Taip jau nutiko, kad mažytis kokliukas ar plytelė (kaip pavadinsi – taip nepagadinsi), į mūsų puslapius atskrido tikrąja šio žodžio prasme net iš Amerikos. Tiesiog kaip privačios kalėdinės dovanos akcentas.Sužinoję, kad tai buvo ne atsitiktinis amerikiečio Marko Garšteino pirkinys, o jo keramikos kolekcijos eksponatas, nepraleidome progos užduoti jam ir vieną kitą klausimą. Kodėl gi ne? Visi mūsų svetainėje matomi daiktai ir jų šeimininkai turi savas istorijas ir visai nesvarbu, kokioje šalyje jos prasidėjo, ir kur gyvena jų herojai.
Kodėl Jus sudomino, be kita ko, ir toks įdomus kolekcionavimo objektas kaip kokliai ir plytelės?
Antikvariniais daiktais domėjausi visą gyvenimą, o mano draugė ypač domėjosi amerikietiška keramika, tad šiuo jos pomėgiu užsikrėčiau ir aš. Kartą antikvariate netikėtai pamačiau ir įsigijau kelias plyteles su portretais. Nuo jų ir prasidėjo mano kolekcija, o aš pradėjau dažniau lankytis tose vietose, kuriose jos buvo parduodamos, nevengdavau tokiose parduotuvėse apsilankyti ir keliaudamas. Taip pat pradėjau ieškoti jų „Ebay“ portale. Kadangi didžioji dalis senosios keramikos yra įkvėpta Japonijos, o populiariausios plytelės yra europietiškos, nusprendžiau, jog vis dėlto norėčiau išskirtinių kūrinių kolekcijos. Taip pasirinkau būtent retesnę amerikietišką keramiką – joje galima rasti ir itin prabangių kūrėjų darbų, ir paprastų, funkcionalių daiktų, pavyzdžiui, puodų ar vazų.
Ar koklius ir plyteles visada renkatės tik su portretais?
Turiu nemažai ir be portretų, tačiau būtent su jais man patinka labiausiai. Ant kai kurių plytelių vaizduojami Šekspyro personažai, ant kitų – bibliniai veikėjai, yra ir namų, kuriuose kažkada tos plytelės buvo naudotos, savininkų vaikų veidelių.
Vis dėlto plytelių yra labai daug. Koks Jūsų atsirinkimo kriterijus? Dydis, grožis, senumas?
Pirmiausia atkreipiu dėmesį į grožį, tada renkuosi pagal gamintoją. Mano mėgstamiausia plytelių gamintoja – „J. & J.G. Low“. Gaminti plyteles jie pradėjo 1884 metais ir aš turiu dvi originalias būtent tais metais jų pagamintas plyteles. Jų dydis man nesvarbus, kai kurie mano kolekcijos kūriniai yra ovalūs, vos kelių centimetrų skersmens, kai kurių kraštinė siekia net 45 cm. Žinoma, visada svarbi ir plytelės būklė, kokybė bei kaina. Šioje srityje, kaip ir visur, yra daug pardavėjų, bandančių pardavinėti plyteles milžiniškomis kainomis, tačiau yra ir žmonių, norinčių tiesiog greičiau parduoti prekę. Visada buvau linkęs ieškoti gero sadėrio, derėtis, jeigu yra galimybė, kartais netgi mainytis.
Kokia išliekamoji tokio daikto vertė?
Plytelės vertė priklauso nuo ją perkančio žmogaus. Kolekcininkas gali būti pasiryžęs mokėti daugiau už tai, ko jis nori, bet neturi. Vertingi ir geri mano kolekcijos vienetai yra verti apie 150–500 dolerių. Kai kurios plytelės dabar pardavinėjamos įrėmintos, nors buvo sukurtos kaip kokliai. Tokie daiktai visada bus vertingi ir juos verta išlaikyti kuo ilgiau. Su 20 iš jų tikrai nenorėčiau skirtis niekada.
Kolekcijoje yra apie 40–50 išties vertingų plytelių ir dar 50 kiek paprastesnių. Plytelės vertė (gerumas) priklauso nuo retumo, grožio ir būklės. Daugelis yra 1884–1920 metų, keletas – 1930.
Rasa KUNCAITĖ Pašnekovo archyvo nuotraukos
O štai kaip dar galima panaudoti seną gražų koklių
Visai kitokia sagė: kamėja iš kokliaus