subtilaus silueto suknelė, pabrėžianti visas kūno formas. Nuo to laiko pokyčiai kostiume tampa neatsiejama visuomenės gyvavimo dalimi. Tuo pradedama domėtis, tai vertinti ir visi su drabužiais susiję sprendimai, ilgainiui įgauna vis didesnį drąsos pagreitį. Tačiau svarbiausiai, jog baigiama išsivaduoti iš tradicijų ir praeities suvaržymų – pirmenybė teikiama naujienoms. Iš mados vis dar bandoma juoktis, šaipytis ir ją teisti, tačiau kartu ja žavimasi ir sustabdyti jos įsibėgėjančio traukinio jau neįmanoma. Viskas, kas senoviška tampa tiesiog neprestižiška.
XIV a. Vakarų Europoje vyriškas kostiumas tampa siauras, apgludęs ir trumpas, o moteriškas išlieka ilgas ir krintantis iki žemės. Bet tai jau ne viduaramžių „balachonas“, slepiantis kūną, o subtilaus silueto suknelė, pabrėžianti visas kūno formas.
XIX a. mados proveržis ir centimetro poreikis
XIX a. mada susiformuoja galutinai kaip sistema ir socialinis institutas, kurį mes turime iki šiol. Prasidėjus masinei drabužių gamybai ji apima visus visuomenės sluoksnius ir tampa visiems prieinama. Į praeitį grimsta pasenusios amatų cechų taisyklės. Dar XVIII a. pabaigoje siuvėjai ir modistės iki šiol buvę tik bevardžiais kūrėjais, išsikovoja savo vietą po saule ir pradeda savarankiškai dirbti. XIXa. pradžioje modeliuotojo, siuvėjo ir modistės vaidmenys tampa dar svarbesni, nes šie žmonės tampa kūrėjais, išrandančiais naujas siluetų linijas ir formas.
Ir štai čia vėl metas grįžti prie Alexis Lavigne vardo. Taigi jis buvo ne tik genialus modeliuotojas, bet ir išradėjas. 1841m. jis atidarė pirmąją Mados mokyklą Guerre-Lavigne, po kelių metų pasivadinusią „Esmod“ vardu, o 1847m. išrado minkštą matavimo juostelę. Dar daugiau, 1849 m. jis drabužių kūrėjų pasauliui pristatė biustą – manekeną skirtą primatavimams ir sukūrė dydžių lentelę. Taigi dar ir dėl to jo Mados mokykla sulaukė didelio įvertinimo ir pasaulinio populiarumo. Ir jeigu anksčiau siuvėjai savo amato subtilybes saugojo paslaptyje, o sugauti žinias apie naujausias madas buvo tikras iššūkis, tai XIXa, jos tapo pasiekiamos visiems. Tuo pat metu daugėjo mados žurnalų, atsirado pirmosios popierinės siuvimo iškarpos, žurnaluose mirgėjo daugybė patarimų kaip pasiūti vieną ar kitą drabužį ir kaip susidoroti su jo apdaila, siuvant namuose. Audiniai ir galanterinės prekės tapo visiems prieinamos, o mada ir jos naujienos – visų laukiamos.
Elegantiškas, dailiai įpakuotas centimetras tapo modeliuotojų ir siuvėjų profesijos simboliu ir nepakeičiamu pagalbininku tiek mėgėjams, tiek profesionalams. Gamintojai stengėi jį kurti kuo patrauklesnį. Ir jeigu su juostele nelabai ką sugalvosi, tai futliarai kaip reikalas įsiūbuodavo fantaziją. Jie buvo daromi įvairiausių formų, iš įvariausių medžiagų ir kartais tapdavo tikrais meno kūrinukais. Juk tai buvo tie laikai, kai visi vertino ne tik funkcionalumą, bet ir grožį. Net jeigu tai ir buvo tik centimetro juostelė.